Anuomet Seimas pabūgo, išmokėjo kompensaciją, o įstatymas liko nepriimtas. Taip niekada savo vardo neviešinusio transseksualaus žmogaus „L.“ byla prieš Lietuvą tapo vadovėliniu žmogaus teisių pažeidimo atveju. Praėjus dešimtmečiui nuo sprendimo, bylą vedęs teisininkas, dabar Jungtinės Tautose dirbantis Henrikas Mickevičius ją puikiai prisimena iki šiol – tiek dvigubai ilgesnę nei galima kalbą klausytojų ir žurnalistų pilnoje Teismo salėje, tiek L. džiaugsmą, pagaliau atlikus lyties keitimo operacijas.
– Paprastai tokios bylos įsimena ne tik dėl teisinių vingrybių, bet ir palieka svarbių prisiminimų. Ką ryškiausiai pamenate iš šio proceso?
– Tokių momentų yra nemažai, ši byla paliko tikrai didelį pėdsaką mano gyvenime ir kelia nemenkas emocijas iki šiol. Pamenu momentą, kai sėdėjome prie stalo su L., Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininku bei L. partnere ir įkalbinėjame L. nesižudyti. L. nebuvo ir nėra nestabilios psichikos, tiesiog žmogus buvo įvarytas į kampą, jo požiūriu jis negalėjo gyventi normalaus gyvenimo – su savo išvaizda ir turimu asmens kodu, jis buvo išstumtas iš visuomenės. Jis taip pat vengė vaikščioti tam tikromis gatvėmis, kad nesusitiktų su žmonėmis, kurie jį galėtų atpažinti, todėl iš namų paprastai išeidavo tik vakarais. Tą kartą išsiskirstėme pakankamai vėlai, bet ramūs, kad nieko nenutiko. Bendraujant su L., tarp mūsų atsirado tamprus žmogiškas ryšys. Buvo labai malonu matyti jo džiaugsmą, kai jam buvo padaryta pirmoji po bylos sekusi operacija, kuriai jis panaudojo iš Lietuvos priteistus pinigus. Atsimenu, kad praktiškai iš karto po operacijos jis atvyko ir nors matėsi, kad kenčia fizinius skausmus, labai džiaugėsi. Kitas dalykas, kas tikrai įsirėžė į galvą, yra žodinis bylos nagrinėjimas Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT) ir didelis susidomėjimas ta byla – salė buvo pilna žmonių. Aš to tikrai nesitikėjau.
– Kodėl apskritai buvo nuspręsta rengti žodinį klausymą? Juk nei jūs, nei Lietuvos atstovai to nepageidavo, o paprastai bylos EŽTT nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka.
– Šis atvejis – išskirtinis, mes patys buvome šiek tiek nustebę dėl tokio sprendimo. Faktas, kad Teismas nusprendė rengti žodinį bylos klausymą rodo, kad EŽTT manė, kad L. byla prieš Lietuvą iš tiesų yra svarbi. Pamenu tikrai didelį susidomėjimą ir iš žiniasklaidos, po bylos man teko duoti interviu tokioms žiniasklaidos priemonėms kaip BBC. Žodinis bylos nagrinėjimas pareikalavo nemažai jėgų ir laiko, dirbome praktiškai visą naktį prieš posėdį, paruošėme, kaip mums tada pasirodė, stiprią kalbą. Mano pasisakymas turėjo trukti 20 minučių, bet aš kalbėjau dvigubai ilgiau. Manęs niekas nestabdė, teisėjai klausėsi iki pabaigos. Bylos svarba atsispindėjo ir rezoliucinėje sprendimo dalyje, kuri yra labai stipri – man neteko matyti, kad valstybė būtų įpareigota priimti naują įstatymą per tris mėnesius. Bent jau iki 2007 metų to tikrai nebuvo. Matyt, klausimas buvo iškeltas svarbus, laiku ir Lietuvos valdžia, ko gero, šito nesuprato.
– Bylą Europos Žmogaus Teisių Teismas išnagrinėjo prieš dešimtmetį, tačiau skundas pateiktas dar anksčiau – prieš keturiolika metų. Tiek tais 2003 m., tiek ir šiandien vis dar matome nemažai žmogaus teisių pažeidimų. Kodėl nusprendėte imtis būtent šios bylos?
