Monstrai, pjūklai ir klyksmai (VIII): modernųjį siaubo kiną pagimdę psichopatai

Išskyrus penkias šokiruojančias mirtis, šioje istorijoje dėl nieko negali būti tikras. Žudikas taip ir nebuvo rastas. Jo motyvai taip ir liko neaiškūs. Neatskleisti ir nužudytąsias sieję ryšiai. Tiesa, kiekvienas, net artimai nesusipažinęs su byla, puikiai žino anuomet žurnalisto sugalvotą žudiko pseudonimą – Džekas Skerdikas.

Džekas šiuo metu yra tapęs tokia neatskiriama populiariosios kultūros dalimi, jog kartais net sunku suvokti, kad jis buvo tikras žmogus. Jo mitą palaiko žmogžudystes it rūkas gaubianti paslaptis. Britų vyriausybė iki šiol neatskleidžia visų bylos dokumentų, o pačių nusikaltimų ritualinis brutalumas bei žudiko policijai siųsti laiškai (tarp jų – žymusis „Iš pragaro“, prie kurio buvo pridėta pusė žmogaus inksto) nenustoja audrinti žmonių vaizduotės. Per 130 metų daug seklių, konspirologų ir rašytojų teigė išsprendę šią bylą. Visi galiausiai pripažino klydę.

Viena ankstyviausių teorijų priklauso menininkui Walteriui Sickertui, padariusiam didelę įtaką XX a. britų avangardui. Jis buvo įsitikinęs, kad jo kambarys Šiaurės vakarų Londone anksčiau priklausė Džekui (ir net nutapė to kambario paveikslą). Apie tai jam esą papasakojo namo šeimininkė. XIX a. paskutiniuoju dešimtmečiu Sickertas itin mėgo pasakoti šią istoriją, papildydamas ją namo gyventojų prisimenamomis ir išgalvotomis detalėmis.

Tarp išgirdusiųjų šią istoriją buvo rašytoja Marie Belloc Lowndes. Jai pasakojimas padarė tokį stiprų įspūdį, kad ji juo parėmė savo romaną „Nuomininkas“ („The Lodger“, 1913). Jame buto šeimininkė nusikankina iki išsekimo įtarinėdama savo jauną nuomininką, kol miestą terorizuoja Keršytoju pasivadinęs žudikas. Originalus žudiko vardas pakeistas, kaip ir kelios smulkios detalės, tačiau romane puikiai matyti visi kertiniai W.Sickerto istorijos elementai. Taip Džekas įžengė į literatūrą.

Wikipedia Commons nuotr./Marie Belloc Lowndes

Tais laikais pranešimai apie serijines žmogžudystes nuolat mirgėdavo spaudoje. George’as Orwellas 1850–1925 m. periodą kadaise pavadino „mūsų didžiuoju žmogžudysčių periodu“, o visą Europą šiurpinę žiaurumai (savąjį Skerdiką turėjo, pavyzdžiui, ir vokiečiai) buvo ypač populiarūs tarp skaitytojų. Ne atsitiktinai prieš pat pirmąją Skerdikui priskiriamą žmogžudystę pasirodė ir Roberto Louis Stevensono apysaka „Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija“.

1915-aisiais, matydama neblėstančią paklausą istorijoms apie žmogžudystes, Belloc Lowndes adaptavo savo romaną teatro scenai, o šis spektaklis labai patiko tuo metu Londone gyvenusiam jaunam režisieriui Alfredui Hitchcockui. Skerdiko pasirodymas kino ekrane tebuvo laiko klausimas. 1927 m. Šv. Valentino dieną ekranus išvydo filmas „Nuomininkas: Londono paslaptis“.

A.Hitchcocko filmas įnešė į romaną kelias svarbias korekcijas. Antai, M.B.Lowndes žudikas, nors renkasi aukomis moteris, daro tai gana padrikai. O Hitchcocko Keršytojas turi labai aiškias preferencijas: jo grobis – visada blondinės. Be to, jis visada žudo antradieniais – tai leidžia žiūrovui numatyti ne tik auką, bet ir kito nusikaltimo laiką, tokiu būdu tampant tarsi žudiko bendrininku. Žiūrovo ir žudiko bendrininkavimas nėra tiesiog atsitiktinis palyginimas, bet svarbus autorinis sprendimas: jau po pirmos žmogžudystės Hitchcockas rodo būsimo pasirodymo skelbimą „Šiandien – auksinės garbanos!“, taip tiesiogiai siedamas žiūrovų skonį su serijinio žudiko pomėgiais.

