Naujo filmo „Devintas žingsnis“ aktorės – apie draugystės gylį, apleistus vaikus ir svajones suvaidinti savąjį Džokerį

Aktores Gerdą Čiuraitę ir Angeliną Daukaitę jungia meilė kinui ir vaidyba jau netrukus didžiuosius ekranus pasieksiančiame Irmos Pužauskaitės filme „Devintas žingsnis“.

Čia jos įkūnija dvi septyniolikmetes geriausias drauges Ievą ir Mają, bandančias prisitaikyti prie pokyčių, kai į paauglišką realybę įžengia Ievos tėtis.

Daugybę komplimentų už charizma ir natūralumu užburiantį duetą sulaukusios aktorės teigia, kad geriausiais draugais gali tapti iš pirmo žvilgsnio labai skirtingi žmonės; išduoda, kuri ne prieš kamerą, o gyvenime groja pučiamuoju instrumentu ir dalinasi jautriais suvokimais filme skambančia sveikimo nuo priklausomybės tema, rašoma pranešime žiniasklaidai.

– Angelina, Gerda, kaip susipažinote, ar draugystė iš kino aikštelės persikėlė į gyvenimą?

Angelina Daukaitė (toliau A.D): Su Gerda susipažinome per aktorių atranką į Irmos Pužauskaitės filmą „Devintas žingsnis“. Bandant įvairias dialogų poras, atrankoje vis jausdavausi, kad viena aktorė gal kiek per jauna, kita hiperaktyvi, o tada, kai atėjo Gerda, pajaučiau, kad viskas klojasi labai sklandžiai. Irma tą irgi įžvelgė, pradėjome prieš kamerą kurti draugystę, kad pažintume viena kita ne tik kaip aktorės, bet ir kaip personažės. Reikėjo išsiaiškinti, kodėl Ieva ir Maja pradėjo bendrauti, kodėl nepaisant didelių charakterio skirtumų jos geriausios draugės. Per filmavimus buvo labai smagu: požiūris į darbą rimtas, bet nuotaika duete natūrali ir laisva kaip tikroje draugystėje. Labai gerbiame viena kitą ir branginame šią patirtį.

Gerda Čiuraitė (Toliau G. Č): O aš iki šiol nežinojau, kad mano vaidmeniui buvo toks didelis kastingas… Visada esu atvira visiems žmonėms, tik ne visi linkę atsakyti tuo pačiu, o Angelina labai nuoširdus žmogus, gal dėl to ir labai sutarėme. Kaip mokė mano dėstytojas Darius Meškauskas, vaidybos pagrindas – girdėti partnerį. Man atrodo, kad viena svarbiausių vaidybos dalių yra atsipalaiduoti, kad neužsiimtum tik savo baime, kad per tave laisvai galėtų tekėti mintis. Su Angelina buvo labai lengva tai padaryti ir kartu kurti. Manau, ji man labai padėjo būdama fantastiškai techniška ir gili aktorė. Būna, kad žmonės ateina į tavo gyvenimą ir nebenori, kad jie išeitų, tai Angelina vienas iš tokių. Yra kolegų, su kuriais sunkiau komunikuoti, reikia daug kantrybės ir tai labai vargina, o Angelina yra dovana.

– Gerda, esi kažkada interviu minėjusi, kad dar būdama aštuoniolikos apsimetei menininke užsieniete ir išsinuomojai studiją vienuolyne. Iš kur šis polinkis į teatrališkumą?

G.Č. Aš jau buvau pilnametė, o mano draugei net aštuoniolikos nebuvo. Su ja daug kurdavome, svajojome, kad kažkada išsilaisvinsime iš nykios kasdienybės, tėvų ir mokytojų. Radome skelbimą, kad Pranciškonų vienuolyne nuomoja biurus ir patalpas. Atėjome pas administratorę ir aš papasakojau ,,čia ir dabar“ sukurtą istoriją: kad augau Prancūzijoje, dabar grįžau į gimtinę ir kad mano kūrybai reikalinga studija. Pamenu, kad su labai stipriu prancūzišku akcentu kalbėjau. Juokinga, kad aš net nemoku prancūziškai! Mes neturėjome pinigų nuomai, todėl mus galiausiai išvarė, bet net du mėnesius mano ,,menininkės iš Prancūzijos“ vaidmuo mums leido ten net keletą mėnesių turėti patalpas ir kurti. Dabar suprantu – žmonių manipuliacija yra labai blogas dalykas.