– Prieš imdamiesi bylos bandydavome pasverti, kiek ji yra strateginė – susijusi su kažkokiu svarbiu klausimu, ar jos laimėjimas padėtų didesnei žmonių grupei. Kai į mus kreipėsi dėl šios bylos, iš pradžių buvau skeptiškas: man nepasirodė, kad tai susiję su didele žmonių grupę, nebuvau susipažinęs su problema, todėl neatrodė, kad ir iš žmogiškosios pusės tai smarkiai gyventi trukdanti situacija. Atrodė, kad žmogus gal ir turi kažkokių nepatogumų, bet vis tiek funkcionuoja visuomenėje. Kai susitikau su L., pradėjome bendrauti gana dažnai, atsirado žmogiškas ryšys, supratau, kad jo gyvenimas yra sunkus ir nepatogus, labai užjaučiau tą žmogų,. Iš jo pusės jaučiau didelį pasitikėjimą manimi. Dabar nepamenu, kuri aplinkybė buvo lemianti – ar tai, kad problema susijusi su konkrečia asmenų grupe (buvo skaičiuojama, kad Lietuvoje gyvena apie 50 transseksualių žmonių), ar konkreti kančia, kurią patyrė L., matymas ir to suvokimas. Žmogaus teisių stebėjimo institutas prie šios bylos prisidėjo, kai ji jau buvo pateikta EŽTT ir buvo svarstomas jos priimtinumo klausimas.
– Kas sekė istoriją žiniasklaidoje, pamena, kad Lietuva bylą pralaimėjo dėl 2000 metais Civiliniame kodekse atsiradusios nuostatos, kad kiekvienas pilnametis turi teisę pakeisti lytį. Lyties keitimo procedūrą reglamentuoti turėjo atskiras įstatymas, kuris taip niekada ir nebuvo priimtas. EŽTT pasakė, kad nepriėmus įstatymo, buvo neišpildyti teisėti L. lūkesčiai. Tačiau Jūs bylą konstravote kitaip ir tikėjotės radikalesnio sprendimo?
– Mes siekėme, jog Teismas pripažintų, kad Lietuvoje su L. buvo elgiamasi nežmoniškai ar mažų mažiausiai žeminančiai. Taip pat bandėme įrodyti, kad buvo pažeista L. teisė į privatų gyvenimą, teisė į šeimą bei diskriminacijos draudimas. Bet akcentas buvo trečias Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos straipsnis, kuris sako, kad niekas negali būti kankinamas, žmogus neturėtų patirti nežmoniško ar jo orumą žeminantį elgesio, arba tokiu būdu būti baudžiamas. Jei EŽTT tada būtų pripažinęs trečiojo straipsnio pažeidimą, Lietuva būtų atsidūrusi iš tiesų labai nepatogioje situacijoje.
– Kodėl taip nenutiko?
– Teismas, deja, taikė savo gana įprastą praktiką, kai pasirenkamas straipsnis, keliantis mažiausiai kontraversijų. Šiuo atveju EŽTT pasakė, kad nebuvo pasiektas tam tikras lygis, kuris leistų kalbėti apie nežmonišką, žeminantį elgesį su L. Lietuvoje, o mums palankus sprendimas buvo sukonstruotas, pasiremiant susidariusiu teisiniu vakuumu. Kaip ir minėjote, Civilinis kodeksas numatė lyties keitimo galimybę, bet sąlygas turėjo nustatyti atskiras įstatymas. 2003 m. Sveikatos apsaugos ministerija paruošė tokį įstatymą ir pateikė jį Seimui, tačiau jo svarstymas buvo atidėliojamas, vėliau galutinai išbrauktas iš darbotvarkės. Tuometinis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas pareiškė, kad tokio įstatymo priėmimas būtų pasityčiojimas iš žmonių. Tada ji pareiškė, kad yra rimtesnių problemų, tokios kaip prastėjanti demografinė situacija, lyg leidimas transseksualiam žmogui pakeisti lytį blogina demografinę situaciją. Taip L. atsidūrė tokiame teisiniame vakuume dėl medicininių priežasčių – jis jau buvo atlikęs dalinę lyties keitimo operaciją. Taip pat tikintis, kad situacija greitai išsispręs ir bus priimtas lyties keitimo įstatymas, L. buvo pradėjęs ir hormoninį gydymą. Bet taip neįvyko, todėl EŽTT nusprendė, kad susidarė teisinis vakuumas, kuris neleidžia L. įgyvendinti savo teisės, numatytos Civiliniame kodekse, tai pažeidė jo teisę į privataus gyvenimo apsaugą. Taip šitą bylą suformulavo EŽTT, aš iki šiol manau, kad ten tikrai buvo ir trečio straipsnio pažeidimas. Lietuvos valdžios elgesys su šiais žmonėmis tiek anais laikas, tiek ir dalinai dabar yra mažų mažiausiai žeminantis, bet gali būti apibūdintas kaip nežmoniškas.
