Mėgėjiškam kinui šiemet skirta ir viena iš jau ketvirtadienį prasidedančio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) programų, pavadinta „Apie namus ir draugus“. Portalui 15min apie mėgėjišką namų kiną papasakojo šios programos kuratorė Ona Kotryna Dikavičiūtė.
Neištyrinėta tema
Magistrinį darbą universitete apie mėgėjišką kiną rašiusi O.K.Dikavičiūtė sako, kad domėtis šia tema paskatino tai, jog tiek Lietuvoje, tiek kitose Baltijos šalyse šis kino žanras yra mažai tyrinėtas.
Šiuose filmuose yra daug nykimo ir mirties. Tai tarsi nepavykęs pasipriešinimas atminties išsaugojimui.
„Pamačiau galimybę iš akademinės pusės, nes tai yra įdomus ir neišartas dirvonas. Bet iš emocinės, žmogiškos pusės buvo labai įdomus jausmas žiūrėti mėgėjiško kino filmus, nes su pasenusia, nebenaudojama medija yra užfiksuoti dažniausiai labai gražūs ir labai šilti vaizdai.
Kadangi tai yra pasenusi medija, juostoje matosi laiko, irimo žymės. Žiūrint šiuos filmus atrodo, kad tame yra daug nykimo ir mirties. Tai tarsi nepavykęs pasipriešinimas atminties išsaugojimui. Man šis paradoksas pasirodė labai įdomus.
Šie filmai labai paveikia emociškai, nes tai yra kažkas labai panašaus į šeimos nuotraukų archyvą – kas yra mums visiems pažįstama ir ką visi mes turime savo šeimose. Ir kadangi tai toks atpažįstamas formatas, ateina nostalgiškas jausmas“, – sako viena iš VDFF programos sudarytojų.
Kada mėgėjo nufilmuota medžiaga tampa kinu?
Pašnekovė sako, kad įprastai mėgėjiškas kinas apibrėžiamas ir suprantamas per skirtumą nuo profesionaliojo kino.
„Kalbant apie tą laikotarpį, kai buvo filmuojama analoginėmis kameromis, tai mėgėjišku kinu buvo laikoma tokia veikla, kuria užsiimama kaip hobiu, kai tai nėra profesionalus darbas, už kurį gaunamas atlygis“, – sako pašnekovė.
Vis dėlto, O.K.Dikavičiūtė sako, kad to, ką galime laikyti kinu, ribos yra labai plačios.
„Man atrodo, kad mėgėjiškos kūrybos atveju kinu galima laikyti tai, kas turi padarytą kūrybinį žingsnį, kai tai nėra tik neapdorota nufilmuota medžiaga, ne tik įamžintos šeimos akimirkos, bet jau sumontuoti, apdirbti kadrai“, – sako ji.
-
Kas yra realybė? Klausia 19-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis
-
Ukrainos kino tyrėjas: dokumentika, nufilmuota iškart po Černobylio avarijos – vertingesnė nei serialas „Černobylis“
-
Lietuvos pretendentas siekti „Oskaro“ apdovanojimo – Lauryno Bareišos filmas „Piligrimai“
-
Ką žiūrėti šių metų Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje?
Skatintas sovietmečiu
Sovietmečiu mėgėjiškas kinas buvo labai skatinamas – gyventojai buvo kviečiami burtis į klubus, buvo populiarūs šeimų filmų festivaliai.
„Per tai buvo angažuojamos masės, kad jos turėtų kažkokį užsiėmimą ir jaustų bendruomeniškumo jausmą“, – sako ji.
Mėgėjiško kino klubuose buvo kuriami įvairiausio formato filmai – nuo namų kino siužetų, panašių į judančias nuotraukas – neturinčių nei naratyvo, nei scenarijaus, nufilmuotų impulsyviai ir neplanuotai. Kai kurie mėgėjai žengdavo žingsnį toliau ir iš nufilmuotos medžiagos kurdavo mėgėjiškus dokumentinius filmus, vėliau kitiems mėgėjams pristatomus festivaliuose.
Kinas buvo pakankamai lengvai prieinamas ir geras įrankis propagandai skleisti.