Šeimoje buvau vieniša, neturėjau atvirų santykių su tėvais. Manęs niekur neleisdavo – tik mokykla, būrelis ir namai. Man menas buvo pabėgimas iš realybės. Kai esi paauglys, esi tarsi įkalintas: privalai daryti tai, ko pats nesirinktum. Ar kas laisva valia rinktųsi keltis septintą valandą ryto, kad spėtų į mokyklą ? (juokiasi)

Dažniausiai atrodė, kad iš manęs tik reikalaujama. Visada jausdavausi, kad neturiu laisvės pasirinkti. O mene galiu nuspręsti, kuo būti ir kaip. Tiesa, jei gyveni tik iš jo – taip pat nebelieka laisvės, dažnai turi daryti, ko nenori, kad išliktum. Mokykloje bėgdavau iš pamokų, buvau didžiulė maištininkė, net vaikščiojau basa. Bet tai nėra teatrališkumas, aš net nežinau, ką šis žodis reiškia. Nes teatras man yra didesnė realybė už kasdienybę.

– Filme valtorna groja Gerdos personažas Ieva, bet realybėje grupėje pučiamaisiais muzikuoji tu, Angelina?

A.D. Prieš daugiau metus su kursiokais sukūrėme grupę „Kopanugaris“, moku groti įvairiais variniais pučiamais instrumentais, mano specialybė – trombonas. Norėjome kurti tai, kas mums patinka ir dalintis su kitais, tad su grupe dalyvaujame įvairiuose konkursuose, renginiuose. Mėgstame improvizuoti, nei viena daina nėra užrašyta natomis. Šiemet grupės veikla šiek tiek ramesnė, nes visi baigėme studijas ir atsirado asmeninių reikalų. Muzika neatskiriama mano gyvenimo dalis, nėra nei dienos, kai nesiklausau jos. Ji atpalaiduoja, įkvepia, kartais motyvuoja. Turiu platų muzikinį skonį nuo George‘o Friedricho Hendeli, „Queen“, iki Billy Idol, „Jungle“, „Parcels“, „Arctic Monkeys“. Kai pasižiūriu labai man patinkantį filmą, tiesiog mėgstu klausytis jo garso takelio. Ačiū Dievui, kad egzistuoja muzika!

– Kaip ir judvi, septyniolikmetės filmo personažės Ieva ir Maja labai skirtingos, bet kartu piešia realistišką draugių portretą: tylenė ir klasės gražuolė. Kaip manote, kuo vieną prie kitos traukia tokie priešingi tipažai?

G.Č. Aš manau, kad skirtingi žmonės susijungia dėl tam tikrų asmeninių traumų ir patirčių. Kai esi paliktas vaikas, o tėvai alkoholikai, tavo savivertė labai menka, todėl lengva manipuliuoti tokiu žmogumi. Sako, kad dažnai tokie tipažai pritraukia narcisistines asmenybes. Nors filme Maja nėra tokia. Labai daug niuansų, bet dažnai tokie vaikai kaip Ieva nėra labai ryžtingi ar linkę save demonstruoti. Todėl mano personažas išsilaisvina grodama instrumentu.

A.D. Abi jos kaip draugės randa įvairiapusį komfortą ryšyje, kurio trūksta šeimose. Draugystė tarsi saugi buveinė pasislėpti nuo šeimyninio gyvenimo spragų. Šis santykis abiem naudingas, vertingas, kokybiškas ir brangus.

– Ar reikėjo specialaus pasiruošimo perprantant paskirtus vaidmenis?

A.D Labai padėjo režisierė Irma, kuri skyrė daug aktorinių užduočių: paieškoti kaip Maja rengiasi, ką ji pirktų parduotuvėje, rašyti laiškus Majos vardu, netgi praktiškai prisiliesti prie neišpildytos merginos svajonės eiti mokytis šokti… Siekti to, kad jei kažkas paklaustų manęs apie personažą net nereikšmingiausio dalyko, aš absoliučiai pažindama charakterį žinočiau atsakymą.

G.Č. Daug analizės apie personažą. Pirmą kartą gyvenime mokiausi groti valtorna. Pasiruošimo reikia, kad galėtum laisvai vaidinti. Irma labai padėjo žinodama ko nori, bet kartu duodama labai daug erdvės kūrybai.

– Kuo manote „Devinto žingsnio“ režisierė Irma Pužauskaitė išsiskiria iš kitų šiandien kuriančių jaunų kino menininkų?

G.Č Visi šios kartos kino režisieriai moka dirbti su aktoriais. Lietuviškas kinas auga kasdien ir dėka naujos kartos juo galima didžiuotis. I. Pužauskaitės specifika – ji nepalieka aktoriaus vieno sau, konkrečiai žino, ko iš jo nori ir turi gerus metodus tam pasiekti. Ji veda už rankos per visą kūrybinį procesą.

„Devinto žingsnio“ režisierė dar yra ir intymumo koordinatorė kino aikštelėse. Dauguma neskiria lėšų iš biudžeto samdyti intymumo koordinatorių, todėl jų Lietuvoje beveik nėra. Toks specialistas aikštelėje padeda rūpintis emocine aktorių būsena, jei yra filmuojama intymi scena. Mes dirbame su savo kūnu ir psichologija – tai labai trapu ir kiekvieną veikia labai skirtingai.

