Itin produktyvus, kone kasmet žiūrovams po naują filmą pristatantis kino kūrėjas ir toliau nesiliauja stebinęs publikos – po tokių filmų kaip „Provokuojantys užrašai“, „Jauna ir graži“, „Nauja draugė“ jis nutarė papasakoti subtilią, santūrią istoriją apie Pirmojo pasaulinio karo žaizdas.
Vasario 3 d. kino teatro „Pasaka“ žiūrovų laukia naujausias François Ozono darbas „Francas“ (Frantz, 2016) – užburiantis melancholiško grožio pasakojimas apie praradimą, gedulą ir ryžtą pradėti gyvenimą iš naujo.
„Francas“ nukelia žiūrovus į mažą Vokietijos miestelį dvidešimto amžiaus pradžioje. Ką tik baigėsi Pirmasis pasaulinis karas. Jo palikimas – gyvos ir pulsuojančios žaizdos, pažeminimo ir netekties jausmas. Ana (Paula Beer) gyvena kartu su mūšyje žuvusio sužadėtinio Franco tėvais. Gedinti jauna moteris kasdien lanko mylimojo kapą. Čia vieną dieną ji sutinka paslaptingą prancūzą Adrianą (Pierre Niney, žiūrovams pažįstamas iš filmo „Yves Saint Laurent“, 2014), prisistatantį Franco draugu.
Svetimšalio pasirodymas miestelyje kelia vietinių nepasitenkinimą – kiekvienas prancūzas regimas kaip priešas – tačiau sūnaus netektį sunkiai išgyvenantiems tėvams jis tampa netikėta atrama ir paguoda, o tarp Adriano ir Anos ima megztis romantiški jausmai.
Kino kritikai itin palankiai sutiko naujausią Ozono darbą, pabrėždami režisūrinę brandą, ambicingą, kompleksišką siužetą. „Francas“ yra geriausias pastarųjų metų François Ozono filmas“ – rašo „Indiewire“. „Brandus, žanrų pastišą peržengiantis, intelektualiai stimuliuojantis ir emociškai įtaigus darbas“, – reziumuoja „Screendaily“. Itin palankių vertinimų sulaukė aktorių darbas, ypač kylančios vokiečių kino žvaigždės Paulos Beer pasirodymas filme, tarptautiniame Venecijos kino festivalyje įvertintas Marcello Mastroianni geriausio debiutanto apdovanojimu.
Nespalvotas, 35 mm juosta nufilmuotas „Francas“ sukurtas pagal Maurice‘o Rostando pjesę, ekranizuotą 1932 m. Ernsto Lubitscho dramoje „Sulaužyta lopšinė“ (Broken Lullaby). Pirmojoje filmo dalyje François Ozonas gan nuosekliai remiasi originaliais kūriniais, tačiau antrojoje pusėje kūrybiškai pratęsia, interpretuoja ir pasiūlo savitą, ozonišką klasikinių kūrinių versiją. Apgaulingai paprastas siužetas įgyja netikėtų vingių ir subtilių poteksčių, išryškėja charakterių daugiasluoksniškumas. „France“ atsiskleidžia režisieriaus gebėjimas įdėmiai tirti sudėtingas gedulo, nepasitikėjimo, susvetimėjimo temas, sudėtingus dviejų šalių santykius perteikiant jautriai ir grakščiai papasakota dviejų žmonių istorija.
