Prasidėjus Rusijos plataus masto invazijai, ukrainiečių saugumo tarnybos slapta įrašė ir paviešino fronte kariaujančių rusų pokalbius su namuose likusiais jų šeimos nariais. Šiuose prisipažinimuose – sukrečiantys liudijimai apie jų pačių daromus nusikaltimus, civilių žudymus ir protu nesuvokiamus kankinimus, grobstymus bei neapykantą ukrainiečiams. Būtent šie pokalbiai ir tapo pagrindiniu filmo pasakojimu.
Lygiagrečiai ekrane rodomi statiški vaizdai iš subombarduotų, išdegusių, apleistų ir išgrobstytų ukrainiečių namų, butų, mokyklų, kaimų bei miestų po to, kai ukrainiečių pajėgos šias teritorijas išlaisvino iš rusų okupantų.
Pasak režisierės O. Karpovych, ši dokumentinė juosta – tai savotiška rusų herojaus mito išklotinė, joje atsiskleidžia siaubingas ir iškreiptas Rusijos visuomenės paveikslas, kur žudymas, naikinimas, plėšimas, kankinimai, neapykanta yra tapusi ne tik norma, bet ir tautos tapatybės, jos pasididžiavimo dalimi.
„Iš esmės mes visi lygūs, o visi žmonės yra tiesiog žmonės. Rusai – taip pat. Šiuose telefoniniuose įrašuose jie taip pat kalba apie paprastus, kasdienius, normalius dalykus: „kaip tu gyveni“, „kaip jautiesi“ – tai labai žmogiška ir suprantama kiekvienam. Tačiau filme parodžius šį normalumą, dar ryškiau, dar dramatiškiau, dar siaubingiau atsiskleidžia ir jų nužmogėjimas, totali humanizmo degradacija“, – sako ukrainietė režisierė.
– Oksana, ar teisingai supratau, kad į gimtąjį Kyjivą po dešimties metų gyvenimo Kanadoje jūs sugrįžote prieš pat Rusijai pradedant aktyvius karo veiksmus Ukrainoje?
– Taip. Tik ne po dešimties, bet po devynerių metų. Sugrįžau iki plataus masto karo pradžios likus vos mėnesiui. Tai nebuvo spontaniškas sprendimas. Taip pat jis niekaip nesusijęs nei su politika, nei su tuometine situacija Ukrainoje.
Jau kurį laiką aš planavau grįžti į gimtąją šalį ir kai galiausiai 2021 m. rudenį dėl to apsisprendžiau – jau nebesižvalgiau atgal. Štai kodėl net Rusijai pradėjus telkti karius šalia Ukrainos sienos, o ekspertams ėmus garsiai kalbėti apie galimą situacijos eskalaciją, aš nedvejojau dėl šitokio savo pasirinkimo.
Rusijos antpuolį 2022 vasario 24-ąją pasitikau būdama Kramatorske. Čia vertėjavau suomių žurnalistams, rengiantiems medžiagą apie situaciją Rytų Ukrainoje. Tai, kas nutiko tą ankstyvą rytą, buvo siaubinga – miestų ir gyvenviečių bombardavimai, ukrainiečių gyventojų žudymas, prievarta, visko aplinkui naikinimas... Kadangi suomiai nebuvo karo žurnalistai, mes nedelsdami ėmėme evakuotis iš Kramatorsko. Vienintelis saugus kelias buvo link Centrinės bei Vakarų Ukrainos. Mūsų kelionė iki daugmaž saugaus prieglobsčio truko ištisą parą.
Per vieną akimirką mūsų įprastas gyvenimas virto chaosu: civiliai gyventojai masiškai bėgo iš rytinių ir pietinių šalies teritorijų, tuo tarpu mūsų kariai su technika ir ginkluote važiavo į rytus.
