A.Sarrisas manė, kad K.Vidoras geriau pavaizdavo du karius iš priešingų pusių, iš kurių vienas merdėjo. K.Vidoras pabrėžė savo personažų veidus, rašė A.Sarrisas, o ne vaizdingumą ir reginį.
Pirmieji naujosios Edwardo Bergerio juostos pagal klasikinį E.M.Remarque'o romaną vokiečių kalba kadrai triukšmingai paskelbia, kad šįkart režisierius tvirtai stoja į vaizdingumo ir reginio pusę.
Pirmosiose filmo scenose matome kraštovaizdį: ramus miškas ir kalnai, regis, saulėtekio metu. Lapiukas valgo motinos pieną. Terrence'o Malicko stiliumi nufilmuotas kadras šauna aukštyn į neišpasakytai aukštas ir ramias medžių viršūnes.
Tada E.Bergeris parodo mums iš aukštai nufilmuotus dūmus, kuriems išsisklaidžius išvystame daugybę lavonų. Beveik nejudančią kompoziciją staiga sudrumsčia kulkų kruša, o kamera pasisuka, kad atvertų mums visą skerdynių ir purvo mastą.
