Virtualios kino salės programoje – daugiau nei 50 filmų, pasiekiamų kiekvienam Lietuvos žiūrovui bet kuriuo metu, tad organizatoriai lengvina žiūrovų pasirinkimą ir pateikia festivalio komandos rekomendacijas. Programos sudarytojai V.Rožėnas, Dovilė Grigaliūnaitė ir Narius Kairys žiūrovams išrinko po 3 savo favoritus, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Slaptasis agentas“ (rež. Maite Alberdi)
Aštuoniasdešimtmetį perkopęs Sergio tampa šnipu – jį pasamdo išsiaiškinti, ar vietiniuose Čilės senelių namuose darbuotojai neišnaudoja gyventojų. Tačiau pensijoje pradėjus slaptojo agento karjerą yra atleistina užmiršti misiją ir leistis į ilgus pokalbius ir naujas pažintis. „Filmo scenarijus gali pasirodyti kaip komedija ar Jameso Bondo filmas, tačiau jis šviesiai ir su humoru nagrinėja labai jautrią temą – visuomenės senėjimo klausimą. Mano nuomone, tai yra juokingiausias šiemetinės programos filmas“, – atkreipia dėmesį V.Rožėnas.
„Pamatų duobė“ (rež. Andrey Gryazev)
Rusijoje trukdyti Putiną – nevalia, o kritikuoti – tuo labiau. Vis dėlto nusivylę ir pavargę žmonės mėgina kreiptis į tautos tėvu prisistatantį prezidentą. Jie viliasi, kad jų bėdos, norai, keiksmai, viltys ir šauksmai bus išgirsti. „Filmas sudarytas iš daugybės Putinui adresuotų video laiškų, rastų „Youtube“. Galiausiai pavieniai balsai tarsi susijungia į bendrą pilietinį protestą. Šis filmas – tikrai šmaikštus ir vietomis prajuokins. Tačiau kartu privers atkreipti dėmesį ir suklusti, o kodėl gi iš to juokiatės?“ – intriguoja Dovilė Grigaliūnaitė.
„Požemis“ (rež. Feras Fayyad)
Nuolat bombarduojamame Gutos mieste Sirijoje liko vienintelis saugus prieglobstis – „Požemiu“ pavadinta ligoninė, kurios vadovei ir vaikų gydytojai Amani tenka kovoti ne tik su mirtimi, bet ir su nuostatomis, kad moteris negali būti gydytoja ir, juolab, ligoninės vadovė. „Vaizdai ir garsai – viskas, ką matysite šiame filme, jus išmuš iš vėžių. Tai – labai reikalingas filmas, primenantis, kad karas yra visiškai šalia, ir koks bejėgis yra žmogus, besistengiantis išgelbėti ir padėti“, – sako N.Kairys.
„Mergaitė“ (rež. Sébastien Lifshitz)
Vos išmokusi kalbėti, Saša atkakliai kartoja, kad ji – mergaitė. Pradžioje skeptiškai į tai žiūrėję tėvai galiausiai patiki, kad berniuko kūne gimusi Saša visuomet buvo ir bus mergaitė. Mokykloje, šokių pamokose ar gimtadienių vakarėliuose Saša ir šeima kasdien kovoja už jos teisę būti suprasta ir priimta. V.Rožėnas žada, kad šis filmas nepaliks abejingų. „Socialinės lyties tema pastaraisiais metais tapo socialinių klausimų roko žvaigžde. Apie ją kalbama dažnai ir, deja, dažniausiai viršų paima emocijos, o ne racionalūs argumentai.“
„Sugauti tinkle“ (rež. Barbora Chalupová, Vít Klusák)
Ekrane – trys 12 metų mergaitės, pažinčių tinklalapiuose sulaukiančios tūkstančių žinučių su prašymais nusirengti prieš kamerą arba susitikti gyvai. Iš tiesų tai – filmo kūrybinės komandos eksperimentas, kuriame dalyvauja pasamdytos pilnametės aktorės. „Rodysime dvi filmo versijas – suaugusiems ir jaunimui. Manau, šį filmą būtina pamatyti visiems tėvams, kad galėtų su vaikais pasikalbėti apie internete tykančias grėsmes ir padėtų nuo jų apsisaugoti“, – pabrėžia Dovilė Grigaliūnaitė.