Per vieną akimirką mūsų įprastas gyvenimas virto chaosu: civiliai gyventojai masiškai bėgo iš rytinių ir pietinių šalies teritorijų, tuo tarpu mūsų kariai su technika ir ginkluote važiavo į rytus. Ši atsitraukimo para man paliko labai gilų įspūdį. Savo akimis mačiau, kaip nuo pat pirmųjų rusų įsiveržimo akimirkų kardinaliai pasikeitė Ukrainos erdvė, peizažas, visa aplinka. Viskas tiesiog pajuodavo...
Šiuos pirmuosius vizualinius įspūdžius ir keliavimo per rusų niokojamą kraštą motyvą panaudojau filme „Perimtas ryšys“. Tam tikra prasme tai yra šio filmo pagrindas ir jo esmė.
– Daugybė civilių ukrainiečių pasitraukė iš šalies ir bent kuriam laikui apsistojo saugesniuose kraštuose. O jums pačiai nebuvo kilusi tokia mintis?
– Prasidėjus aktyviems karo veiksmams galėjau laisvai išvažiuoti iš Ukrainos ir grįžti į Kanadą. Bet visa tai, kas vyko mano šalyje, aš priėmiau labai asmeniškai. Grįžti į Kyjivą po devynerių metų buvo sudėtingas vidinis sprendimas ir aš jį priėmiau, apsisprendžiau. Todėl jaučiau, žinojau, kad turiu čia likti – čia yra mano namai.
Šiam apsisprendimui įtakos turėjo ir vienoje knygoje perskaityta mintis. Tuo metu domėjausi istorinėmis traumomis, skaičiau įvairius archyvinius liudijimus bei dokumentus, susijusius su mūsų šalies istorija iki Antrojo pasaulinio karo. Tas sakinys knygoje skambėjo taip: „Situacijoje, kurios negalime pakeisti, svarbiausias dalykas, kuris lieka – tai būti tos situacijos liudininku“. Tad aš apsisprendžiau būti liudininke to, kas vyksta ir kas dar gali įvykti mano šalyje.
Per šiuos beveik trejus karo metus mačiau labai daug. Daugelio dalykų tiesiog neįmanoma nupasakoti žodžiais... Buvo situacijų, kai jaučiausi visiškai bejėgė – ir kaip žmogus, ir kaip menininkė, ir kaip dokumentalistė. Nepaisant to, esu įsitikinusi, kad visa tai matyti yra labai svarbu – kad ir kiek psichologinių ar fizinių jėgų iš manęs tai pareikalautų.
– O nuo ko prasidėjo šis jūsų filmas? Ar pradžioje ėmėte filmuoti nuo rusų išlaisvintas Ukrainos teritorijas, ar išgirdote Ukrainos saugumo tarnybų perimtus rusų karių pokalbius su jų artimaisiais?
– Jau nuo 2014 m. Ukrainos saugumo tarnybos perimdavo ir viešindavo rusų karių tarpusavio pokalbius per racijas. Vieną kitą tokį pašnekesį buvau girdėjusi jau anksčiau. Tačiau nuo plataus masto karo pradžios atsirado ir kitų pokalbių – tai rusų karių skambučiai iš Ukrainos teritorijos savo artimiesiems Rusijoje.
Kol nepradėjau klausytis šių įrašų, aš nesitikėjau, kad Rusijos visuomenėje viskas yra taip blogai, kad propaganda taip giliai užvaldžiusi žmonių protus.
Šiuose pokalbiuose buvo daugybė šokiruojančių ir siaubą keliančių dalykų. Tačiau žinote, kas mane pritrenkė labiausiai? Ne tai, ką pasakoja kariai, nors dažnas jų kalbėjo apie tokius dalykus, kurių protu neįmanoma suprasti. Bet tai, ką girdėjau kitame laido gale – tai karių draugių, žmonų, mamų bei sesių balsai. Mane pribloškė jų žiaurumas, jų neapykanta. Atvirai sakant, kol nepradėjau klausytis šių įrašų, aš nesitikėjau, kad Rusijos visuomenėje viskas yra taip blogai, kad propaganda taip giliai užvaldžiusi žmonių protus.
