2017 m. „Kino pavasaris“ siūlo ne vieną filmą muzikine tema, kurie skiriasi savo turiniu, forma, nuotaika. Tačiau juos visus vienija muzika.
„Dainuok man, Sarajevai!“ (Sream For Me Sarajevo!, rež. Tarik Hodžić)
„Dainuok man, Sarajevai!“ (Sream For Me Sarajevo!, 2016) scenaristui Jasenko Pasic filmo idėja kilo perskaičius Chriso Dale'o, vieno iš grupės „Iron Maiden“ narių, vykusio koncertuoti į Sarajevą 1994 m., prisiminimus.
Chrisas Dale'as pokalbį su Bruce'u Dickinsonu, kai sužinojo, jog koncertuos Sarajeve, prisimena maždaug taip:
Jis pabudo gerokai per anksti pažadintas Bruce'o skambučio.
– Labas rytas.
– Taip, labas,
– Mūsų laukia koncertas.
– Puikios naujienos.
– Tai Sarajeve.
– Argi ten nevyksta karas?
– Taip, panašiai... Bet viskas gerai. Mus saugos Jungtinės Tautos ir mums gal net teks vykti tanku. Ar įsitrauki?
– Mm... Na gerai.
1992-1995 m. vyksta Bosnijos-Serbijos karas. Sarajevas apsuptas serbų kariuomenės. Miesto blokada tęsėsi 45 mėnesius. Susisiekimas su išoriniu pasauliu įmanomas tik 800 metrų ilgio siauru tuneliu, iškastu po oro uostu, kontroliuojamu Jungtinių Tautų pajėgų. Mieste nėra vandens, elektros, kuro, sveikatos apsaugos, civilinės saugos, produktų paskirstymo sistemos ir kitų savivaldos institucijų – nėra jokios centralizuotos valdžios ar savivaldos. Žmonės gyvena laukinėmis karo sąlygomis, kai į miestą atvyksta koncertuoti „Iron Maiden“ vokalistas Bruce’as Dickinsonas. Šis filmas pasakoja apie muzikos galią, apie tai, ką muziką gali daryti karo metu. „Šauk man, Sarajevai!“, – šaukė Bruce'as ir Sarajevas šaukė. Tai buvo jų naktis, jų pabėgimas iš to pragaro, kuriuo buvo virtęs jų gyvenimas, naktis, kai mirtis pasitraukia į šalį, nes ji užleidžia vietą sunkiajam metalui.
„The Rolling Stones“ turas Pietų Amerikoje“ (The Rolling Stones Olé Olé Olé!: A Trip Across Latin America, rež. Paul Dugdale)
„Išvysti pasaulį „The Rolling Stones“ akimis: „Niekas nemato pasaulio taip, kaip matome jį mes“, – skelbia naujausia dokumentinė juosta „The Rolling Stones“ turas Pietų Amerikoje“ (The Rolling Stones Olé Olé Olé!: A Trip Across Latin America, 2016). 1962 m. susikūrusi bei daugiau nei pusę šimtmečio gyvuojanti grupė kviečia savo gerbėjus į egzotišką ir pašėlusią kelionę po Lotynų Ameriką. Jei kas mano, kad matė pakankamai dokumentinių filmų apie „The Rolling Stones“, šis muzikinis kelio filmas įrodo priešingai. 2016 m. pradžioje „The Rolling Stones“ surengė koncertinį turą ir aplankė 10 Pietų Amerikos miestų, kurį vainikavo 500 tūkst. žmonių auditoriją sutraukęs koncertas Havanoje. Nieko panašaus iki tol Kuboje nebuvo – tą pačią savaitę du demokratijai svarbūs įvykiai – JAV prezidento Obamos apsilankymas, dėl ko „rollingams“ net teko nukelti pasirodymą, ir sistemai nepaklūstančios rokenrolo grupės koncertas. Režisierius Paulas Dugdale'as jau anksčiau kūręs filmus apie „The Rolling Stones“ savo naujausioje dokumentikoje sujungia kelis sluoksnius – muzikinį, politinį ir kultūrinį.