– Dėl šios bylos Lietuvai pradėta taikyti sustiprintos priežiūros procedūra. Tokia procedūra prieš šalį pradedama tik išskirtiniais atvejais – kai EŽTT sprendimo įgyvendinimas yra ypač vilkinamas. Lietuvai tai tik antras toks atvejis. Kaip manote, kodėl šalies politikai nesugeba išspręsti šio klausimo jau dešimt metų?
– Aš galvoju, kad tai yra tiesiog elementarus neišprusimas, tamsumas tų, kurie buvo ir yra valdžioje. Aš ir pats minėjau, kad prieš gerą dešimtmetį mažai žinojau apie šitą problemą, nebuvau susidūręs su transseksualiais žmonėmis. Atrodė, kad jie labai toli nuo mūsų, kad tokie žmonės gal nėra ir psichiškai stabilūs. Bet kai pasigilini, kai pabendrauji, požiūris visiškai keičiasi. Man pačiam taip nutiko. Tie, kurie priima sprendimus, turėtų susidomėti šia tema, pradėti daugiau skaityti, galbūt pasikalbėti su žmonėmis, kurių gyvenimo kokybę taip smarkiai veikia politikų neveiklumas.
– L. byla prieš Lietuvą tiek žmogaus teisių aktyvistų, tiek ir teisininkų neretai vadinama istorine. Vilčių, kad ši byla pakeis transseksualių žmonių situaciją Lietuvoje buvo daug. Ar Jūs šią bylą vadintumėte istorine, nepaisant to, kad Lietuvos valdžia nesiėmė jokių žingsnių tai situacijai pagerinti, o situacija iš esmės per tuos metus taip ir nepakito?
– Aš manau, kad ši byla pakeitė dalies žmonių mąstymą, nepaisant to, kad kritinės masės, kuriai poveikį daro konservatyvi Lietuvos katalikų bažnyčia, požiūris nepakito. Aišku, viešoji nuomonė dar stipriai priklausė ir nuo žiniasklaidos – tada daugiau straipsnių buvo vis tik neigiami, su tam tikra ironijos ir sarkazmo, jei ne pasityčiojimo gaidele. Bet buvo vienas kitas ir rimtas straipsnis. Tie tekstai racionaliai ir iš esmės nagrinėjo problemą. Bet grįšiu prie to, kad kritinės masės, kuri dalyvauja viešajam gyvenime, ypač sprendimų priėmime, šis sprendimas nepakeitė.
– Dar prieš skelbiant nuosprendį L. byloje prieš Lietuvą, žiniasklaidoje teigėte neabejojantis, kad Lietuva bylą pralaimės. Tačiau teisinis vakuumas, dėl kurio Lietuva ir pralaimėjo bylą, egzistuoja iki šiol. Kaip manote, kokia būtų tokios ar panašios bylos baigtis šiandien? Galbūt EŽTT nepabijotų pritaikyti ir trečiąjį Konvencijos straipsnį bei pripažinti tokį Lietuvos elgesį nežmonišku?
– Reikia turėti omeny, kad L. bylą prieš Lietuvą laimėjo 2007 m., pati Civilinio kodekso nuostata dėl lyties keitimo įsigaliojo dar 2003 m. Vadinasi, per keturiolika metų valstybė nepadarė nieko, kad palengvintų šių žmonių likimą. Be to, Lietuvoje iki šiol yra priskiriami asmens kodai, kurie ne tik nurodo žmogaus lytį, bet ir pasako nepaprastai daug asmeninės informacijos – to man neteko matyti jokioje kitoje pasaulio šalyje. Transseksualių žmonių atveju, jeigu žmogus atrodo kaip vyras, tačiau turi pasą, kuriame nurodyta biologinė lytis – moteris, tai jūs įsivaizduojate kokiose situacijose šie žmonės atsiduria. Surinkus faktus apie tai, kaip transseksualūs žmonės gyvena ir su kuo susiduria dėl šio nelemto asmens kodo, kurio visur Lietuvoje reikia, o taip pat dėl praėjusio laiko tarpo, valdžios pasyvumo, aš galvoju, kad šiandien EŽTT gali būti, kad ir pripažintų 3 straipsnio pažeidimą. Mažiausiai tai būtų toks sprendimas, koks buvo ir prieš dešimt metų.
Apie translyčių padėtį Lietuvoje bus diskutuojama žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“. Spalio 13 d. Šiuolaikinio meno centre Vilniuje po filmo „Mano kūnas yra politiškas“ rengiama diskusija „Nelegali bendruomenė arba kaip Lietuvoje gyvena translyčiai žmonės?“.