„Pavyzdingas elgesys“ (rež. Audrius Mickevičius, Nerijus Milerius)
Festivalį atidariusio filmo kūrėjai žengia į Lukiškių kalėjimą – nužudyto brolio netektį išgyvenęs A. Mickevičius ten susitinka su nuteistaisiais iki gyvos galvos Rimu ir Rolandu. „Tai – vienintelis lietuvių filmas šiemetinėje programoje. Kūrėjai nagrinėja tokias temas kaip kaltė, atleidimas, nusikaltimas, gedėjimas“, – pasakoja Dovilė Grigaliūnaitė. Festivalio žiūrovai šį filmą galės išvysti dar du kartus bendrų peržiūrų metu.
„Planas be duomenų“ (rež. Miko Revereza)
Režisierius ir pagrindinis filmo veikėjas Miko Revereza pasakoja, kad JAV nelegaliai gyvenanti jo mama turi du telefono numerius. Viename iš jų – „planas be duomenų“, t.y. be interneto ryšio, kuriuo vieninteliu ji gali kalbėtis apie politines temas, susijusias su savo emigracija. „Filmas sukonstruotas pasitelkus gana neįprastą eseistinę logiką – visą laiką matome kelionę traukiniu, ne visuomet aiškiai suprasdami, kas vyksta. Tačiau kuo toliau žiūrime ir kuo atidžiau gilinamės, tuo aiškesnės tampa sąsajos tarp vaizduojamų ir girdimų dalykų“, – intriguoja V.Rožėnas.
„Zumiriki“ (rež. Oskar Alegria)
Žodis „zumiriki“ nėra burtažodis, baskų kalboje jis reiškia „salą upėje“. Taip pavadindamas filmą, režisierius užsimena apie savo vaikystę, kurią leido šalia tokios salos. Jis keturiems mėnesiams atsiskyrė nuo civilizacijos ir kino kamera intymiai fiksavo ir perkūrė savo kasdienybę. „Tai yra vienas šviesiausių šiemetinės programos filmų, o dėl savo neįprastumo, originalumo ir santykio su kinu, jis turėtų itin patikti brolių Mekų kino gerbėjams“, – atkreipia dėmesį N.Kairys.
„Mano kūnas“ (rež. Michele Pennetta)
Per anksti suaugęs Oskaras dienas leidžia rinkdamas metalo laužą. Netoliese gyvena ir Stanley – prieglobsčio laukiantis imigrantas iš Kenijos. Vaikinai gyvena toje pačioje saloje, tačiau atrodo, kad jų gyvenimai – visiškai nesusiję, kol filme jie ima lėtai artėti vienas prie kito. „Šis filmas iš visos programos išsiskiria tuo, kad į šiurkštų realybės audinį įpina fiktyvius elementus. Perkurdamas realybę, režisierius siekia mums sukurti visą filmą laukiamo susitikimo įvykį“, – pasakoja N.Kairys.
Apie „Nepatogų kiną“
„Nepatogus kinas“ – nuo 2007 m. kasmet vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis. Tai yra nekomercinis renginys, siekiantis kurti erdvę žmogaus teisių, politikos, socialinės atsakomybės, tvarumo temoms, supažindinti visuomenę su pasaulinėmis aktualijomis, skatinti būti sąmoningiems ir kritiškiems. Festivalio metu pristatoma turtinga dokumentinių filmų programa, rengiami susitikimai su kino kūrėjais, organizuojamos diskusijos su filmų herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais. Vienas pagrindinių festivalio rėmėjų – Lietuvos kino centras.