„Išlaisvinimo diena“ (Liberation Day, rež. Uģis Olte, Morten Traavik)
Šiaurės Korėja išsivadavimo iš Japonijos 70 metų minėjime pasikviečia Slovėnijos muzikos grupę „Laibach“. Rodos, nieko ypatingo, išskyrus tai, kad totalitarinė valstybė pirmą sykį įsileidžia muzikos grupę iš vakarų. Tačiau, matyt, verta paminėti, kad „Laibach“ jau 35 metus gyvuojanti provokuojanti, su nacizmo įvaizdžiu (bet ne be satyros gaidelės ) flirtuojanti, itin kontroversiškai vertinama grupė. O dar įdomiau, kad pasirodymo Šiaurės Korėjoje metu jie groja muziką iš klasikinio Holivudo miuziklo „Muzikos garsai“. Be jokios abejonės, „Išlaisvinimo diena“ (Liberation Day, 2016) yra ekscentriška, netikėta ir ironiška dokumentika. Ar korėjiečiai supranta, kad iš jų sistemos juokiamasi? O gal ne? O gal tiesiog apsimeta nesuprantantys? Tai kultūrinių paradoksų ir absurdo kupinas filmas.
„Frankas Zappa apie save“ (Eat That Question: Frank Zappa in His Own Words, rež. Thorsten Schütte)
Dokumentinėje juostoje „Frankas Zappa apie save“ (Eat That Question: Frank Zappa in His Own Words, 2016) legendinis muzikantas kalba savo paties žodžiais. Savo muzika jis kalbėjo pasauliui, o interviu metu nebijojo drąsiai pareikšti savo mintis. Tai asmenybė, kuri ryškiai švietė muzikos padangėje, o Vilniuje Frankui Zappai net yra pastatytas paminklas. Naudojant archyvinę medžiagą, atkuriamas šios laisvos asmenybės paveikslas. Subtilus ir įtraukiantis filmas skirtas ne tik Franko Zappos gerbėjams, bet ir tiems, kurie mėgsta drąsius, laisvus ir už save kalbančius žmones.
„Visos nemiegotos naktys“ (All These Sleepless Nights, rež. Michał Marczak)
Klaidžiojimas po naktinės Varšuvos gatves kartu su Krzysztofu ir Michału. Hedonistinis šių laikų Varšuvos ir tikslo neturinčių jaunuolių paveikslas filme „Visos nemiegotos naktys“ (All These Sleepless Nights, 2016). Tai naktys, kai nemiegama, nes „iššvaistytas savaitgalis niekada nėra iššvaistytas“. Režisierius Michałas Marczakas nebijo žaisti dokumentikos žanru. Šis filmas – tarp tiesos ir melo, fikcijos ir tikrovės. Sukonstruota realybė įtraukia žiūrovą į išsiliejusį, šiek tiek netikrą, bet spalvingą dvidešimtmečių kartos pasaulį.
„Dainuojantis kapinėse“ (Singing in Graveyards, rež. Bradley Liew)
Filipinų roko žvaigždė Pepė Smithas vaidina užmirštą senstantį muzikantą, kuris visą savo karjerą praleido scenoje įkūnydamas kitą asmenybę – kitą Pepę Smithą. Malaizijos režisierius Bradley Liew sėkmingai sužaidžia šia intriguojančia korta savo debiutiniame filme „Dainuojantis kapinėse“ (Singing in Graveyards, 2016). Įdomiausia tai, kad tikrasis Pepė Smithas visai neužmirštas ir vis dar garsus Filipinuose. Šioje pseudobiografijoje atsiskleidžia sudėtingas į praeitį nugrimzdusio dainininko gyvenimas. Kažkada buvusi graži praeitis užgožiama nykios ir vienišos dabarties. Pepė nusprendžia, jis dar parodys, ką sugeba, niekas taip lengvai jo neužmirš!
„Laikykis“ (Hold On, rež. Charlotte Scott-Wilson)
Koncerto metu nutrūksta violončelės styga. Šiuo paprastu įvaizdžiu Škotijos režisierė Charlotte Scott-Wilson sukuria įtemptą ir dramatišką trumpametražį kūrinį „Laikykis“ (Hold On, 2016). Tai filmas apie stresą, nerimą ir įtampą, kurią kiekvieną dieną patiria muzikantai. Filme atskleidžiami Kyros jausmai ir emocijos, supriešinant ją su likusiais muzikantais, kurie vaizduojami kaip bejausmiai robotai. Režisierė dinamiškai, drąsiai ir išradingai siučia žinią klasikinės muzikos bendruomenei ir skatina muzikantus nebijoti savo jausmų, kokie jie bebūtų, ir leisti jiems save užvaldyti. Todėl, kad baimė daro mus žmonėmis.
