Tarptautinio Kauno kino festivalio programos filmai „Kinšasos Makambo“ (2018) ir „Spektrai“ (2011) – du skirtingi, bet kartu panašūs filmai, mėgina ne tik rasti šios traumos priežastis, bet ir būdą kalbėti apie jas.
Nesibaigiantis Kongo DR košmaras jau kurį laiką traukia dokumentinio kino kūrėjų akį. Nepriklausomybė, pilietiniai karai, korupcija – sąrašą galima tęsti. Beveik visa tai yra kolonijinės prievartos padarinys, besitęsiantis ir šiandien. Praeitis žaizdos Kongo DR (kaip ir visoje Afrikoje) negyja – kolonijinius išnaudotojus pakeitė didžiojo verslo žaidėjai.
Kalbėjimas šiomis temomis neišvengiamai žadina kaltę, dažnai sumišusią ar maskuojamą pykčio. Tačiau vakarietiškas žvilgsnis neretai fokusuojamas į dramatiškus vaizdus ir individo ar tautos kovą, užribyje palikdamas glaudų kolonijinio ir šiandieninio išnaudojimo ryšį. Kančia stimuliuoja vaizduotę, kurioje Afrika negali gyventi be Vakarų šalių intervencijos. Tai Afrika kokią matyti norime.
„Kinšasos Makambo“ (2018) režisierius Dieudo Hamadi renkasi kitą kelią – atsisako privilegijuoto žiūros taško. Vietoje jo kamera tiesiog seka įvykius, juose dalyvauja, bet nesistengia jų aiškinti. Tokia pozicija tampa metafora situacijai ne tik Kongo DR, bet ir visoje Afrikoje. Esame „įmesti“ į įvykius, dalyvaujame rodos niekur nevedančiose diskusijose, žvelgiame į begalę skurdo atspalvių. Žiūrėjimas tampa gluminančiai betarpiškas.
Galiausiai turime pripažinti, kad Kongo DR šiandien yra tik tiek įdomi, kiek geba generuoti patrauklius kančios vaizdus. Pasitraukus kančios ir heroizmo estetikai, nebelieka ir susidomėjimo. Ką reiškia kiekvieną dieną keltis, dalyvauti protestuose, svajoti apie revoliuciją, kai esi bejėgis? Kas verčia tikėti rytojaus perversmu, kuomet brėkštanti diena gali atnešti areštą ir kankinimus? Tai klausimai, į kuriuos galime mėginti atsakyti žiūrėdami „Kinšasos Makambo“. D. Hamadi nepateikia paruoštų atsakymų, tačiau suteikia mums erdvę jų ieškoti patiems.
Nuoseklus įvykių fiksavimas būdingas ir režisieriaus Sveno Augustijnen juostai „Spektrai“ (Spectres, 2011m.). Tiesa, čia žiūrovas akimirksniu atsiduria akistatoje su daugybe istorinių faktų, kuriančių ne tik informacinį, bet ir vizualų foną.
Chaotiškas kameros darbas primena mūšio filmavimą, kuomet nėra laiko rinktis rakursų. Tiesa, filme atkuriamas mūšis baigėsi daugiau kaip prieš 50 metų. Belieka trikdantis praeities nusikaltimo atkūrimas, tik dar labiau paryškinantis neįmanomą užduotį pamiršti. Pirmojo demokratiškai išrinkto Ministro Pirmininko Patrice Lumumba žmogžudystė pakeitė Kongo politinį žemėlapį ir aiškiai pademonstravo kolonijinių šeimininkų nenorą pasitraukti. Vieno žmogaus kūnas, sušaudytas naktį savanoje, tampa politinės kovos objektu net ir prabėgus penkiems dešimtmečiams.
S. Augustijnen, nukreipdamas kamerą į aukšto rango Belgijos pareigūnus, simboliškai atkuria įvykių seką, pradėdamas Belgijoje ir sugrįždamas į Kongo DR. Atkūrimas ekrane, skambant J. S. Bacho muzikai, tampa daugiau nei tik mėginimu kalbėti apie kolonijinę traumą. Kartu tai ir neįmanomas bandymas atkurti tai, kas prarasta, nejaukus praeities šmėklų sugrįžimas. Du žili, prakaulūs baltieji belgai, vaikščiodami ir kalbėdami traukia vietinių akį. Pamažu iš pasakotojų apie praeitį jie tampa pagrindiniais veikėjais. Grįždami ir rekonstruodami praeities chronologiją, buvę pareigūnai padeda surpasti, kiek nedaug pasistūmėta Afrikos dekolonizavimo link.
Du nelengvi filmai, ne tik savo turiniu, bet ir forma kvestionuojantys kolonijų palikimą. Istorija tampa viena iš dabarties gijų, lėtai smaugiančių dabar jau nepriklausomų šalių mėginimus stotis ant kojų. Du režisieriai pamėgina užmerkti vakarietišką žvilgsnį ir panardinti mus į alinančią Kongo DR realybę.
Filmus žiūrėkite Tarptautiniame Kauno kino festivalyje.