Žinote, aš negalėčiau tvirtinti, kad gerai žinau, kas yra Rusija. Užaugau ukrainietiškai kalbančioje šeimoje, gyvenime vos du kartus, labai trumpam, buvau nuvykusi į tą šalį, Rusijoje neturiu draugų ir tikrai negalėčiau pasakyti, kad gerai žinau jos kultūrą ar istoriją. Todėl pradėjusi kurti šį filmą aš neturėjau jokių paruoštų atsakymų – stengiausi atvirai kelti klausimus ir būti maksimaliai sąžininga su savimi pačia.
Tad visa ši filmui panaudota garso įrašų medžiaga buvo savotiškas tyrimas bandant suprasti, koks yra Rusijos žmonių įsitraukimo į karą mastas, kaip jie supranta tai, kas vyksta Ukrainoje, kokios idėjos, mąstymo tipai slypi už to, ką mes matome nuo rusų karių išlaisvintose Ukrainos žemėse, miestuose ir kaimuose.
Ir baisiausia yra ne tai, kad šitokie dalykai yra įmanomi, o kad tai vyksta tokiu mastu, su tokia neapykanta, žiaurumu ir sadizmu. Žinoma, pirmiausia už viso to slypi Putinas, kuris priėmė spendimą pulti Ukrainą. Tačiau ne tik jis. Šiam karui Rusija ruošėsi jau seniai. Ne vienus metus rusų visuomenė buvo maitinama propaganda, jiems buvo plaunamos smegenis apie tai, kad ukrainiečiai verti neapykantos ir juos reikia išnaikinti.
Štai kodėl dabar ir turime tai, ką turime. Tačiau atsakomybė už karo nusikaltimus krenta ne tik ant Kremliaus ir visos Putino klikos, bet ir ant karių, savo rankomis vykdančių tuos siaubingus dalykus, apie kuriuos patys pasakoja, tai pat ant moterų, ramiai gyvenančių Rusijoje ir palaikančių karo mašiną, ant visų, kurie prasidėjus karui paspruko iš Rusijos gelbėdami savo kailius ir dabar ramiai gyvenančių užsienyje, ant visos diasporos visose pasaulio kraštuose – jie visi atsakingi ir kiekvienas savaip kaltas.
– Galima sakyti, kad šis jūsų filmas – tai rusų nusikaltimų dokumentavimas su jų pačių atvirais prisipažinimais. Tai labai netikėtas sprendimas, nes filme pagrindinį balsą suteikiate ne ukrainiečiams, bet būtent rusams.
– Angliškas šio filmo pavadinimas yra „Intercepted“ – „Perimtas ryšys“. Tačiau ukrainietiškas pavadinimas skamba kiek kitaip – „Taikūs žmonės“. Tai tiesioginis vertimas iš rusų kalbos. Šiuose telefoniniuose pokalbiuose rusai labai dažnai save įvardija kaip tuos, kurie atneša „taiką“, „išlaisvinimą“ ir pan. „Mes esame taikūs žmonės“ – sako tiek kareiviai, tiek ir moterys, kurioms jie skambina.
Šiame pasaulyje nėra kitos tautos, kuri taip dažnai vartotų žodį „taika“, ir nė vienos kalbos, kaip tik rusų, kuri šitaip negailestingai būtų sugadinusi pirminę šio žodžio reikšmę.
Žvelgiant į šių „taikių žmonių“ veiksmus ir tai, kas po jų lieka, akivaizdu, jog tai absurdas ir didžiausia nesąmonė. Man atrodo, kad šiame pasaulyje nėra kitos tautos, kuri taip dažnai vartotų žodį „taika“, ir nė vienos kalbos, kaip tik rusų, kuri šitaip negailestingai būtų sugadinusi pirminę šio žodžio reikšmę. Rusai sugebėjo viską apversti aukštyn kojomis, kaip, beje, ir daugybę kitų nuostabių žodžių: „namai“, „šeima“, „tėvynė“, „mama“ ir pan.