A.D. Man visa ši kino kūrėjų karta, Laurynas Bareiša, Marija Kavtaradze, Titas Laucius ir kt., yra labai brangi. Jie kaip stiprus kumštis: kartus mokėsi, kūrė, diskutavo. Svajonė turėti tokią komandą kurti meną ir besąlygiškai palaikyti vieni kitus. Irma grįžo iš studijų JAV ir labai lengvai įsiliejo į šią Lietuvoje studijavusių bendruomenę, ji atsivežė skirtingą režisūros mokyklą, precizišką darbą su aktoriais. Aš labai dėkinga už repeticijų laikotarpį, kurio metu buvo sukurtas stabilus pamatas. Jei Irmai kažkas per dublį nepatinka, ji nepasako atsakymų, bet stengiasi nukreipti reikiama kryptimi, primena konkrečios scenos tikslą. Gerai, kad kaip aktorius negauni tiesioginių instrukcijų vaidybai, nes tai būtų vagystė iš menininko.

– Viltingą filmą „Devintas žingsnis“ lydi skaudžios temos šešėlis. Linas (akt. Valentinas Novopolskis) – jaunas tėtis sveikstantis nuo priklausomybės. Kaip filmo tema palietė jus?

A.D. Filme iš arti pavaizduojama su geriančiu tėčiu augusios Ievos perspektyva – dabar tėtis stengiasi dėl jos, mes matome, kad jis nėra blogas žmogus, bet jam atleisti be galo sunku. Kiek jis praeityje įskaudino, sukūrė neigiamų atsiminimų, pasėjo baimės... Kaip jaunam žmogui pataisyti santykius su tokiu tėvu, kaip po tokių patirčių funkcionuoti gyvenime, pasitikėti savimi ir kitais, kurti romantinius santykius... Šiuo aspektu filmas skaudus ir labai realistiškas. Man patiko filmo idėja ir jaučiau trauką temai. Bet kartu ir susidūriau su atstūmimu, nes filme kaip ir bandau pateisinti Ievos tėtį, nors realybėje man būtų sunku atleisti tokiam asmeniui. Apskritai, filmas priverčia susimąstyti apie priežastis, kodėl žmonės pasiduoda priklausomybėms.

G.Č. Manau, filmas gali būti ypač naudingas tiems, kurie gyvena šalia turinčių priklausomybių. Ypač alkoholikų vaikams. Visada lengviau egzistuoti, kai matai, kad ne tik tu vienas tai išgyveni.

– Angelina, Maja yra tarsi filmo „blogietė“. Ar šis amplua tau artimas aktorystėje?

A.D. Nenoriu susisieti su vienu amplua, kine esu pasiruošusi patirti kuo daugiau, nes nuo to priklauso aktorinis lankstumas. Pvz. amerikiečių aktorius amžiną atilsį Heathas Ledgeris iš „Tamsos riterio“ (The Dark Knight, 2008) – jo nenorėjo šiam vaidmeniui dėl susiformavusio įvaizdžio romantiniuose filmuose. Tačiau, kas matė filmą pritars, kad jis parodė aukščiausią aktorinę meistrystę ir sulaužė visus jam anksčiau priskirtus stereotipus. Iš savo dabartinės patirties esu labiau linkusi į dramatiškus vaidmenis arba „blogiukės“ tipažą, bet noriu pabandyti įvairias roles. Dabar kaip tik žiūrėjau rež. Kventino Tarantino „Nužudyti Bilą“ (Kill Bill, 2003) – pasvajoju apie buvimą pagrindine heroje!

– Gerda, o tavo aktorystės aukštumų vaidmuo yra?..

G.Č. Aš išbandžiusi gana platų spektrą vaidmenų. Galiu būti labai jauna arba sena: teatre esu vaidinusi ir motiną, ir net orą. Šiandien teatre nyksta pagrindiniai personažai, vyrauja kolektyvinė kūryba, situacijos, kur tarsi protarpiais kalbi nuo savęs, o kartais įkūnyto charakterio mintį. Labai norėtųsi pabandyti suvaidinti ryškų personažą kaip Angelinos minėtas Džokeris, kas reikalautų specialių pastangų ir paieškų ir būtų toli nuo ,,komforto zonos“.

Kiekvienas vaidmuo ir iš jo ateinanti patirtis yra labai ypatinga. Man labai pasisekė, kad esu šioje profesijoje, tai augina kaip žmogų. Dauguma sako, kad aktorius yra atlikėjas, bet man aktorius yra kūrėjas. Atlikti gali bet kas, pasako: „nueik, padėk, padainuok“, o sukurti vaidmenį, kad jis gyventų pilnavertiškai – čia prasideda kūryba. Pasakysiu paprastai: dailininkas naudoja teptuką, o mes, kad nutapytume kūrinį – psichologiją.

Filmas „Devintas žingsnis“ kino teatruose nuo spalio 6 d.