Su savo seserimi ir verslo partnere Sirile (akt. Lesley Manville) prabangiuose namuose gyvenantis Reynoldsas puikiai žino, ko nemėgsta – kai kas nors sugriauna jo rutiną, kai bando primesti savas taisykles, kai per pusryčius triukšmauja, kai negerbia jo kuriamų suknelių, kai vartoją žodį „chic“...
Reynoldsas, įsimylėjęs darbą, nepakantus klaidoms ir nepajėgus savo kaprizų nelaikyti prioritetu visose gyvenimo situacijose, yra įtikėjęs, jog jam lemta likti amžinu viengungiu. Tiesa, greta jo – gražaus ir talentingo vyro – visad yra ir moteris, tačiau vieną sąlyginę mūzą netrunka keisti kita, mat Woodcockui jų kompanija ilgainiui pabosta. Iš tiesų, savo kasdienei rutinai jis skiria daugiau dėmesio ir atidos, nei greta jo esančiam žmogui.
Pačioje filmo pradžioje matome Reynoldsą, dirbantį prie pusryčių stalo. Šalia jo sėdinti moteris desperatiškai bando gauti bent lašelį meilės ir klausia, ar dar yra kas nors, ką ji gali pasakyti, siekdama atgauti jo dėmesį. Bet pasakyti, akivaizdu, nebėra ką – vakarienės metu Sirilė paragins atsisveikinti su šventą pusryčių metą sutrikdžiusia, Reynoldsui pabodusia ir, jos pačios žodžiais tariant, vis storėjančia dama. Dėl to pačiam Reynoldsui nereiks pajudinti nė piršto – prie tokių situacijų pratusi Sirilė viską sutvarkys pati, o išlydėdama nelaimingai įsimylėjusią moterį kaip paguodos prizą įteiks Woodcocko namų modeliuotą suknelę.
Reynoldsas įnoringas, įsakmus ir smulkmeniškas yra ne tik santykių saulėlydyje, bet ir pačioje jų pradžioje. Stebėdami beužsimezgantį romaną su padavėja dirbančia imigrante Alma (akt. Vicky Krieps), matome ne tik elegancija ir žavesiu spinduliuojantį vyrą, bet ir tobulumo nuolat siekiantį, nuo savo darbo atsiriboti nesugebantį profesionalą – per vakarienę, suokdamas apie norą „matyti tikrąją ją“, Reynoldsas servetėle nuvalo dažus nuo Almos lūpų, o sugrįžus namo nusprendžia ją pakviesti į suknelės primatavimą, kuriame pusnuogę Almą stebi ir jos figūros apimtis fiksuoja studijoje staiga išdygusi Sirilė...
Tačiau Reynoldso ir Almos galios santykis nejučiomis pradeda keistis. Alma nėra pasiruošusi sutikti su kiekvienu vyro įgeidžiu ir pamiršti save – savo skonį, savo įpročius, savo lūkesčius. Todėl Reynoldsui įprasta santykių dinamika suyra: P.Th.Andersonas, kruopščiai dygsniuodamas hičkokiškos (gal net derėtų sakyti rebekiškos, nurodant į 1940 m. Alfredo Hitchcocko sukurtą „Rebeką“?) įtampos šydu apjuostą istoriją, nesupaprastina ir nesuvulgarina keisto, fatališko, priklausomybe ir valdžia grįsto dviejų žmonių santykio, kuris ir tampa pagrindine „Nematomo siūlo“ tema.
P.Th.Andersonas, šįsyk tapęs ne tik režisieriumi bei scenaristu, bet ir neoficialiu filmo operatoriumi, kurdamas filmą apie žmogų, kurio gyvenimo aistra yra stilius, sukūrė vizualiai pritrenkiantį, tačiau drauge santūrų, savo meistrystės nemanifestuojantį filmą. „Nematomas siūlas“ yra toks pats, kaip ir Woodcocko suknelės: konstrukciškai sudėtingos, tačiau iš pažiūros – nepretenzingos, elegantiškos, tobulai tinkančios jas vilkinčiam kūnui. Apie tokias sakoma – it nulietos. It nulietas yra ir „Nematomas siūlas“ – tekstūriškas, pastelinis ir pribloškiantis savo estetikos vientisumu.
Reynoldso ir Almos meilę Andersonas taip pat aptraukia savotiška migla: skambant svajingam Johny Greenwoodo garso takeliui, šiltai šviesai srūvant pro langą, Almai grakščiai sukinėjantis tarp madų pristatymo svečių, o Reynoldsui stebint ją pro akutę duryse, atrodo, kad kiekvienas jųdviejų santykių epizodas – kad ir koks destruktyvus, atgrasus ar absurdiškas bebūtų – Andersono filme tampa kažkuo minkštesniu. Kažkuo, kas panardina į ne tiek praėjusio, kiek nesamo laiko atmosferą, sušvelnindamas aštrius tarp dviejų žmonių užgimusio jausmo kampus.
Smulkmeniškasis Reynoldsas, siūdamas sukneles savo užsakovėms, į pamušalą neretai įsiuva slaptą žinutę – kaip palinkėjimą ir talismaną. Atrodo, jog ir P.Th.Andersonas, modeliuodamas vieną įspūdingiausių savo filmų per pastarąjį dešimtmetį, kažkur tarp tikslių dygsnių žiūrovams taip pat palieka žinią: meilei, kaip ir amatui, reikia meistrystės. Sulig finaliniais filmo akordais, panašu, tuo patikės net ir pats Reynoldsas.