„Nuomininkas“ nebuvo Hitchcocko režisūrinis debiutas. Tačiau vėliau jis nuolat pabrėždavo, kad būtent tai yra jo pirmas tikras filmas. Būtent „Nuomininke“ pirmąkart atsiranda motyvai, vėliau tapę privalomais visiems Hitchcocko filmams: nevykęs policijos pareigūnas, šviesiaplaukė, net paties režisieriaus pasirodymas kadre. Visgi, kad režisierius vėl grįžtų prie žudikų maniakų temos, turėjo praeiti 33 metai.

Wikimedia Commons nuotr./Alfredas Hitchcockas.

1939-ais Davido O.Selznicko kvietimu A.Hitchcockas atvyko į Holivudą. Kol prodiuseris rengė jam projektą, Hitchcockas ir jo žmona Alma turėjo šiek tiek laiko priprasti prie Los Andželo. Mieste tuo metu gyveno kiek daugiau nei 1,5 mln. gyventojų, o oro tarša, Didžiojoje Britanijoje vadinama smogu, pietų Kalifornijoje dar nebuvo atsiradusi. Po dvidešimties metų viskas pasikeitė. Gyventojų skaičius pasiekė 2,5 milijono, nesiliaujanti miesto plėtra išnaikino paskutines apelsinmedžių giraites, palikdama tik automobilius ir smogą. Miestas tapo priešiškas ir agresyvus, ir kino žiūrovai pasikeitė atitinkamai.

Gerokai pakito ir paties režisieriaus gyvenimas. 1959-aisiais, būdamas 60-ies, jis tapo didesnę įžymybę, nei kažkada legendinis režisierius Cecilis B.DeMille'is. DeMille’is 1935-ais pradėjo kurti radijo spektaklius ir tapo žinomas bene kiekvienam šalies gyventojui. Hitchcockas 1955-ais pritaikė šią idėją televizijai, pradėjęs prodiusuoti įtemptas istorijas laidai „Alfredas Hitchcockas pristato“ (Alfred Hitchcock Presents). Kiekvieną laidos epizodą pradėdamas juodojo humoro sklidinu monologu, Hitchcockas pasiekė, kad jo pavardė ir prekės ženklas taptų daugumos amerikiečių kasdienybės dalimi. Jis turėjo savo knygų seriją, savo televizijos kompaniją, savo kino kompaniją „Paramount“ studijoje ir buvo ką tik baigęs kurti 3,3 mln. dolerių kainavusį filmą „Į šiaurę per šiaurės vakarus“ (North by Northwest) studijai „MGM“. Dabar jis dairėsi naujo projekto, kuris ne tik atspindėtų tuometinę kultūrą, bet ir galėtų padaryti jai įtaką.

Wikipedia Commons nuotr./„Į šiaurę per šiaurės vakarus“

Ieškodamas medžiagos, režisierius paprastai skaitydavo laikraštį „New York Times“. Būtent ten jis pamatė romano „Psichopatas“ (Psycho) recenziją. Jo autorius, keturiasdešimt dvejų metų Robertas Blochas, taupia proza pasakojo apie motelio prižiūrėtoją Normaną Beitsą. Kurį laiką autorius leisdavo manyti, kad šis neišskirtinės išvaizdos alkoholikas vujeristas slėpė jaunų moterų žmogžudystes, kurias vykdė jo psichopatė-motina. Tačiau istorijos kulminacijoje paaiškėdavo, kad jokios motinos nėra, o žudikas yra jis pats.

Pati istorija A.Hitchcockui galėjo pasirodyti kažkur girdėta, ir ne veltui. Romaną įkvėpė tikras Viskonsino psichopatas Edas Geinas, kuris 1955-1957 m. nužudė ir išdarinėjo dešimt moterų, jų organus laikė šaldikliuose, džiovintas kūno dalis kabino savo virtuvėje, o odas dėvėjo, atsiduodamas kanibalizmui ir nekrofilijai. Romane ši puokštė iškrypimų buvo papildyta dar viena pikantiška detale. R.Blochas pavertė Normaną Beitsą transvestitu, kuris, darydamas šiuos nusikaltimus, persirengdavo savo motina.

Hitchcockas susidomėjo romanu. Jo agentai už 9 000 dolerių nusipirko ekranizacijos teises. Parengęs biudžetą, režisierius susitiko su studijos „Paramount“ vadovu Barney Balabanu ir viceprezidentu George’u Weltneriu. Jiems nepatiko „Psichopato“ pavadinimas, nei jo siužetas. Hitchcockas pamėgino juos nuraminti, juk buvo virtinės hitų autorius. Tačiau kai vadovai vis tiek atsisakė finansuoti projektą, teko ieškoti aplinkkelio.

Kitame susitikime su studijos atstovais A.Hitchcockas pateikė alternatyvą. Filmą jis galėtų sukurti už labai kuklų 800 000 dolerių biudžetą. Be to, jei „Paramount“ sutiktų imtis jį platinti, jis atsisakytų 250 000 dolerių atlyginimo ir filmuotų savo paties studijoje, tačiau pasiliktų 60 proc. teisių į filmo negatyvą. Taip ir buvo sutarta.

