– Kaip, kada ir kodėl gimė festivalio „Nepatogus kinas“ idėja? Kaip pamatėte poreikį, kad reikia festivalio, kuris rodytų kiną socialinėmis temomis?
– „Nepatogaus kino“ pradžia buvo 2006 metais. Festivalis atsirado iš tam tikro atsitiktinumo – tuo metu, kaip Lietuvos žmogaus teisių centro savanoriai, atsitiktinai nuvykome į Lenkiją, kur viena žmogaus teisių srityje veikianti organizacija organizavo panašų festivalį („WatchDocs“ Human Ritghs in Films) . Pamatę jį mes supratome, kad reikia ieškoti naujų būdų ir priemonių kalbėti apie žmogaus teises, o dokumentinis kinas tam labai tinka. Taip festivalis ir prasidėjo – būtent nuo noro kalbėti apie žmogaus teises kitomis priemonėmis, įtraukti į tą pokalbį kuo daugiau žmonių. Didžiausias variklis pradėti festivalį buvo didžiulis mūsų pačių entuziazmas.
– Kaip galėtumėte apibrėžti festivalio misiją? Ir ar ji kito per tuos aštuonerius metus ar liko tokia pati?
– Pirminė „Nepatogaus kino“ misija išliko iki dabar – kad festivalis būtų ta vieta, kur diskutuojama svarbiais žmogaus teisių klausimais, kur keliami nepatogūs klausimai ir ieškomi atsakymai. Bet pirminis tikslas kažkiek pasikeitė, nes festivalis per tuos metus stipriai išaugo, sustiprėjo, tapo dideliu dokumentinio kino įvykiu. Mes stiprėjame kaip dokumentinio kino renginys, o šiemet, įvedus konkursinę programą, festivalis žengia žingsnį į priekį kokybės prasme, tampa dar ryškesniu kultūriniu įvykiu. Konkursas – tai ir padėka kino bendruomenei už filmus, kuri yra labai džiugi tiek mums, organizatoriams, tiek jiems, kūrėjams, tiek žiūrovams.
– Pirminė festivalio misija buvo labiau orientuota į visuomenės švietimą, o dabar – vis labiau „einate“ į profesionaliąją kino sritį. Ar tikėjotės to pradėdami šią veiklą?
– Bent jau man tai ir yra didžiausias šio festivalio žavesys – kad jis ieško balanso tarp kultūrinio gyvenimo ir socialinių klausimų kėlimo. Būtent tai ir yra įdomiausia – išlaikyti jį, kad festivalis turėtų tiek stiprią programą menine prasme, įdomią tiems, kas domisi dokumentiniu kinu, tiek išlaikytų savo socialinę misiją – ir toliau keltų žmogaus teisių klausimus. Aš tikiuosi, kad šiemet mes tą balansą turime kaip niekada puikiai išlaikytą.
– Gal galite daugiau papasakoti kaip vyksta filmų atrinkimas ir festivalio programos formavimas?
– „Nepatogaus kino“ filmų programos formavimas mažai kuo skiriasi nuo kitų kino festivalių programų formavimo: dirbama yra ištisus metus, didžioji dalis filmų atkeliauja iš kitų festivalių programų, kontaktuojame su kitų šalių kino centrais, institutais, klausiame festivalių organizatorių patarimų, užsienio partnerių rekomendacijų. Visus metus dirbame ieškodami filmų, režisierių, temų. Šis nenutrūkstamas darbas ir yra pati įdomiausia festivalio organizavimo dalis.
– Ar matote pasaulines dokumentinių filmų tendencijas? Kaip jos kinta? Kokios tendencijos vyrauja šių metų festivalyje?
– Pasaulinė tendencija yra tokia, kad dokumentinis kinas išgyvena tam tikrą pakilimą: vis daugiau ir daugiau filmų, festivalių atsiranda, labai išaugo ir žiūrovų susidomėjimas. Dėl to pakilimo atsiranda kiti niuansai – pavyzdžiui, milžiniškas dokumentinio kino kiekis, kuriame darosi labai sudėtinga atsirinkti, kas tikrai vertinga. Reikia peržiūrėti milžinišką kiekį valandų kino, kad atrastum tuos filmus, kurie tikrai verti Lietuvos žiūrovų dėmesio. Dokumentinis kinas visada didele dalimi stengiasi reaguoti į pasaulio įvykius, į aktualijas, procesus, todėl kiekvienais metais atsiranda tam tikri akcentai. Kažkuriuo metu tai buvo vidurio – rytų klausimai, arabų revoliucija, Sirija, karas Irake. Manau, kad kitais metais, pamatysime nemažai filmų apie Ukrainos įvykius, Rusijos situaciją – pasaulinės aktualijos iš dalies įtakoja ir dokumentinio kino tematiką.