„Sovietmečiu kinas buvo vadinamas liaudies menu, nes jis buvo pakankamai lengvai prieinamas ir geras įrankis propagandai skleisti. Kinas buvo parankus ir tuo, kad tuo metu atsirado mėgėjams pritaikytos kameros, kuriomis buvo galima laisvai naudotis, buvo pakankamai nesunkiai prieinama infrastruktūra. Tai buvo visiems prieinama ir pakankamai suprantama priemonė meninei kūrybai ir saviraiškai“, – sako pašnekovė.
Nors nuosava mėgėjiška kamera buvo lengviau užfiksuoti ir nepasitenkinimą tuometine santvarka bei kritikuoti režimą, vis dėlto, O.K.Dikavičiūtė sako, kad mėgėjiškas kinas cenzūros neišvengė.
„Nebuvo taip, kad jie visiškai praslystų pro cenzūros sietelį. Ir mėgėjai negalėdavo visai laisvai reikšti savo pozicijų“, – sako VDFF kuratorė.
Tačiau jie rasdavo būdų būti ištikimi savo įsitikinimams kūryboje. Kaip ryškų to pavyzdį O.K.Dikavičiūtė mini prieš sistemą nusiteikusį kūrėją Artūrą Barysą.
„A.Barysas kūrė tokius filmus, kurie neatitiko tvarkingo sovietinio žmogaus vaizdo, jis buvo truputėlį pankas. Bet jo filmai vis tiek laimėdavo respublikinius konkursus, jis juos pristatydavo visoje Sovietų Sąjungoje. Įdomu, kad net vaizduodamas sistemai neatitinkantį žmogų, jis vis tiek galėjo rodytis jos palaikomuose festivaliuose. Tiesa, buvo atvejų, kai jo ir jo kūryba buvo ir cenzūruojama, paprašydavo iškirpti scenas iš filmų“, – sako pašnekovė.
Kita mėgėjiško kino pusė – namų filmai, kurie dažniausiai buvo žiūrimi itin mažame rate.
„Todėl jie tokie įdomūs – nes gali parodyti tą pusę, kuri nebuvo kontroliuojama, tikrą gyvenimą sovietmečiu, – sako pašnekovė. – Ši medžiaga vertinga antropologiniu požiūriu, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos. Ji leidžia geriau suprasti, kaip viskas atrodė, ir kuo tuo metu žmonės gyveno.“
Šventės ir bulviakasiai
Peržiūrėjusi daug namų kino įrašų, O.K.Dikavičiūtė sako, kad mėgėjiškose juostose dažniausiai įamžintos šventės – Naujieji metai, gimtadieniai, Velykos, taip pat bulviakasiai ir kitokie ūkio darbai. Atskiras ir platus žanras – kelionių filmai, kuriuos žiūrėdamas gali pasijausti tarsi ekskursijoje po kokią Europos sostinę ir patirti kamerą laikančio žmogaus patyrimus.
„Viename filme yra momentas, įdomus iš dabartinės perspektyvos: vienas kino mėgėjas buvo išvykęs į Budapeštą ir pamatė ten „Shell“ degalinę, kuri buvo tarsi vakarietiškas ženklas, atkeliavęs į rytų bloką. Jis labai ilgai filmavo tą „Shell“ logotipą ir tai rodo, kad tuo metu tai buvo įdomu, egzotiška, netikėta. Tai šį tą pasako ir apie patį filmuojantį žmogų, apie jo patirtis“, – sako O.K.Dikavičiūtė.
Ir nors mėgėjiško kino kadruose dominuoja pozityvios akimirkos, visgi taip pat juostose užfiksuota nemažai laidotuvių.
„Vienas kino mėgėjas, mokslinis agronomas iš Vilniaus Vaitiekus Vaidevutis Tautavičius, nufilmavo nemažai laidotuvių. Ir tai darė labai įdomiai. Jis filmuodavo tiek patį mirusįjį, tiek procesiją. Filmavo ir bendrais planais, bet padarė ir labai daug stambių planų, filmuodavo žmonių emocijas. Įamžino ne tik patį įvykį kaip ritualą ar žmonių susibūrimą, bet bandydavo užfiksuoti ir pačių žmonių emocijas, asmenybes. Tai man pasirodė labai neįprasta“, – sako pašnekovė.
