„Tik nepasiduokit gyvi“. „Geriau jau mirti nei tarnauti okupantui“. „Už Lietuvą, už laisvę, vyrai!“. Šie dvasią užkuriantys ir jaudinantys žodžiai skambėjo iš partizanų – žmonių, pasiryžusių paaukoti gyvybę dėl savo šalies, lūpų. Sovietų valdžios karo pajėgos juos vadino „Nematomu frontu“.
Režisierių Jono Ohmano, Vinco Sruoginio ir Marko Johnstono filme „Nematomas frontas“ partizanų istorijos faktai perteikiami pasitelkiant atvirus liudininkų ir amžininkų pasakojimus, poetinę atmosferą kuria ištraukos iš partizanų lyderio Juozo Lukšos-Daumanto dienoraščių, tuometį siaubą, kankinimus, meilę ir narsą atskleidžia dar niekur nematyti archyviniai kadrai.
Šilumos ir asmeniškumo suteikia fatališka J.Lukšos ir Nijolės Bražėnaitės meilės istorija.
Pasakojime yra visi geram filmui būtini komponentai: drama, ginklai, meilė, emocijos, draugystė, išdavystė, pristatomi ne tik neigiami, bet ir neigiami herojai.
„Pasakojime yra visi geram filmui būtini komponentai: drama, ginklai, meilė, emocijos, draugystė, išdavystė, pristatomi ne tik teigiami, bet ir neigiami herojai“, – vardija Amerikos lietuvis V.Sruoginis.
„Tas dešimties metų laikotarpis Lietuvos istorijoje buvo itin sudėtingas, skaudus ir kruvinas. Tačiau naratyvo prasme jis labai turtingas. Tai – istorija, kurią norisi papasakoti“, – antrina iš Švedijos kilęs, tačiau Lietuvoje gyvenantis J.Ohmanas ir prasitaria su bendražygiais jau pasvajojantis ir apie meninį filmą.
Svarbiausias – „ryšininkių“ vaidmuo
Mintis sukurti dokumentinį filmą apie Lietuvos partizanus J.Ohmano galvoje sukosi kone du dešimtmečius. 1996 metais į jo rankas pateko J.Lukšos atsiminimų knyga „Partizanai“.
„Man viskas buvo taip įdomu!“ – prisimena režisierius, užsidegęs Vakarų pasauliui pristatyti sudėtingą Lietuvos istorijos tarpsnį.
Kai ko nors labai nori ir apie tai pasakoji kitiems, aplinkybės susidėlioja palankiai. „Vieną dieną atsirado „ryšininkė“ – Vinco sesuo, kuri mus ir supažindino. Kita ryšininkė, Vinco žmona, suvedė su Marku“, – šypsosi J.Ohmanas.
Kiekvienas turėjo savo motyvų kibti į kūrybinį darbą. Jonas jau kuris laikas gilinosi į Rytų Europos XX amžiaus istoriją. Vincas užaugo su pasakojimais apie partizanus. Jo senelis Anicetas Simutis buvo diplomatas, Lietuvos generalinis konsulas Niujorke, visą savo gyvenimą skyręs kovai už šalies nepriklausomybę.
O Markas, sukęsis reklamos versle, niekaip negalėjo pamiršti senos svajonės kurti filmus. Kaip tik tuo metu jis buvo pasiryžęs keisti gyvenimą ir išbandyti ką nors naujo.
„Žinote filmą, kuriame pagrindinis herojus kasryt dieną pradeda iš naujo ir vis taip pat? Toks anuomet buvo mano gyvenimas“, – prisipažįsta M.Johnstonas. Jis nusprendė iš Santa Monikos kraustytis į Niujorką.
„Kodėl vis dar sėdžiu su šiais vyrukais?“
2008 metais Jonas, Vincas ir Markas gėrė alų Niujorke ir sukirto rankomis – kuriam filmą! Toks užmojis vyrams net ir šiandien atrodo mažumėlę beprotiškas.
„Mes tikrai neįsivaizdavome, kuo visa tai baigsis. Projekto įgyvendinimo laikotarpiu labai daug kas iš esmės keitėsi“, – šypsosi Markas.
Nėra logiškų, racionalių priežasčių, kodėl mes trys absoliučiai skirtingi žmonės suėjome į krūvą ir likome kartu šitiek metų.
„Galutinis rezultatas nuo pradinės idėjos skiriasi labai smarkiai“, – pritaria Jonas.