Filmo pavadinime yra ir dar vienas svarbus niuansas, kuris pradingsta terminą „taikūs žmonės“ išvertus į bet kurią kitą ne slavų šeimos kalbą. Kariniame rusų žargone „taikūs žmonės“ reiškia ir „civilius gyventojus“. Tai labai svarbi šio pasakojimo dalis. Šis filmas, visų pirma, yra apie civilius gyventojus – ukrainiečius, kurie dar vakar gyveno įprastus gyvenimus, o šiandien yra priversti ginti savo namus ir artimuosius nuo Rusijos agresijos.
Kartu civiliai gyventojai yra ir tos moterys, kurioms skambina jų broliai, sūnūs, sutuoktiniai, draugai, tėvai – jie juk taip pat dar visai neseniai patys buvo civiliai. Tad „taikūs gyventojai“ – čia ir apie juos visus, kurie su pasimėgavimu eina žudyti, grobti ir naikinti. „Taikūs Rusijos gyventojai“ – nežinau nieko baisiau už tai...
– Kaip jūs pati emociškai išgyvenote filmo kūrimą, jo garso montavimą klausantis visų tų telefoninių pokalbių?
– Tai sunkus ir labai baisus klausimas... Filmo kūrimas buvo sudėtingas ir iš manęs pareikalavo daugybės jėgų. Visų pirma, reikėjo tuos garso įrašus perklausyti ir susidėlioti galvoje, ką su jais daryti. Reikėjo sekti tai, kas vyksta šalyje ir visą šią medžiagą matyti bendrame politinių įvykių kontekste. Svarbūs buvo ir etiniai klausimai, tarkime, kaip mes filmuojame ir rodome ukrainiečius, kurie gyvena tragiškomis karo sąlygomis.
Kiekvienas mūsų, taip pat ir aš, per šiuos kelerius metus išgyvenome ne vieną rusų ataką, mano tėvų namas netoli Kyjivo buvo apšaudytas artilerijos sviediniais.
Be abejo, sunkiausia buvo emociškai. Juk kiekvienas mūsų, taip pat ir aš, per šiuos kelerius metus išgyvenome ne vieną rusų ataką, mano tėvų namas netoli Kyjivo buvo apšaudytas artilerijos sviediniais. O lygiagrečiai šiai nenuspėjamai karo kasdienybei aš tūkstančius kartų klausiausi šių rusų pokalbių – tai buvo tiesiog nepakeliama. Dažnai man tekdavo ieškoti vidinių resursų tai ištverti ir toliau tęsti darbą.
Žinote, kas mane labiausiai motyvavo? Tai noras, kad visa ši medžiaga nepradingtų. Dažnai sakoma, kad šis karas yra labiausiai dokumentuotas karas per visą žmonijos istoriją. Tokių vaizdo įrašų kiekių, ypač iš fronto linijos, tiesioginių mūšių, niekada nebuvo iki šiol. Tai yra gerai, nes juk tai pirminiai dokumentiniai šaltiniai.
Bet kartu tai ir gąsdina, mat tame milžiniškame informacijos debesyje labai lengva pasimesti ir nepastebėti kažko itin svarbaus. Štai kodėl man norėjosi, kad šie įrašai, šie rusų karių liudijimai, jų balsai nepasimestų ir išliktų. Ne taip svarbu, kaip pasibaigs šis karas, tačiau mums visiems būtina žinoti ir prisiminti, ką rusų kariai kalbėjo, kaip jie mąstė ir ką jie pasakojo artimiesiems apie savo „žygdarbius“ Ukrainoje.