Namų kinas tarnauja labai pragmatiniam tikslui – išsaugoti atminti ir atsiminimus.
O.K.Dikavičiūtė akcentuoja, kad į namų kiną reikėtų žvelgti kritiniu žvilgsniu ir suprasti, kad kamera dažniausiai būdavo ištraukiama tik laimingomis akimirkomis ir kad praeitis, kurią matome užfiksuotą, yra idealizuota ir nostalgizuota.
„Reikia turėti omenyje, kad tai, ką matome, jau yra perleista per labai aiškų filtrą. Tiek iš savo pastebėjimų, tiek iš skaitytų tyrimų žinau, kad namų kinas dažniausiai nerodo socialinių ar politinių problemų, bet pateikia fasadinę pusę. Nes tą labiausiai ir norisi išsigauti. Namų kinas tarnauja labai pragmatiniam tikslui – išsaugoti atminti ir atsiminimus“, – sako ji.
Kitokie atspindžiai Vakaruose
O.K.Dikavičiūtė sako, kad ir Vakaruose mėgėjiškam kinui daugiau dėmesio pradėta skirti tik pastaraisiais metais. Štai Moderniojo meno muziejus (MoMA) Niujorke 2019 m. surengė pirmąją parodą, skirtą namų kinui. Ypatingas reiškinys šioje parodoje, kurį pastebėjo pašnekovė – garsenybių, tokių kaip Charlie‘is Chaplinas ar Salvadoras Dali, namų kinas. „Kažko panašaus į tai man Lietuvoje nepavyko pamatyti“, – sako ji.
„Vakaruose labiau, nors ir netiesiogiai, iš fone matomų ženklų, iš ekrane atsiduriančių arba neatsiduriančių žmonių atsiskleisdavo rasės, klasių, lyties vaidmenų problematika“, – sako pašnekovė.
Ne tik profesionalias, bet ir mėgėjiškas kameras dažniausiai į rankas imdavo vyrai, tačiau, anot O.K.Dikavičiūtės, Vakarų mėgėjiškame kine tai itin atsispindi.
„Moterys tarsi būdavo tos, kurios sėdi namuose, kurios gražiai šypsosi kamerai, kurios pasiima vaikus ant kelių ir juos rodo“, – pastebi pašnekovė. Ji sako Lietuvos mėgėjiškame kine aiškaus lyčių vaidmenų pasiskirstymo nepastebėjusi.
„Geras pavyzdys – Vytauto Kazimiero Narbuto archyvas. Filmuoja ir jis pats, bet taip pat ir jo žmona, jo draugai. Viena kamera dalinasi skirtingi žmonės. Nors daugiausia kino mėgėjų ir Lietuvoje yra vyrų, bet ryškesnio lyčių klausimo, pasiskirstymo aš nepastebėjau“, – sako O.K.Dikavičiūtė.
Iš periferijos į centrą
Pašnekovė pastebi, kad ypač Vakaruose mėgėjiškas namų kinas sėkmingai išjudėjo iš kultūros periferijos į kultūros centrą. Kaip pavyzdį ji pateikia ir Joną Meką.
„Jis buvo vienas iš tų, kuris kvietė saugoti mėgėjišką kiną ir žiūrėti į jį kaip į vertingą turinį. Jo paties kūryba yra labai susijusi su mėgėjiško kino estetika. Jis kaip tik paėmė mėgėjišką kiną kaip formatą kūrybai, jį išplėtė ir pritaikė, atrasdamas naują meninę kalbą“, – sako ji.
O.K.Dikavičiūtė sako, kad J.Mekas ir jo amžininkai taip išpopuliarino mėgėjiško namų kino estetiką, kad ji net pradėjo atsispindėti reklamose, kuriose padėdavo parduoti intymumą.
„Galiausiai net holivudiniuose filmuose atsidūrė mėgėjiško kino inscenizacijos. Vincento Gallo filme „Bufallo‘66“ pradžioje vaikėjai pristatomi per neva namų kino medžiagą, Martinas Scorsese irgi tai naudoja“, – pastebi ji.
Lietuvoje filmų, kurie naudoja namų kiną ar mėgėjišką medžiagą, taip pat yra nemažai.