„Nėra logiškų, racionalių priežasčių, kodėl mes trys absoliučiai skirtingi žmonės suėjome į krūvą ir likome kartu šitiek metų. Aš apie tai nuolat susimąstau ir iki šiol nesuprantu, kodėl vis dar sėdžiu su šiais vyrukais“, – juokiasi Vincas.
Po sekundės kiek surimtėjęs svarsto: „Matyt, ne mes pasirinkome šią istoriją – tai ji pasirinko mus.“
„Visko buvo: ir pykčių, ir kūrybinių nesutarimų, tačiau neišsidraskėme, nes visi trys esame profesionalai ir gerbiame vienas kitą. Be to, mes labai norėjome papasakoti šią istoriją“, – papildo Jonas.
Lyg išlindę iš pogrindžio
Partizaninio pasipriešinimo tema – plati kaip vandenynas. Atsiminimų, dienoraščių, archyvinės medžiagos, gyvų žmonių liudijimų – galybė.
„Pagal pirminę idėją filmas turėjo trukti tris valandas. Tačiau labai greitai visi supratome, kad to jau būtų per daug“, – juokiasi V.Sruoginis.
Kūrybiniame procese nuspręsta istoriją papasakoti per partizanų lyderio J.Lukšos asmeninę gyvenimo istoriją.
„Per trejus medžiagos rinkimo ir filmavimo įvairiose vietose metus galų gale supratome, kad tai yra žmogaus istorija. Tai mums padėjo sukurti pasakojimo, per kurį žiūrovai gali suprasti, ką reiškė būti partizanu, struktūrą“, – paaiškina M.Johnstonas.
Garsi partizano pavardė ne tik padėjo, bet ir trukdė. „Kai žmonėms pasakydavau, kad ketinu kurti filmą apie J.Lukšą ir ieškau finansinės paramos, išgirsdavau: „Juk filmas „Vienui vieni“ jau sukurtas, kodėl jūs tai darote?“ Tačiau tai – visai skirtingi žanrai. Dokumentika skiriasi nuo meninio filmo“, – prisimena Vincas.
Kartais patys jausdavomės kaip partizanai – tarsi išlindę iš pogrindžio: neturėjome organizacijos, kaip filmų kūrėjai buvome visiškai niekam nežinomi – juk tai buvo pirmasis mūsų projektas.
„Kartais patys jausdavomės kaip partizanai – tarsi išlindę iš pogrindžio: neturėjome organizacijos, kaip filmų kūrėjai buvome visiškai niekam nežinomi – juk tai buvo pirmasis mūsų projektas!“ – kalba Markas.
Esminis klausimas: kodėl?
Nepaisant organizacinių sunkumų, komandą į priekį vedė pati filmo idėja.
„Mūsų tikslas buvo pabandyti rasti atsakymą, kodėl prasidėjo partizaninė kova, kodėl žmonės taip pasirinko: kodėl paėmė į rankas ginklą ir nuėjo kovoti prieš okupantą“, – svarsto V.Sruoginis.
„Kodėl J.Lukša ir jo broliai priėmė būtent tokį sprendimą?“ – antrina Markas.
„Įdomiausia, kad atsakymo taip ir neradome. Sunku vertinti žmonių pasirinkimus istorinių įvykių kontekste, kai pats anuomet net nebuvai gimęs. Man tai atrodo spekuliatyvu, juk neturime laiko mašinos. Tačiau tikiuosi, kad mums pavyko sukurti filmą kaip pretekstą tolesnėms diskusijoms“, – viliasi V.Sruoginis ir pasidžiaugia, kad režisierių pastangas jau įvertino Lietuvos kino mėgėjai.
Filmą „Nematomas frontas“ šiltai sutiko festivalio „Kino pavasaris“ žiūrovai – jis netgi gavo žiūroviškiausio lietuviško filmo apdovanojimą.
Filmas verčia susimąstyti
J.Ohmano įsitikinimu, filmą drąsiai galima vadinti gyva Lietuvos istorijos pamoka. „Keliauju po mokyklas ir matau, kad istorijos mokymas dažniausiai yra labai trafaretiškas. Todėl vaikams sunku pajusti viso to emocinį svorį ir susidaryti vidinį įspūdį, ką tai reiškia man asmeniškai“, – svarsto Jonas.
Iš pradžių filmas buvo kuriamas labiau užsienio auditorijai: Vakarų Europai, amerikiečiams, kanadiečiams, švedams.
„Laikui bėgant pradėjau suvokti, kad filmus kuriu labiausiai lietuviams. Įtaigiai papasakotos istorijos poreikis Lietuvoje yra didžiulis“, – įsitikinęs režisierius.
