Ypač kai didžioji dalis akiratyje atsiduriančių serialų yra kambario temperatūros: vartotini, kokybiški ir tragiškai neįdomūs. Jie skatina matyti pasyviai – pernelyg nekvestionuoti, daug nepriešgyniauti ir jokiu būdu nesitikėti vietos polemikai.
Jei pirmosios pastraipos leistų spėti, jog man pavyko iš po žemių iškrapštyti vien rimtos analizės vertus, su niekuo nepalyginamus kūrinius, galiu patikinti, jog taip nėra. Kiekvieną panašų variantą lydi bent vienas dviračio neišradinėjantis žiūralas. Ir tame nieko keisto – juk būtent su užkimšimo intencija ir kuriama didžiulė dalis tokių platformų kaip „Netflix“ turinio.
„Mažas kirvis“ | „Small Axe: Lovers Rock“
Žinodamas, kad žiemos pabaigoje rašysiu tekstą apie naujus serialus, iš anksto jaučiausi ramus dėl to, kad bent vienas šviesos šaltinis atsiras. Steve‘o McQueeno penkių siužetu nesusijusių serijų „Mažas kirvis“ pasakoja apie juodaodžių (pirmos arba antros kartos imigrantų), atvykusių į Didžiąją Britaniją, gyvenimus.
Deja, pirma ir ilgiausia serija „Mangrove“ uždavė toną, po kurio norėjosi reikalą mesti. Faktas, kad žmogus, sukūręs „Alkį“ (Hunger) bei „Gėdą“ (Shame), dabar gamina tokius tiesmukus pasakojimus tokiu nykiu stiliumi. Tai lygiomis dalimis liūdino bei glumino. Kūrėjui užimti aiškią etinę poziciją, ką jis aukština bei ką smerkia, yra viena. Visai kas kita yra kurti veikėjus be jokių briaunų. O jei jau rašai blogietį, tai tokį iki kaulų smegenų niekšą, kad asmenybė neturėtų niuansų, o jei jau rašai gerietį, tai tyrą sielą, kuri tik kenčia, kenčia, kenčia.
Visai kas kita yra kurti veikėjus be jokių briaunų.
Kančia bei smurtas kine atlieka stipriausių prieskonių funkciją – laiku ir vietoje tai suteikia paskiroms dalims veidą ir emocinį žiūrovo prisirišimą. Bet kai šių skonių per daug, pasidaro tiesiog atgrasu. Mes, publika, gebame atskirti gera nuo bloga ir nemaitinami šaukšteliu. O jei jau norisi tokio moralizavimo, tą atpirkti galėtų bent kiek įdomesnė forma – čia kino kalba naudojama taip, jog žiūrovas jos išvis nepastebėtų. Ji paaukojama istorijai. Neįdomiai istorijai.
Radikaliai kitokia yra „Lovers Rock“. Kiek daugiau nei valandą trunkanti serija-filmas, vertas kiekvieno kino mylėtojo dėmesio jau vien dėl dviejų tiesiog stulbinančių vakarėlio scenų. Didžioji pasakojimo dalis sutelkta nuomotame name, kuriame vyksta Jamaikos imigrantų vakarėlis. Jie šoka, meilinasi, pykstasi ir taikosi, artėja vieni prie kitų, kol prisilietimai persisunkia sunkiai žodžiais perteikiama erotika. Net vaidus kuriantys skirtumai neatima bendrumo jausmo.
Vienoje mano taip mylimų scenų didžėjus išjungia prasidėjusią dainą, tačiau visi svečiai moka melodiją bei žodžius mintinai. O dingęs garsas tik sustiprina vienybę – užsimerkę, susikabinę, besišypsantys jie keletą minučių visa savo esybe traukia žodžius, sujungiančius juos į vienį. Nėra moralo ar priverstinio baksnojimo, kokie vakarėlio dalyviai laimingi, bet sukuriamas sunkiai nupasakojamas bendrumo jausmas, kuriam išvadų ir nereikia. Be galo gražu.
Vakarėliui toliau augant bei keičiantis ateina antroji, ne mažiau įspūdinga, scena, kai vietoje ramaus dainavimo prasideda agresyvios, garsios, truputį piktos skanduotės. Dar vieni posakių bei žodžių ženklai, kurie žiūrovui, tikėtina, nereiškia nieko ypatingo, ir dėl to vien per ryškų emocijos skonį – pirmuoju atveju švelnumo, jautrumo, netgi meilės, antruoju sporto sirgalius primenančio fanatiško įsijautimo – priverčia pajusti, kaip daug tie patys ženklai reiškia žmonėms ekrane. Namai yra ne šis laikinas būstas – namai jiems yra tais pačiais simboliais mąstantys draugai, su kuriais galima dalytis muzika, aistra, maištu.