„Kristinos Buožytės filme „Kolekcionierė“ veikėja filmuodama mėgėjiškus namų kino vaizdelius ir juose matydama save mokosi iš naujo jausti emocijas po tėvo mirties.
Yra dar vienas labai įdomus trumpametražis filmas, kuris dar neturėjo savo premjeros, bet jau turi pradėti keliauti po tarptautinius festivalius. Tai Rimanto Oičenkos „Reisas“ – labai įdomus atvejis, nes filmas sumontuotas naudojantis vieno lietuvio jūreivio medžiaga iš reisų, pavyzdžiui, į Afriką“, – sako VDFF kuratorė.
Skaitmeninis mėgėjiškas kinas – jau kitoks
O.K.Dikavičiūtė sako, kad mėgėjiško namų kino formatas pasikeitė su skaitmeninių kamerų atėjimu.
„Planai pasidarė ilgesni, atsirado sinchroninio garso įrašymo galimybė. Žmogus, kuris yra priešais kamerą, gali kalbėti, susikuria efektas, kad jis kalba su pačiu žiūrovu, tokia medžiaga meniniame diskurse jau gali būti panaudota visai kitaip. Aišku, atsirado galimybė iš naujo „užrašyti“ tą pačią medžiagą. Kai filmuoji su juosta, turi būti daugiau atrankos prieš paspaudžiant mygtuką, šiek tiek daugiau numatymo, ką norėsi užfiksuoti ir kiek laiko tam turi. Pavyzdžiui, turi keturias minutes ritės užfiksuoti visoms vestuvėms, tai galvosi, ką reikia užfiksuoti. O su skaitmeninėmis kameromis atsirado daugiau laisvės, medžiaga pasidarė ne tokia koncentruota“, – sako O.K.Dikavičiūtė.
„Yra tiesioginė mėgėjiškų medijų linija: nuo pat pirmųjų kamerų atsiradimo iki skaitmeninių kamerų atsiradimo iki mobiliųjų telefonų. Manau, pastarieji visiškai pakeitė mėgėjiškos medijos pobūdį. Yra tyrėjų, kurie tai labai gražiai vadina skaitmeniniais atsiminimais, būtent tai, ką mes užfiksuojam savo mobiliaisiais telefonais“, – sako pašnekovė.
Ji atkreipia dėmesį, kad dažnai tai, ką šiais laikais užfiksuojame mobiliaisiais telefonais peržengia namų kino ribas.
„Namų kino esmė yra, kad jis filmuojama šeima ir skirta šeimai. Tai uždara, privati erdvė. O kai mes dabar matome daug įrašų, sukeltų į socialines medijas, siunčiamų į televizijas ar portalus, kur jie naudojami kaip kažkoks įkaltis, įrodantis pastebėtą nusikaltimą. Keičiasi pats mėgėjiškų medijų pobūdis, – sako O.K.Dikavičiūtė. – Ir vis dėlto, juk esmė turbūt nesikeičia: išsitraukiame telefoną, kai norime kažką užfiksuoti, ką norėsime atsiminti.“
Pašnekovė atkreipia dėmesį į naujausių technologijų laikmenos išsaugojimo problematiką.
„Filmuojant juosta arba net ir skaitmenine kamera, medžiaga įgauna materialią formą, kažką, ką mes galime išsaugoti ritėje ar VHS juostoje. Su mobiliaisiais telefonais sunkiau – kiekvienas turime senų telefonų, kuriuose yra seni archyvai, o jų jau nebeturime – telefonas sugedo ir archyvas dingo.
Man atrodo, kad medžiaga, kurią mes užfiksuojame šiandien yra lygiai tokia pati vertinga, kaip ir namų kinas, filmuotas juostomis. O gal net labiau, nes tai yra tokia didelė mūsų gyvenimo dalis. Šiandien užfiksuojama daug daugiau gyvenimo negu kai tai būdavo daroma juostomis. Tikrai gryna kasdienybė, o ne tik šventės ar kitos progos. Todėl išsaugojimo problematika tikrai aktuali, neturinti aiškaus sprendimo. Nes visa tai labai efemeriška, nyksta“, – sako O.K.Dikavičiūtė.