Laikui bėgant pradėjau suvokti, kad filmus kuriu labiausiai lietuviams. Įtaigiai papasakotos istorijos poreikis Lietuvoje yra didžiulis.
Šiandien, kai kaimynystėje vyksta karas, „Nematomo fronto“ tema tampa dar aktualesnė, verčianti susimąstyti ir bent jau sau atsakyti į tam tikrus nepatogius klausimus, tarkime, o ką daryčiau aš?
„Pasiliktum, kovotum ar trauktumeisi į Vakarus? Atsakyti į tai svarbu identifikuojant, kokia mano vidinė nuostata bent jau teoriniam lygmeny? Kiek toli esu pasiruošęs eiti? Kaip elgčiausi ir kokie mano motyvai?“ – aiškina J.Ohmanas.
Jis pažymi, kad žmonės, apie kuriuos pasakojama filme, anuomet irgi buvo jauni: „Ir juos veikė maksimalistinis jauno žmogaus mąstymas: aš galiu pakeisti sistemą, galiu eiti prieš srovę! Taigi šis filmas yra šioks toks iššūkis dabartiniam jaunimui, atsakant į klausimą, kas būtų, jeigu būtų, – samprotauja režisierius, pastaruoju metu daug bendraujantis su jaunimu. – Ir tie žmonės man prisipažįsta: nesitikėjau, kad šalia manęs gali vykti tokie dalykai. Grėsmė tampa reali. Bet juk pokario jaunimas, J.Lukšos kartos žmonės, irgi nieko panašaus nesitikėjo.“
Neigiamas herojus kursto aistras
„Matyt, esant tam tikroms aplinkybėms tu neklausi, kodėl, o tiesiog veiki“, – į diskusiją įsitraukia V.Sruoginis.
Filmo kūrėjai tiki, kad bent jau partizanų istorijos pasakojime savo filmu padarė lūžį. „Tai tikrai nėra nuobodus dokumentinis filmas. Tai – istorinis filmas, kuriame žmonės myli, susižieduoja, tuokiasi, kovoja už tavo vertybes, miršta... Sukūrėme puikiai subalansuotą turinį, yra ir niekur nematytų archyvinių kadrų“, – intriguoja Vincas.
Jis prasitaria, kad daug žmonių pageidavo, jog dramatišką J.Lukšos gyvenimo pabaigą nulėmusio Jono Kukausko interviu įrašas būtų iškirptas iš filmo: „Tačiau norėdamas gerai papasakoti istoriją turi parodyti ne tik gerąjį, bet ir blogąjį herojų. Tai iškart suteikia svorio.“
Mažas filmas – didelė istorija
Lapkričio 7-ąją „Nematomo fronto“ premjera numatyta Niujorke. J.Ohmanas norėtų, kad filmą išvystų ir ukrainiečiai: „Knygų mugėje Lvove parodžiau filmo „treilerį“, žiūrėsim, kas iš to išeis.“
Kūrybinė trijų vyrų komanda neabejoja, kad bėgant metams jų filmas tik gerės – visai kaip vynas.
Ir tie žmonės man prisipažįsta: nesitikėjau, kad šalia manęs gali vykti tokie dalykai. Grėsmė tampa reali. Bet juk pokario jaunimas, J.Lukšos kartos žmonės, irgi nieko panašaus nesitikėjo.
„Ir visai ne todėl, kad tai – didžiulis daugybės žmonių darbas, galybė tam skirtų valandų, privačių rėmėjų indėlis. Mūsų bičiuliai iš Los Andželo, Čikagos ir Niujorko, duoną valgantys iš reklamos verslo, padėjo mums tvarkant vizualinį dizainą, atliko spalvų ir garso korekcijas, siūlė grafikos sprendimus.
Jie darė tai neatlygintinai, neklausinėdami, kam to reikia. Jie tiesiog suprato, kad mums tai svarbu. Filmas išėjo toks kokybiškas, nes žmonės, net neturėdami jokio ryšio su Lietuva, prisidėjo visa širdimi. Jie tiesiog tikėjo mumis“, – dėkingumo neslepia V.Sruoginis.
„Tai – mažas filmas su didele istorija“, – šypsosi M.Johnstonas.
„Šis filmas laikui bėgant turės vis didesnį pripažinimą, bus skirtingai interpretuojamas. Visai to nesiekdami pataikėme į jautrų laikotarpį, įrodantį, kad dalykai, apie kuriuos kalbame, yra gyvi – tas pačias įtampas jaučiame ir šiandien“ – apibendrina J.Ohmanas.