– O šiemet? Ar matosi kokių ryškių tendencijų kine?
– Šiemet buvo pakankamai nelengva formuoti programą, nes vyraujančios temos labai skirtingos. Aišku, žinojom, kad norime parodyti filmų apie Ukrainą, šioje vietoje mums padėjo partneriai – žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „DocuDays.UA“ Kijeve, kurio pagalba mums pavyko suformuoti nedidelę, bet įdomią ir prasmingą jaunųjų Ukrainos režisierių programą. Šiemet pirmą kartą išsikėlėme tikslą suformuoti konkursinę programą, tačiau jos formavimą mažai paveikia aktualijos. Konkursinėje programoje svarbiausia savita režisieriaus kalba, filmai atitolsta nuo žmogaus teisių problematikos siaurąja prasme, jie labiau įdomūs menine prasme. Apskritai, konkursinė programa visų pirma pasakoja žmonių istorijas, mažiau atspindi globalias temas, tai filmai apie vidines žmonių dramas.
– Prašau papasakokite plačiau apie konkursinę programą: kokiu tikslu jūs ją įsteigėte? Kokie filmai joje bus?
– Vienas iš konkursinės programos tikslų buvo suteikti galimybę puikiems filmams, kurie dar nebuvo įvertinti svarbių tarptautinių festivalių, sudalyvauti konkursinėje programoje ir taip būti pastebėtiems. Mes atrinkome septynis filmus, kurie, mūsų nuomone, yra puikūs, tačiau dar nepakankamai įvertinti kitų festivalių, ir tikimės, kad šis mūsų konkursas kažkuriam iš filmų, kuris bus paskelbtas geriausiu, galės būti postūmiu judėti tolyn ir dalyvauti kituose festivaliuose. Vienam iš filmų dalyvavimas konkurse bus ir europinė premjera – tai režisierės iš Izraelio Julie Shles filmas „Galutinė stotis“ („Last stop“). Šis filmas buvo rodytas tik Tel Avivo dokumentinių filmų festivalyje. Panaši situacija yra su filmu iš JAV „Rič Hilas“ („Rich Hill“), kuris Europoje praktiškai nebuvo pastebėtas. Tikimės, kad mūsų festivalis suteiks jam galimybę keliauti po Europą plačiau.
– Kokios kitos „Nepatogaus kino“ programos? Į ką vertėtų atkreipti dėmesį?
– Turime net dvylika programų, kuriose – penkiasdešimt du filmai. Programa „Panorama“ – tematiškai labai plati, ji apžvelgia vienus ryškiausių pastarųjų metų dokumentinių filmų, tokius kaip Huberto Sauperio „Ateiname su taika“ („We Come As Friends“). Šis režisierius išgarsėjo su filmu „Darvino košmaras“, o vėliausias jo darbas jau premjerų metu pelnė gausybę apdovanojimų. Kaip ir filmas „Sugrįžimas į Homsą“ („Return to Homs“), kurio atvyksta pristatyti jo prodiuseris Orwa Nyrabia. Tai išties įtaigus filmas apie pilietinį karą Sirijoje. Kaip jau minėjau, bus atskira rubrika, skirta jauniesiems Ukrainos kūrėjams. Dažnai festivalio programoje atsiranda filmų apie piktnaudžiavimą valdžia, teise, teisingumo klausimus, todėl šiemet tam turime atskirą rubriką, kuri vadinasi „Už įstatymo ribų“. Joje bus parodyti penki filmai apie tokius veikėjus, kurie nusprendžia patys sau būti įstatymais ir, deja, dėl tokio jų elgesio nukenčia daug žmonių. Taip pat bus keletas tematiškai specifinių rubrikų, pavyzdžiui, „Urbanistinės istorijos“.
Šios programos idėja gimė jau praeitais metais, kai pamatėme, jog yra nemažai puikių filmų, kalbančių apie miestą, jo gyvenimą, apie tai, kaip urbanistinei sprendimai gali paveikti socialinę žmonių gerovę. Manau, kad ši programa aktuali visiems, nes juk visi mes gyvename miestuose ir mums rūpi miesto klausimai, todėl bus ne tik rodomi filmai, bet rengiamos ir diskusijos apie Vilnių. „Žalioji programa“ – jau tradicinė, šiemet nusprendėme, kad programa kalbės apie miškus, nes pastaraisiais metais buvo sukurta fantastiškų filmų apie miško bendruomenes, žmogaus ir miško santykį. Tokie filmai kaip „Miško daina“ („Songs From The Forest“) ar „Šokančių dvasių miškas“ („Forest Of The Dancing Spirits“) – labai išskirtiniai filmai apie gamtą, tolimi nuo tradicinės televizinės dokumentikos ir manau, kad žiūrovai jais liks sužavėti.