Gerame vakarėlyje pamiršti apie tai, kas liko anapus jo sienų. McQueeno kūrinys sugeba beveik be žodžių ir vietomis, rodos, tik iš reikalo, palaikydamas siužeto judėjimą, prikelti tą jausmą ekrane.
„WandaVision“
Tiesiogiai atvirkščius lūkesčius turėjau „Marvel“ serialui – jei iš „Mažo kirvio“ laukiau šedevro, tai „WandaVision“ įsijungti prisiverčiau tik po derybų su savimi. Superherojų filmai, kokia kartais bebūtų smagi pramoga, po kurio laiko susilieja į vientisą košę, nes tiek vizualiai, tiek herojų juokeliais, tiek finaliniu mūšiu su beveide kompiuterinių efektų armija šie kūriniai yra beveik vienodi.
O „WandaVision“ yra serialas apie du mažiausiai įdomius „Keršytojų“ herojus, kurie patiems „Marvel“, rodos, rūpi taip mažai, kad net jų galių niekas neranda laiko deramai paaiškinti. Juodai balti, praeities komedinių serialų stilistiką kartojantys anonsai sustiprino visai ne smalsumą, bet pastišo jausmą – kai grynai komerciniais tikslais parodijuojamas jau esantis produktas, tačiau nekuriama jokia pridėtinė vertė ir perimama tik graži forma.
„WandaVision“ yra serialas apie du mažiausiai įdomius „Keršytojų“ herojus, kurie patiems „Marvel“, rodos, rūpi taip mažai.
Visgi šie nuogąstavimai pasirodė nepagrįsti. „WandaVision“ turi du gana retai sykiu einančius pliusus: pirma - tvirtą struktūrą su aibe siužeto vingių bei tvirtai jaučiamu pagrindu, dėl kurio niekada nekyla įspūdis, kad kūrėjai pasimes tarp savo kuriamų paslapčių. Antra - drąsos palikti žiūrovą šiek tiek kentėti nežinioje. Pirmąsias tris serijas kūrinys ramiu veidu pučia publikai į akis miglą, nebijodamas pripažinti, jog tai migla, bet ir nesuteikdamas jokio žvilgsnio anapus. Akivaizdu, kad kažkas serialo pateikiamame pasaulyje yra iš esmės sumeluota bei netikra, tačiau kas, kodėl ir kaip?
Kai ketvirtojoje serijoje pateikiami tuo pačiu metu, bet kitoje vietoje vykstantys įvykiai, atsakymų svoris kur kas didesnis, nei būtų juos pristatant paraleliai. Užuot konstatavę, jog yra paslaptis (pavyzdžiui, kažkas nužudytas ir reikia išsiaiškinti), „WandaVision“ analogiškai paslaptį viena ranka kuria, o kita bando dekonstruoti. Jei tai būtų detektyvas, tai nusikaltimas ir jo sprendimas vyktų paraleliai, nors nei žiūrovai, nei patys dalyviai negalėtų tiksliai pasakyti, nei kas nusižengė įstatymui, nei kokiam.
Bijau, kad kol kas dar nepasibaigęs pirmasis (vienintelis?) serialo sezonas nesugebės intrigos užrišti taip pat smagiai, kaip ją užmezgė – nuojauta kužda, kad anksčiau ar vėliau vis tiek prasidės antgamtinių galių muštynės, ko čia taip pat netrūksta. Bet net jei taip nutiktų, „Marvel“ nusipelno vien gražiausių žodžių – kai didžiausias skundas tavo filmams yra jų it kopijavimo aparatu sukurtas panašumas, driokstelėti ką nors kitokio gal ir nėra nuostabu.
Nuostabu išplaukus į kitus, makabriškus vandenis ten nardyti giliau nei didžioji dalis Davidą Lynchą kopijuojančio autorinio kino.
„Tapyk su Johnu“ | „Painting with John“
Johnas Lurie šiame seriale įjungia savo vidinį TED motyvatorių-mentorių-filosofą. Tokį, kuris jūsų neįkvėps ir nieko neišmokys. Pirmoji serija pavadinta „Rob Ross Was Wrong“ būtent todėl, jog pastarasis dailės mokytojas daug metų per televizorių viltingai teigė – tapyti gali bet kas. Jonho galva, tapyti moka toli gražu ne visi. Tapyti gali nebent visi vaikai. Didžioji dalis suaugusiųjų tokius talentus jau praradę.
Toje pačioje serijoje „guru“ stebi saulėlydį, tačiau nesugalvoja, ką įkvepiančio galėtų pasakyti, taigi užduotį patiki pačiam žiūrovui.
Nori poezijos – susigalvok.
