Naujausiame Lauryno Bareišos filme „Sesės“ ir matome situaciją, kur pavydas bei konkurencija ima viršų ir tai vienu metu atrodo ir absurdiškai juokingai, ir realistiškai bjauriai. Režisierius, atrodo, filme įvykstančias situacijas stengiasi pateikti kuo natūraliau, kuo buitiškiau ir atpažįstamiau, kad tas nemalonumo efektas skleistųsi kuo nemalonesniais atspalviais. Ir tą jis daro ne kažkokiomis vizualinėmis priemonėmis, o būtent per kuriamą atmosferą, per vaidybos subtilumą ir kalbos kasdieniškumą. Kad jausmas būtų it stebint tikrovės dokumentiką, o ne filmą. Realistiškumas visada labiau purto.
Labai daug veiksmo „Sesėse“ nėra – filmas, atrodo, plaukia, o laikas jame – kiek apstojęs, toks gal net kiek iškleręs, bet ir fragmentuotas. Kuriamas lėtos vasaros jausmas, kurios kaitroje oras vis tvenkiasi, kol galiausiai ims ir prapliups lietus bei nuplaus viską, kas buvo iki tolei. Istoriją, kuri po gabalėlį ir po detalę vis atsiskleidžia, L.Bareiša dėlioja iš truputį išsimėčiusių, bet galiausiai puikiai sukimbančių dalių, apimančių maždaug metų laikotarpį, per kurį sesių Ernestos (Gelminė Glemžaitė) ir Justės (Agnė Kaktaitė) gyvenimai pasikeičia. Vienas lemtingas įvykis viską apverčia ir abi sesės lieka vienišomis mamomis.
O to lemtingo įvykio, tikėtina, nė nebūtų buvę, jei ne pavydo ir konkurencijos derinys, kuriame kunkuliuoja sesių vyrai Lukas (Paulius Markevičius) ir Tomas (Giedrius Kiela). Kaip pačios Ernesta ir Justė atvykusios į sodybą ir išeidamos pas savo draugę tarpusavyje pasišnabžda – „nu gi durniai“. Lukas – tik ką kovą laimėjęs, perspektyvus MMA kovotojas, gražių bruožų, dailaus ir stipraus kūno (spoiler alert: dėl kūno tvirtumo ir stiprių raumenų net ir po mirties gauna komplimentų ir padėkų), tik gal su finansais ne tokia dėkinga jo situacija, kadangi gauna honorarus, o ne algą, tai bankas nelaiko patikimu. Tomas – verslininkas, kuriam svarbu turėti kuo galingesnę ir naujesnę mašiną (ir ja demonstruotis) ir šiaip, atrodo, svarbu rodyti savo pranašumą. Tad jau galima numanyti, jog tarp tokių dviejų personalijų turėtų vykti keisti procesai, kur norisi kažką įrodyti, nors net nėra ką įrodinėti. Vien tik patenkinti savo ego, vien tik konkuruoti ir net neaišku, kam ir kodėl.
Nuo pat pirmų kadrų, kai atvykstama į sodybą, atmosferoje justi kažkoks besitvenkiantis sunkumas – atrodo, kad čia santykius tarpusavyje aiškinsis poros ir bandys lipdyti tai, kas nesusilipdo. Gal ir tie absurdiškai komiški vyriško ego šokiai, pasireiškiantys pasididžiavimo demonstravimu, cigarų rūkymais, jėgos demonstravimais ir tragiška veiksmine impotencija, kai reikia imtis tikrų veiksmų, kyla iš to, jog santykiai netobuli ir stokojantys artumo. Iškalbingiausia filmo scena paradoksaliai tampa pati nebyliausia, per kurią, atrodo, kartu su prapliupusiu lietumi pasirodo ir tikrieji vyrų charakteriai – išgelbėjęs skendusią mergaitę (nes žinojo, kaip daryti dirbtinį kvėpavimą) Lukas sau ramiai kramsnoja ant stalo esančius užkandžius, kai tuo tarpu neveiksnumo ištiktas Tomas, atrodo, visa esybe trykšta nepilnavertiškumo jausmu ir tik po kurio laiko prisijungia prie Luko kramsnojimo, lyg keikdamas pastarąjį dėl to, jog buvo tas, kuris atgaivino jo dukrą. Sudėtinga ta vyriška psichologija tokiais atvejais nors tu ką.
Po viso to sekanti avarija, kuri, kaip galiausiai sužinome, užsibaigia Luko žūtimi, atrodo, lyg koks Tomo pavydo išsipildymas ir grąžina į filmo pradžią – panašu, kad pavojingas lenkimas, norint pavyti galingą ir naują Tomo mašiną, antrą kartą ištikus tokiai situacijai, tampa lemtingu. Konkurencija pražudo.
Nors L.Bareiša žadėjo, kad su „Sesėmis“ bandys pabėgti nuo „Piligrimų“ šaltumo, vis tik, atrodo, pernelyg toli nepabėga ir išlieka ištikimas savo pasakojimo ir filmavimo (jis pats ir yra savo filmų operatorius) būdui. Spalvose vyrauja šaltis, o patys kadrai nufilmuoti lyg stebint iš šalies bei atsiribojant (dėl to ir norisi sakyti, kad filmas dokumentiškai realistiškas, nes ne tik būde, kaip veikia personažai, matome realybės atspindžius), leidžiant atsiskleisti tvyrančiai atmosferai ir pernelyg nebandant siūlyti kažkokių vertinimų. L.Bareiša leidžia filmui atsiskleisti per pauzes (šitaip priartindamas tai, kas vyksta, prie realios laiko tėkmės), įsiklausymą į aplinką (o aplinkos garsų – gausu) bei pasitelkdamas atpažįstamus realios tikrovės įsiveržimus – Jessicos Shy hitai garso takelyje puikiai atlieka savo darbą.
L.Bareiša sau ištikimas išlieka ir tematiškai, išlaikydamas sutelkimą į tam tikrą buitiškumą ir atsisakymą į filmą įsileisti „glamūro“ elementus – kuo paprasčiau, tuo geriau – nuo kostiumų iki interjerų. Atrodo, lyg šitaip it matematiškai apskaičiuodamas siektų filmą kuo labiau atitolinti nuo tapimo tokiu, kur žiūrovas pajaustų tą vadinamą filmiškumą, lengvą dirbtinumą. Daug prasmės ir „Sesėse“ ir „Piligrimuose“ gimsta abejingume – šiuo atveju, atrodo, kad abejingumas galiausiai ir tampa ta pagrindine varomąja jėga, motyvacija, kuri pagimdo destruktyvias situacijas ir įgalina dėmesio troškulį. Ir tada vėl L.Bareišos personažams tenka spręsti kriminalą mažame miestelyje...