– Kurdami dokumentinę medžiagą apie kitus žmones, režisieriai bando susigyventi su savo herojais, įlįsti į jų kailį, kad geriau juos pažintų ir suprastų. Tačiau ar sutiktumėte, kad pastanga suprasti kitą, jo pasirinkimus, yra neįmanomas ir be empatijos?
– Nežiūrint į tragiškas mano šaliai aplinkybes, aš išties bandžiau dirbti su empatija. Ir dėl to, žinoma, viskas buvo dar sunkiau. Juk ieškoti empatijos tuomet, kai tave žudo, yra nepakeliamai sudėtinga... Niekam nelinkiu to patirti.
Štai kodėl galiausiai bandžiau žengti kelis žingsnius atgal ir šiuos garso įrašus klausytis su distancija, analizuoti juos intelektualiai ir nepasiduoti emocijoms. Nors tuo pačiu aš juk gyvenau savo gyvenimą karo draskomoje šalyje, mano miestai buvo bombarduojami, mano artimieji gyveno baimėje, nežinioje, pavojuje – kaip įmanoma nuo viso to atsiriboti?
Montuodama filmą aš nuolatos verkiau. Tai buvo iš nepakeliamo skausmo dėl to, kas nutiko su žmonėmis. Ir tai nėra vien dėl rusų – ši tragedija kalba yra apie visą žmoniją. Kaip galėjo nutikti, kad didžiulė bendruomenė, milijonai žmonių, šitaip nužmogėjo ir prarado savo žmogiškumą?
Aš supratau vieną svarbų dalyką: pastanga suprasti, kas iš tiesų vyksta, arba nenorėti suprasti ir elgtis bei mąstyti taip, kaip tau sako propaganda – tai konkretaus žmogaus pasirinkimas. Kiekvienas asmeniškai apsisprendžia matyti arba nematyti, klausytis arba nesiklausyti, suprasti arba nesuprasti, galiausiai, žudyti arba nežudyti. Štai čia ir slypi esminė detalė – tas vienas apsisprendimo žingsnis.
– Savo filme balsą suteikiate išimtinai rusams – tai jie yra pagrindiniai ir vieninteliai pasakotojai. Pabaigoje viena rusė savo vyrui sako – „tu esi mano herojus“. O ką jūs pati įvardijate savo filmo herojais?
– Į šį filmą galima žvelgti kaip į rusų kultūrinių-istorinių-mentalinių mitų išklotinę. Vienas jų – tai mitas apie rusiškąjį heroizmą. Ką jiems tai reiškia? Kariauti svetimoje šalyje, grobti, žudyti, kankinti, prievartauti... Viena moteris savo vyrui atvirai sako: „Koks gi tu rusas, jei nepaimsi...“ Tai yra jų norma, jų pasididžiavimas.
Man buvo svarbu baigti filmą būtent tuo pokalbiu, kuriame moteris savo vyrą pavadina herojumi. Šis pokalbis kelia daugybę klausimų ir palieka žiūrovui atviras duris mąstymui. Tai yra paskutinis to vyro skambutis – jis skambina atsisveikinti su namiškiais, nes žino, kad neišgyvens. Tai baisus, siaubingas skambutis – mirtis jau visai šalia jo... Tame yra be galo daug tragizmo. O kartu – ir palengvėjimo, nes supranti, kad to žmogaus kančios greitai baigsis. Tai jo kelio pabaiga. Viskas.
Į šį filmą galima žvelgti kaip į rusų kultūrinių-istorinių-mentalinių mitų išklotinę. Vienas jų – tai mitas apie rusiškąjį heroizmą.
Tačiau didžiausias tragizmas slypi kitur. Jo moteris taip ir lieka ir nesupratusi, kas išties įvyko. Ji ir toliau gyvena propagandos realybėje ir tiki tuo, ką girdi per Rusijos televiziją. Ši moteris nesuvokė savo vyro mirties tragedijos, tikrųjų priežasčių. Ji liko gyventi tame iškreipto rusiško herojaus mito pasakojime. Štai kodėl šį pokalbį palikau filmo pabaigai: tas „tu mano herojus“ apibendrina šiuos visus telefoninius pokalbius.