Scenarijus buvo pavestas rašyti vienam iš Hitchcock’o televizijos scenaristų, Jamesui Cavanagh’ui, tačiau juodraštis nuvylė režisierių, nes buvo nuobodus ir nejuokingas. Tuomet jam rekomendavo Josephą Stefano, neseniai parašiusį scenarijų „Juodąjai orchidėjai“ (The Black Orchid, 1959) su Sophia Loren. A.Hitchcocko reakcija buvo neigiama; jis nenorėjo terliotis su dar vienu nepažįstamu jaunuoliu. Tačiau visgi susitikęs su Josephu, persigalvojo. Linksmai nusiteikęs scenaristas sugebėjo prajiuokinti A.Hitchcocką, o paskui drąsiai pareiškė, kad jam nepatinka pagrindinis knygos personažas. R.Blocho sukurtas Normanas Beitsas buvo vidurio amžiaus atstumiantis, viršsvorio turintis alkoholikas dideliais akiniais. J.Stefano norėjosi ko nors simpatiško. A.Hitchcokas pasiūlė Anthony Perkinsą.

Šiam patraukliam ir sparčiai karjeros laiptais lipančiam aktoriui tuo metu buvo 27-eri, tad kūrėjų sprendimas tikrai neatitiko romano raidės. Tačiau jis nebuvo atsitiktinis ir neapgalvotas. Besibaigiant 5-am dešimtmečiui, virš 70 proc. kino teatrų lankytojų sudarė jauni žmonės tarp 12 ir 25-erių metų, ir Holivudas pamažu derino savo produkciją prie pasikeitusios auditorijos skonio. Pavyzdžiui, buvo kuriama vis daugiau filmų apie maištaujančius arba net pavojingus paauglius. Jų įvairovė buvo itin didelė – nuo iš esmės konservatyvaus ir didaktiško „Maištininko be priežasties“ (Rebel Without a Cause, 1955) iki pigiai sukurto, bet itin populiaraus siaubo filmo „Aš buvau paauglys vilkolakis“ (I Was a Teenage Werewolf, 1957).

Wikipedia Commons nuotr./„Maištininkas be priežasties“

Pamažu socialiai priimtinesnes šių antiherojų atmainas nustelbė jauno psichopato personažas, tapęs bene populiariausiu to laikmečio kino blogiuku. Pavyzdžiui, 1959-ais studija „20th Centrury-Fox“ išleido filmą „Prievarta“ (Compulsion, 1959), paremtą tikra 1924-ais dviejų studentu įvykdyta 14-mečio žmogžudyste. „Žinote, kodėl mes tai padarėme?“ – skelbė jo reklaminis tekstas. „Todėl, kad mums velniškai norėjosi tai padaryti!“. Panašiu metu mažoji mažabiudžečius filmus kurianti studija „Allied Artists“ išleido „Verkiantį žudiką“ (The Cry-Baby Killer, 1958) apie motiną su vaiku įkaitais paėmusį jaunuolį ir Dostojevskio romano įkvėptą „Nusikaltimą ir bausmę, JAV“ (Crime and Punishment, USA, 1959). Tokiame kontekste Normano Beitso atjauninimas buvo vienintelis logiškas sprendimas.

Pamatę baigtą filmą kūrybinės grupės nariai buvo sukrėsti. Scenarijaus konsultantas Marshallas Ivanas Schlomas prisiminimuose rašė, kad žymiosios dušo scenos metu nuo sėdynių pašoko visi iki vieno salėje sėdėję žmonės. Pagrindinė filmo žvaigždė, Janet Leigh, tiesiog klykė. Vėliau ji prisipažino: „Kai peilis įsirėžė į mane ekrane, aš iš tiesų pajutau ašmenis!“

Supratęs, kad sukūrė kažką ypatingo, režisierius įtikino studiją uždrausti kino teatrams leisti į sales žiūrovus „Psichopato“ seansui jau prasidėjus. Ne mažiau neįprastas buvo ir reikalavimas nerengti išankstinių seansų kino kritikams. Nuojauta neapgavo: iškart po filmo premjeros pasirodžiusios recenzijos buvo neigiamos. Kritikai filmą vadino „dėme ant garbingos karjeros“. Žurnalas „Time“ rašė: „Režisierius Hitchcockas šiame filme perspaudžia, ir subtili realybės iliuzija, būtina šiurpą keliančiam filmui, virsta skrandį veriančiu siaubo reginiu.“ Tačiau žiūrovams jų burbėjimas menkai terūpėjo.

