Ketvirtadienį prasidėjęs tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ vyks ne tik Vilniuje – keliaus dar po 11 Lietuvos miestų. Pasak J. Zavišaitės, šiais metais festivalis aprėps dar daugiau temų, keliančių nepatogius klausimus visuomenei, valstybėms, institucijoms.
„Kiekvienais metais turime pasikartojančias temas –žmogaus teisės, politiniai, socialiniai, aplinkosaugos klausimai. Kiekvienais metais ieškome akcentų, kurie galėtų atliepti pastaruosius metus ir yra aktualiausi šių dienų žmogui. Šiais metais į programą įtraukėme ir dezinformacijos, postpropagandos ir šiuolaikinio aktyvizmo temą, jas aptarsime vienuolika filmų“, – sako J. Zavišaitė.
Festivalio programos sudarytoja Dovilė Grigaliūnaitė pasakoja, kad atrinkti aktualius ir dėmesio vertus filmus užtrunka visus metus. Tiesa, kriterijus atitinka toli gražu ne visi per metus sukuriami dokumentiniai filmai.
„Sudaryti kino programą užtrunka visus metus. Su jos sudarytojais galvojame, kas šiandien yra svarbu Lietuvai ir kodėl apie šį filmą turime kalbėti su lietuviais. Kadangi gerų dokumentinių filmų padaroma tikrai ganėtinai daug, galime padaryti skirtingų krypčių festivalį. Festivalis nori atspindėti tai, kas buvo aktualu šiais metais Lietuvoje – kertinius įvykius, apie kuriuos buvo kalbama“, – sako ji.
Lietuvių darbų šių metų festivalyje – tik vienas – Mindaugo Survilos režisuotas filmas „Sengirė“. Pasak D. Grigaliūnaitės, taip yra todėl, kad lietuviai nekuria daug dokumentikos: „Manau, kad lietuvių režisierių kuriama dokumentika – labai stipri. Tai įrodo daug faktorių – kaip ji pasklinda po tarptautinius festivalius, kokį atgarsį turi. Kiekvienais metais „Nepatogus kinas“ nori parodyti lietuvišką dokumentiką, bet jų ne tiek daug, tinkančių festivaliui, sukuriama. Tikimės kažkada turėti lietuviškų filmų programą.“
Be to, priduria ji, renkantis filmus svarbus ne tik dokumentinis jų svarumas, bet ir meniškumas: „Festivalis siekia rodyti ne tik svarbias temas, bet ir gerus meno kūrinius. Tai labai svarbus atrankos kriterijus, nes tai kino festivalis, ne vien žmogaus teisių. Ieškome filmų, inovatyvių savo estetine kino kalba, bet tai ne visada. Tai dar viena priežastis, dėl ko šiais metais neturime daugiau lietuviškų filmų.“
Viena iš kertinių šių metų festivalio temų – aktyvizmas. Tam skirta speciali programa „Aktyvistai“. Ne mažiau svarbi ir netikrų naujienų bei propagandos tema, kuri šiandien Lietuvoje – itin aptariama. J. Zavišaitė kalba ir apie neseniai įsigaliojusius apribojimus žiniasklaidai prieiti prie informacijos, kuri iki šiol buvo atvira.
„Visiškai neplanavome, kad taip atsitiks, bet pasiekusios naujienos apie žiniasklaidos ribojimus išties liūdina. Tai paskatino mus dar plačiau kalbėti apie tai, kad laisvė kalbėti yra reikalinga. Dėl to turime postpropagandos programą, kurioje bus šeši filmai, kalbėsiantys būtent apie tai, kaip medijos, o tarp jį ir kinas, formuoja mūsų nuomonę.
Naudodami medijas siekiame gero, o gaunasi atvirkščiai. Šie filmai atveria akiratį apie tai, kiek daug informacinio srauto, kiek daug perteklinės informacijos, kaip ją reikėtų mažinti, nes ji kelia nereikalingus klausimus, sumaištį galvose“, – sako J. Zavišaitė.
Pasak jos, dokumentika – žanras, kuris žiūrovus paliečia stipriausiai: „Dokumentika daro ypatingai didelį poveikį, bet tai ir yra festivalio misija. Dėl to ta atsakomybė, kuri slegia mūsų pečius yra didelė, nes neturime padaryti klaidos. Tai, kad filmai daro įtaką žiūrovams – akivaizdu. Pernai turėjome festivalio uždarymo seansą, po kurio labai daug žmonių išėjo valydamiesi ašaras. Festivalio erdvėje tikimės iš žmonių sulaukti atsakomojo ryšio ir mes nebijome kalbėtis nepatogiomis temomis.“