– Festivalis į kino teatrus eina su šūkiu „filmai suaugusiems“, tačiau šiemet atsiranda programa, skirta vaikams. Kokie tai filmai ir kodėl atsirado tokia nauja programa?
– Tame nėra jokio paradokso, nes mes sakome, kad būti suaugusiu – tai visų pirma nebijoti pažvelgti realybei į akis, prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta aplink tave. Todėl filmai vaikams puikiai dera festivalio programoje. Tai bus speciali rubrika, kur rodysime trumpametražius dokumentinius filmus ir kartu su projektu „Mokausi iš kino“ kviesime į dieninius seansus mokyklas. Bus rodomi du, trys filmai per seansą, o filmų herojai – vaikai, gyvenantys tolimuose kraštuose. Mūsų jaunieji žiūrovai galės pamatyti kaip jie gyvena, susitapatinti su jais, pajausti ryšį.
– Matoma festivalio augimo tendencija. Sakykite, kiek žmonių jame vidutiniškai apsilanko? Kokia yra festivalio geografija?
– Praeitais metais mus aplankė beveik penkiolika tūkstančių žiūrovų. Niekada nesiskundžiame pustuštėmis salėmis, visi seansai būna tikrai sėkmingi. Mes negalime labiau augti dėl ribotų resursų. Galėtume didinti žiūrovų skaičių tik didindami seansų ir salių skaičių. O festivalis jau nuo pat pirmųjų metų neapsiribojo tik Vilniumi, vyko ir Kaune bei Klaipėdoje. Kiekvienais metais jis plėtėsi, miestų skaičius didėjo. Šiemet mes apimame visą Lietuvą – filmus rodysime ir Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Alytuje ir pirmą kartą – Anykščiuose. Tikiuosi, kad dauguma miestų žiūrovų jau yra įpratę, kad rudenį pas juos atvyksta „Nepatogus kinas“ ir to įvykio laukia.
– Noriu pasiteirauti apie Jūsų organizuojamo festivalio išskirtinumą – kodėl filmus galima pamatyti praktiškai nemokamai, už simbolinį vieną centą?
– Nieko šiame pasaulyje nėra nemokamo, filmų rodymas kainuoja labai daug. Tačiau mūsų mintis tokia: kad festivalis ir toliau liktų prieinamas visiems, žiūrovai ilgainiui turi prisidėti prie festivalio gyvavimo. Jie tai gali padaryti sąmoningai pirkdami bilietą už tiek, kiek jie mano, kad jis yra vertas. Jei jie gali eiti į paprastą filmą kino teatre ir mokėti aštuoniolika litų, tai čia mes kviečiame jiems patiems nuspręsti kiek verta mokėti už „Nepatogaus kino“ bilietą. Esminis principas yra toks, kad durys yra atviros visiems, ir tiems, kurie negali susimokėti įprastos kainos už bilietą, paliekame galimybę prie festivalio prisidėti simboliškai sumokėjus vieną centą. Ir tai labai stipriai siejasi su festivalio pirmine misija: kad tai būtų socialinis kultūrinis projektas, įtraukiantis kuo daugiau žmonių, kur dokumentinis kitas inspiruotų diskusijas svarbiais klausimais.
– Paskutinis klausimas – kaip manote, kas laukia lietuviškos dokumentikos?
– Vienas iš festivalio tikslų – skatinti dokumentinio kino, kuris domisi socialiniais klausimais, kūrimą Lietuvoje. Kiekvienais metais mes stengiamės suformuoti rubriką, kurioje bus rodomi naujausi lietuvių dokumentiniai filmai ir aš tikiuosi, kad festivalis prisideda prie to, kad tokios dokumentikos Lietuvoje daugėja. Tikiuosi, kad jauni režisieriai, kurie galvoja apie savo, kaip kūrėjų, ateitį, matydami pilnas susidomėjusių „Nepatogaus kino“ žiūrovų sales, apsispręs kurti dokumentiką. Viliuosi, kad tokio festivalio pavyzdys juos skatina pasukti sudėtingesniu keliu, kalbėti sudėtingomis temomis, o ne pasirinkti grynai komercinį, pramoginį turinį.
Festivalio „Nepatogus kinas“ videoanonsas čia.
Tarptautinis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ Vilniuje vyks spalio 22 – 30 d., kino teatruose „Pasaka“, „Skalvija“ ir „Multikino“. Lapkričio pradžioje dalis festivalio programos keliaus į Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Marijampolę, Alytų ir Anykščius. Į visus festivalio seansus žiūrovai gali patekti patys nusprendę, kiek verta mokėti už bilietą (įėjimas – bent 1 centas). Daugiau informacijos festivalio svetainėje www.nepatoguskinas.lt.