Įsijungę „Tapyk su Johnu“, nesitikėkite išmokti tapyti ar kaip kitaip kurti. Greitas įkvėpimas tikėti savimi, galvoti outside the box, klausyti vidinio balso ir panašūs patarimai šiais laikais yra prekė – tūkstančiai „nuomonės formuotojų“ pateikia banaliausias išvadas, sukuriančias komforto būseną, bet niekaip nepadedančias realiai save auginant. Kūryba jau senokai siejama tik su svajomis ir naiviu tikėjimu, užantyje paliekant nemalonią, todėl ir nepaklausią mintį, kad bet kokia reikšminga transformacija – meno ar savęs – reikalauja nuoseklaus, sistemingo darbo.
Stebime saulėlydį ir tikimės, kad lyg įkvėpimas su juo pas mus ateis poezija. Bet saulėlydis yra tik saulėlydis. Nori poezijos – susigalvok. Kas jau kas, o televizoriaus žiūrėjimas to už tave tikrai nepadarys.
„Jūsų šviesybe“ | „Your Honor“
Paprastai kalbant apie guilty pleasure serialus minimos komedijos, kurios akivaizdžiai truputį bukos, bet vis tiek smagios. Arba butaforinė romantika vis tiek priverčia įsitraukti. Keista, tačiau tokio apibūdinimo paprastai išvengia kriminalinės istorijos, net kai jų kūrėjai nesibodėdami užsimerkia logikai.
„Jūsų šviesybe“ yra kvailas serialas. Kvailas įvykiais – šie po keleto pirmųjų epizodų virsta truputėlį Telemundo presenta. Kvailas apipavidalinimu: pavyzdžiui, gangsteriai ir jų nupirkti policininkai žiūrovui apie savo slaptus susitarimus išduoda vieni kitiems kuo akivaizdžiau linktelėdami – bet kur, kad ir teismo salėje. Na, kad žiūrovams būtų visiškai aišku, kas yra kas. Kvailas struktūra, kuri nė akimirkai nesustoja į veikėjus pasigilinti, o visada ima daugiau, plačiau, greičiau, nes bijo žiūrovui atskleisti, kaip tuščia už milijono siužetinių vingių.
„Jūsų šviesybe“ yra kvailas serialas.
Ir visgi žiūrėti „Jūsų šviesybę“ yra taip smagu, kad jį vienintelį iš šių serialų aš tiesiog ryte rijau. Jei serialas būtų patiekalas, tai būtų „Cheetos“ traškučiai – nesveika, bet po bet kokio kiekio vis tiek norisi dar. Blogai palieka tik pabaigus pakelį, nes supranti, kad vieno kąsnio nusivylimo nebenubrauks nauja sauja. Taip ir serialo pabaiga – vis bukiau ir bukiau besirutuliojantis veiksmas baigiasi pritrenkiančiai negrakščiu finalu, primenančiu, kad pats kaltas, kad sukišai į serialą tiek laiko.
Rekomenduoju visiems, kas mėgsta „Brėkštantį blogį“ (pagrindinį vaidmenį atlieka ir vėl Bryanas Cranstonas!), „Se7en“ ir visus kitus niūrius pasakojimus apie žudymą ir moralę. Ne, taip gerai kaip šiuose pavyzdžiuose „Jūsų šviesybėje“ nebus. Bet užkabinti tikrai gali.
„Tyrimas“ | „The Investigation“
Tobiaso Lindholmo serialą po „Jūsų šviesybės“ rašau sąmoningai. Danų kriminalas – tarsi amerikietiško kriminalinių detektyvų antitezė, įvairiausiais būdais atsisakanti smurtą paversti sensacija.
„Tyrimas“ pasakoja apie Kim Wall žmogžudystę ir ją besiaiškinančius pareigūnus. Tikėtina, kad įsijungsite serialą bent viena ausimi girdėję apie tikruosius, šiurpius ir didžiulį smalsumą keliančius įvykius. „Savadarbio povandeninio laivo savininkas nužudo ir į jūrą išmeta iš jo interviu ėmusią žurnalistę? Ką?! Papasakok daugiau.“
Bet jokio JAV serialams įprasto pasitenkinimo iš „Tyrimo“ negausite. Beveik visi svarbiausi bylos faktai paaiškėja jau pirmoje iš šešių serijų: kas dingo, kodėl dingo, kur dingo ir galiausiai netgi kas nužudė. Rodos, visos svarbiausios kortos atskleistos net nespėjus įsivažiuoti.
Savadarbio povandeninio laivo savininkas nužudo ir į jūrą išmeta iš jo interviu ėmusią žurnalistę? Ką?! Papasakok daugiau.
