„Nepatogaus kino“ retrospektyvoje „Holokaustas kine“ septyni skirtingas taktikas pasitelkiantys dokumentiniai filmai, liudijantys vieną sunkiausiai suvokiamų XX a. įvykių Europos istorijoje.
Nepavaizduojamo siaubo šešėlis užgula kiekvienos holokaustą liudijančio filmo kadrus. Režisieriai ieško skirtingų būdų, kaip priartėti prie tikslaus ir tuo pačiu jautraus dokumento ir meno kūrinio sukūrimo.
Pirmasis retrospektyvos „Holokaustas: atmintis ekrane“ seansas įvyks jau spalio 15 d., jo metu bus rodomas Alaino Resnais filmas „Naktis ir rūkas“ (1955). Daugelio kino istorikų ir kritikų nuomone – šis filmas tobulai susidorojo su sudėtinga užduotimi. Režisierius archyvinę medžiagą jungia su kadrais iš koncentracijos stovyklų praėjus dešimtmečiui. Apleistos vietos byloja ne ką mažiau, nei kadrai iš praeities. Prieš seansą pranešimą apie Holokausto vaizdavimą kine skaitys Berlyno kino ir video meno instituto „Arsenalas“ atstovė Sonja Schultz.
1975 m. Berlyno kino festivalyje įvyko filmo „81-mas smūgis“ (Davidas Bergmanas, Jacques'as Ehrlichas, Haimas Gouri) premjera.
Šio filmo istorija pasakojama vien archyviniais kadrais. Filmas prasideda berniuko iš geto liudijimu: gete vokiečių kareivis jam sudavė aštuoniasdešimt smūgių, kurie vos nenusinešė jo gyvybės, grįžus į Izraelį niekas juo nepatikėjo, tai tapo 81-uoju smūgiu.
Anonimiški išgyvenusiųjų liudijimai nuskambėję Adolfo Eichmanno teismo Jeruzalėje metu įgyja ypatingą svorį, jie byloja už visas Holokausto aukas. Kompozitoriaus Yossi Mar-Haimo muzika filmui suteikia simfonijos didingumo ir šiurpumo įspūdį.
Tačiau joks kitas filmas taip nekvestionavo nepavaizduojamybės vaizdavimo kine kaip Claude'o Lanzmanno „Shoah“. Šiame filme apklausiami masinių žudynių liudytojai, išgyvenusieji Varšuvos Getą, taip pat ir kaltininkai. Šio filmo pagrindu ir tampa interviu – gyvas praeities liudijimas, kuris čia neiliustruojamas archyvine medžiaga ir tampa šnekamosios istorijos dokumentu.
Subjektyvi, trauminė atmintis žodine išraiška kreipiasi į žiūrovo patirtį ir vaizduotę, taip atsisakoma vizualinės reprezentacijos to, kas negali būti pavaizduota. Filmas bus rodomas paskutinę festivalio dieną taip, kaip nurodė režisierius – dešimt valandų su viena pertrauka.
Lietuvos kontekste ypatingai svarbus filmas „Iš miško“ (2004 m.), kuriame atsigręžiamą į Paneriuose vykdytą genocidą. Holokausto tema Lietuvoje vis dar bijoma kalbėti, tad šis filmas tampa itin svarbiu priminimu, visų pirma, lietuviams, kuriems dažnu atveju Holokaustas atrodo toli ir ne mūsų istorijos dalis. Šiame filme Kazimiero Sakowicziaus 1941-1944 m. rašyto dienoraščio ištraukos sugretinamos su lietuvių ir lenkų, gyvenančių Paneriuose gyvais liudijimais. Padedant lietuvių režisieriui Sauliui Beržiniui, filmo režisieriai apklausė didelę grupę žmonių. Filme atsiskleidžia kaip skirtingai šie tragiški įvykiai suvokiami.
Dokumentinio kino priartėjimas prie holokausto temos varijuoja nuo objektyvaus, archyvinio žvilgsnio iki labai asmeninių pasakojimų, atsiribojant nuo archyvinės medžiagos ir įsižiūrint į holokausto paliktus gilius pėdsakus savo artimųjų gyvenimuose, nuo reportažinių įžvalgų iki poetinio, stebinčio žvilgsnio. Kad ir kokia taktika ar stilius pasirenkami, ši retrospektyva Lietuvos žiūrovus pakvies į sudėtingus, bet labai svarbius atminties, istorijos ir kino dialogus.
Šiuos dialogus bus galima praplėsti po seansų vyksiančiose diskusijose ir susitikimuose su režisieriais. Spalio 17 dieną Kaune, o spalio 18 – 19 dienomis Vilniuje bus galima susitikti su retrospektyvos filmo „Tamsios lopšinės“ autorėmis Irene Angelico ir Abbey Neidik. Diskusija apie Holokausto atmintį vyks spalio 23 d. po filmo „Iš miško”.
Daugiau informacijos festivalio puslapyje.
