Vis dėlto, neseniai pasirodžiusi istorikų Valdemaro Klumbio ir Tomo Vaisetos knyga „Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“ parodo, kad septintojo dešimtmečio pabaigoje požiūris į šią temą buvo jau visai kitoks nei stalinmečiu: įvairiuose leidiniuose ėmė pasirodyti aktų fotografijos, spausdinamos erotiškumu dvelkiančios karikatūros, o ant žurnalų viršelių vis dažniau galima buvo išvysti ilgakoję gražuolę su mini sijonu.
O koks požiūris į apnuogintą kūną buvo sovietiniame kine, kine, kurį, kaip mėgo cituoti sovietų ideologai, nors ir kiek iškreipdami pirminę mintį, dar Leninas pavadino „svarbiausiu iš visų menų“?
Pasak kinotyrininko Vitalijaus Binevičiaus, nors moralinė įtampa ir diskusijos apie tai, ką galima rodyti tarybiniam piliečiui, o ko jam matyti nederėtų, vyko beveik visą sovietmetį, tačiau su laiku visuomenei modernėjant, o iš anapus geležinės uždangos pasiekiant populiariajai kultūrai, taip pat ir vakarietiškam kinui, požiūris į kūną ir seksualumą taip pat keitėsi.
Neabejotinai garsiausia erotinė scena lietuviškame kine – tai 1973 metais sukurtas muzikinis filmas „Velnio nuotaka“.
Neabejotinai garsiausia erotinė scena lietuviškame kine – tai 1973 metais sukurtas muzikinis filmas „Velnio nuotaka“, kur ežere besimaudanti aktorė Vaiva Mainelytė tapo savotiška šio žanro ikona.
Tačiau V.Binevičiaus teigimu, tokių filmų sovietmečiu kurtame kine tiek Lietuvoje, tiek ir kitose sovietinėse respublikose galima atrasti ne vieną, o kai kurie jų, nors tikrai nėra šokiruojantys, tačiau gali kelti nuostabą – kaip tokios scenos galėjo prasprūsti pro cenzūros akis.