Laikraščiai rašė apie spūstis ir kone riaušes prie kino teatrų, kurie neįsileido lankytojų į vykstančius seansus. Pasirodė ir pranešimai apie salėse alpstančias moteris. Premjeroje dalyvavęs Josephas Stefano pasakojo, kad žmonės griebė vieni kitus, klykė ir staugė. Netikėtu šalutiniu šios isterijos produktu tapo juokas. Per kai kurias „Psichopato“ scenas žiūrovai juokiasi taip, kad nesigirdėjo dialogų. „Visada sugebėdavau nuspėti žiūrovų reakciją. Čia man to padaryti nepavyko“ – vėliau prisipažino režisierius.

Ilgametė A.Hitchcocko patirtis padėjo „Psichopatui“ tapti hitu. Per metus po premjeros filmas uždirbo 15,5 mln. dolerių. O štai tais pačiais metais sukurtas kito patyrusio ir gerbiamo britų režisieriaus Michaelo Powello filmas „Ekshibicionistas“ (Peeping Tom, 1960) sužlugdė šio režisieriaus karjerą.

Pagrindinis „Ekshibicionisto“ veikėjas, kaip ir Normanas Beitsas, yra suaugęs vaikas, kurį psichologiškai sužalojo vienas iš tėvų. Markas Liuisas visą gyvenimą buvo stebimas ir kankinamas tėvo-psichologo, studijavusio baimės fenimeną. Suaugęs, jis dirba fokusuotuoju mažoje, paviršutiniškas komedijas kuriančioje kino studijoje, o papildomai uždarbiauja prekiaudamas pornografinėmis nuotraukomis. Laisvalaikiu Markas persekioja ir žudo moteris trikoju su smaigaliu ir čia pat filmuoja paskutines jų gyvenimo akimirkas.

Wikipedia Commons nuotr./Peeping Tom, 1960

Tik pasirodęs, filmas įžiebė tikrą skandalą. Siužetu pasišlykštėjo ne tik žiūrovai, bet ir kino kritikai, o režisierius tapo britų kino persona non grata. Įprasta manyti, kad „Psichopato“ ir „Ekshibicionisto“ radikalius recepcijos skirtumus lėmė jų kūrėjų skirtingas požiūris į smurtą. A.Hitchcocko filmo pabaigoje, blogis sutramdomas, tokiu būdu atstatant pasaulio tvarką ir „normalumą“. M.Powellas žengia radikalesnį žingsnį ir prilygina žudymui ne tik vaizdų kūrimą bet ir jų vartojimą. Taigi, Marko Liuiso bendrininku tampa kiekvienas filmo žiūrovas, ir toks palyginimas nedaug kam yra priimtinas.

Manyčiau, visgi, kad tikrosios priežastis yra kiek paprastesnės. Reklaminėje kampanijoje „Psichopatas“ buvo pristatomas pasitelkiant A.Hitchcocko televizijai sukurtą personą. Vietoje to, kad ryškintų sąsajas su tokiais filmais, kaip „Į šiaurę per šiaurės vakarus“. „Svaigulys“ (Vertigo, 1958) arba „Langas į kiemą“ (Rear Window, 1954), filmo anonsai stilistiškai rimavosi su laida „Alfredas Hitchcockas pristato“, kurioje kasdienybėje tykančių pavojų pristatymas buvo įprastas.

Anonsuose režisierius kreipėsi tiesiai į žiūrovus, užsimindamas apie įvairias kruvinąsias Normano Beitso istorijos detales. Tačiau, nors ir pabrėždamas, kad „Psichopatas“ yra „labiausiai šokiruojantis Alfredo Hitchcocko filmas“, jis, kaip ir savo laidose, akcentavo šoką kaip linksmybę, kaip savotišką pokštą. Padėjo ir Holivudo žvaigždės, apdairiai pakviestos vaidinti filme. Jos veikė, kaip tam tikras draudimas, kaip formalus patvirtinimas, kad „Psichopatas“ yra rimtas meno kūrinys, o ne pigi pramoga.

Tuo tarpu „Ekshibicionistas“, nors ir buvo pristatomas, kaip žymaus ir patyrusio režisieriaus kūrinys, neturėjo jokių bruožų, galėjusių sušvelnintį jo smurtinį turinį. Tai nebuvo populiaraus literatūros kūrinio ekranizacija. Jame nevaidino nė vienas prestižinių filmų aktorius arba aktorė. Galiausiai, formalūs ir turiningi skirtumai tarp M.Powellui įprastų, su ilgamečiu kūrybiniu partneriu Emericu Pressburgeriu kurtų filmų, ir šio, naujojo, kūrinio buvo pernelyg dideli.

M.Powellui nepasisekė. Jo priešai kino industrijoje – jų jis taip pat turėjo – gavo progą su juo susidoroti ir tuoj pat ją pasinaudojo. Užtildyti jo inauguruotą siaubo kino rūšį nebuvo taip lengva. Sykį pasirodę kino ekranuose, psichopatai netrukus tapo vienvaldžiais žanro valdovais.