Na, o tikrieji filmo herojai yra mano tauta, ukrainiečiai. Filme jie tyli, bet jų tyla labai simboliška ir iškalbinga. Jie gyvena tokiomis sąlygomis, kokiomis gyventi kartais išvis neįmanoma. Jų pastangos išsaugoti bent kažkokį normalumą yra herojiškos. Jų pasipriešinimas – tai meilė gyvenimui, gyvybei. Filme ukrainiečių tyla, gestai, veiksmai pasako daugiau nei tūkstančiai žodžių...
– Grįžkime prie to, apie ką savo pokalbiuose su artimaisiais kalba rusų kariai. Diapazonas čia yra labai platus – nuo to, ką galima įvardyti kaip „blogio banalumą“ – „šaudau ir man nerūpi“ iki atvirai sadistiško mėgavimosi belaisvių kankinimais – tų pasakojimų neįmanoma klausytis, jie protu nesuvokiami... Tačiau filme kartais galima girdėti ir kritiškus, gan blaiviai situaciją vertinančius rusų balsus. Tarkime, vienas rusas teigia atsisakęs žudyti civilius, kitas namiškiams liepia netikėti tuo, ką rodo Rusijos televizija, nes viskas yra feikas. Kodėl atsirinkdama pokalbius palikote ir šitokius – abejojančius, kritiškus, dramatiškus balsus?
– Nemanau, kad viskas yra paprasta, kad viskas tik juoda ir balta. Mūsų pasaulį, gyvenimus, galų gale, šį karą matau kaip labai sudėtingus, daugiaplanius. Žinoma, yra dalykų, kurie nekelia abejonių – aš žinau, kas yra agresorius ir kas kenčia nuo jo veiksmų. Bet kartu visame tame yra be galo daug niuansų ir subtilumų. Tik propagandoje viskas paprasta ir aišku.
Iš esmės mes visi lygūs, o visi žmonės yra tiesiog žmonės. Rusai – taip pat. Šiuose telefoniniuose įrašuose jie taip pat kalba apie paprastus, kasdienius, normalius dalykus: „kaip tu gyveni“, „kaip jautiesi“ – tai labai žmogiška ir suprantama kiekvienam. Tačiau filme parodžius šį normalumą, dar ryškiau, dar dramatiškiau, dar siaubingiau atsiskleidžia ir jų nužmogėjimas, totali humanizmo degradacija.
Nė vieno karto iš jų aš neišgirdau atjautos ar gailesčio žodžių ukrainiečiams. Nė vienas iš jų neverkė iš užuojautos tiems, kuriuos žudė.
Pokalbiuose galime girdėti balsus vyrų, kurie nenori kariauti, bet trokšta kuo greičiau važiuoti namo, pas saviškius. Kažkuriuo momentu jų net imi gailėtis, užjausti... Deja, viskas ne taip paprasta, kaip gal norėtųsi.
Labai dažnai tie besiskundžiantys, abejojantys, verkiantys rusų kareiviai tai daro iš egoistinių paskatų: jie jaudinasi dėl savo gyvybių, savo saugumo, pinigų, dėl neteisybės, kurią patiria iš savo karininkų ir pan. Jie rūpinasi tik savo reikalais. Nė vieno karto iš jų aš neišgirdau atjautos ar gailesčio žodžių ukrainiečiams. Nė vienas iš jų neverkė iš užuojautos tiems, kuriuos žudė.
Tiesa, yra viena išimtis. Aš perklausiau 940 pokalbių – o tai mažiausiai 1880 skirtingi žmonės iš įvairių Rusijos regionų, su skirtingai akcentais, išsilavinimais, išpažįstamais tikėjimais ir t.t.. Čia išgirdau vieną balsą – moters balsą, kuri gerai suprato, kas išties vyksta, ir visą situaciją vertino labai adekvačiai. Ji prisipažįsta, kad dirba teisme, o iš jos kalbos supranti, kad sistemai taip ir nepavyko jos palaužti.