Lindholmo serialas nėra apie žudiką maniaką ar apie žiaurumą, kurį kino kūrėjai neva smerkia, bet kurį taip pat parduoda žiūrovams, pasišlykštėjusiems, bet negalintiems atitraukti akių. Mes norime matyti ekrane smurtą. Kažkas mumyse trokšta žinoti apie skerdikus ir skerdžiamuosius – užtenka „Netflix“ peržvelgti serialų pasiūlą. Ir tai taps akivaizdu. Tuo pačiu jis ne apie herojus, kurie, nepaisydami likusio pasaulio dvejonių, narsiai braunasi vienintelės tiesos link.
Serialas niekuomet nefetišizuoja nei žudymo (kaip tai baisu, bet žiūrėkite, žiūrėkite, žiūrėkite į baisumą), nei policijos darbo kaip vienetinių didvyrių ėjimo prieš sistemą. Jo tikslui – tyrimo nupasakojimui – tik padeda faktas, jog nuo pirmosios serijos nekyla jokių abejonių, kad nusikaltimas įvyko ir kas jį įvykdė. Bet žiūrovų nuojauta ir pagrįstas įrodymas – du labai skirtingai dalykai. Norint vietoje baisėjimosi, kokie vieni blogi, kokie kiti geri, įvesti argumentuotą paaiškinimą, kas iš tiesų įvyko, reikalingas šaltas, detalus ir dažnai net šiek tiek nuobodus tyrimas.
Kažkas mumyse trokšta žinoti apie skerdikus ir skerdžiamuosius – užtenka „Netflix“ peržvelgti serialų pasiūlą.
Jei kriminalai televizijoje jums yra tik būdas užsimiršti po darbo dienos, geriau žiūrėkite „Jūsų šviesybę“. Nekaltinu – aš, kaip ir didelė dalis serialus sekančių žmonių, toli gražu ne visuomet žiūriu tam, kad mąstyčiau, galbūt net dažniau žiūriu, kad nemąstyčiau. Bet jei norisi pamatyti detektyvą, kuris bent šiek tiek primintų tikrovę, geresnio pasirinkimo už „Tyrimą“ reikėtų dar gerai paieškoti.
„Apsimesk, kad tai miestas“ | „Pretend it‘s a City“
Rekomenduodamas Martino Scorsese dokumentinį serialą apie rašytoją Franą Lebowitzą jaučiuosi kiek keistai – jį žinančių žiūrovų ratas greičiausiai gan siauras, bet, panašu, aistringas, nes pagyros mano socialiniame burbule sklandė gausiai. Kas verčia mane instinktyviai (ir gal kiek per stipriai) serialui priešintis, nes manau, kad jei vietoje dviejų įžymybių jame lygiai tuos pačius dalykus kalbėtų du niekam nežinomi menininkai, nei „Apsimesk, kad tai miestas“ pritrauktų tokią auditoriją, nei pritraukęs ją kuo nors sužavėtų.
Taip, F.Lebowitz tiesiog puikiai moka papasakoti anekdotą. Humorą iš gryno oro kuria ne tik turinys, bet ir jo pateikimo būdas, ypač tai, ką anglakalbiai vadina timing – gebėjimas struktūruoti informacijos pasakojimą tinkamu laiku, su deramomis pauzėmis ir t. t. Net jei ne visi jos pokštai sako ką nors gilaus, net jei dalis jų yra neoriginalus niurzgėjimas ir tiek, rašytoja juos sugeba papasakoti taip, jog būtų juokinga. Ji – labiau formos, nei turinio komikė.
Atrodo, kad gauni daugiau, nei yra iš tiesų.
Didžiąją laiko dalį šalia sėdintis Scorsese kvatoja pilna burna. Smagu. Tik va priežasčių tai ištęsti iki 200 minučių, rodos, ne kažin kiek. O ir scenos viena su kita dažnai sujungtos be jokios aiškesnės minties. Panašu, jog nei pats autorius save spaudė ieškoti tvirtesnės struktūros, nei žiūrovų sotumu pasikliaunantis „Netflix“ norėjo siaurinti turimą medžiagos kiekį.
Todėl kaip smagu vietomis bebūtų žiūrint, galiausiai serialas toks pat kaip Lebowitz humoras – atrodo, kad gauni daugiau, nei yra iš tiesų. Taip, smagu. Bet neapsimeskime, kad iš šio serialo išsinešame ką nors gilaus ar prasmingo. Panašiau gal į vakarą su šmaikščiu, cinišku bičiuliu mieste – po dviejų alaus atrodo, kad to paties norėtum triskart per savaitę, bet neduok dieve svajonei išsipildyti. Galbūt tai ir paaiškina, kodėl „Apsimesk, kad tai miestas“ karantino kontekste daugeliui susižiūrėjo taip šauniai – ryšio su artimais juk stinga.