Ir dar – ji buvo labai įtūžusi ir tą jos įtūžį aš gerai suprantu. Ukrainoje sakome, kad yra emocijos, kurios mums padeda kovoti, nepasiduoti, ištverti. Įtūžis kaip tik yra viena tokių emocijų – jame daug energijos ir galios – tai mums padeda išgyventi. Tos rusės moters balse aš pajutau tai, ką pati kasdien jaučiu kaip ukrainietė. Nė vienas balsas iš tų visų 1880 balsų manęs taip nesujaudino kaip tik šis vienišas moters balsas...
Tame pokalbyje savo draugui kareiviui ji sako – „tu esi Ukrainoje, tavo giminės gyvena Kyjive, ar tu ką nors žinai apie jų likimus, ar skambinai jiems?“ Kiekvieną kartą klausydamasi šių jos žodžių aš verkiu, nes mano dėdė – mamos brolis – su savo šeima gyvena Rusijoje. Tačiau per trejus karo metus jie niekada mums nepaskambino ir nepaklausė, kaip mes laikomės, ar esame gyvi... O juk tai žmonės, kuriems mes nesame svetimi... Tačiau nuo 2014 metų jie visai nustojo mumis domėtis. Tad šitos moters balsas man labai brangus ir kartu labai skausmingas.
– Tačiau nepaisant to, nepaisant visų baisybių, kurias pasakoja rusų kariai, jūsų filmas yra viltingas. Juk po visų tų sugriovimų, kankinimų, žudymų ištuštėjusiuose ir nusiaubtuose Ukrainos miestuose pasirodo žmonės: jaunas tėtis vežimėlyje veža kūdikį, senolės valgo susėdusios prie daugiabučio laiptinės, kažkas ardo sudegusį tanką ir šluoja sudužusius stiklus... Tad net ir skambant pavojaus sirenoms gyvenimas tęsiasi?
– Džiaugiuosi, kad jūs tai pamatėte ir pajutote. Man tai labai svarbu. Mums, visiems ukrainiečiams, tai labai svarbu.
Filmuodami vaizdus filmui mes važiavome per keturis Ukrainos regionus, kurie buvo ką tik išlaisvinti iš rusų okupacijos. Matėme daugybę ukrainiečių, kurie tiesiogine prasme lindo iš griuvėsių, rūsių, kur praleido tris ar net šešis mėnesius be šviesos, vandens, šilumos, žinių apie tai, kas vyksta už to rūsio sienų.
Kiekvieną kartą klausydamasi šių jos žodžių aš verkiu, nes mano dėdė – mamos brolis – su savo šeima gyvena Rusijoje. Tačiau per trejus karo metus jie niekada mums nepaskambino ir nepaklausė, kaip mes laikomės, ar esame gyvi...
Jie ėjo iš savo tamsių slėptuvių, žiūrėjo į pasaulį, šypsojosi, apsikabindavo su kitais išgyvenusiais, ėmė tvarkytis, valyti griuvėsius ir rūpintis vieni kitais. Tai yra gyvenimas, kuris pamažu atsikuria ir atsigauna po to, kai iš čia pradingsta okupantai.
Žinote, aš vis dar galvoju apie jūsų klausimą – „kas yra šio filmo herojus“? Vienu iš herojų aš įvardyčiau erdvę ir laiką, kuriems man labai norėjosi suteikti kūną. Matydamas šį filmą ekrane žiūrovas gali atsidurti tuose nusiaubtuose ir ištuštėjusiuose kambariuose ir pajausti Ukrainos orą, degėsių kvapą ir tą švelnų vėją, kuris dvelkia pro išdaužtus mūsų namų langus.
