Apie naujus kino įkvėpimus, popandeminį industrijos susibūrimą ir festivalio sprendimus karo fone pasakoja „Kino pavasario“ programos kuratorės Aistė Račaitytė ir Dovilė Grigaliūnaitė.
– Ką tik baigėsi jubiliejinis 75-asis Kanų kino festivalis – pirmasis per tris metus įvykęs be pandeminių apribojimų. Kokie įspūdžiai iš ten – ar renginys lyg niekur nieko grįžta į senas vėžes, ar visgi jaučiasi pokyčiai? O kartu – kaip į juos grįžo Lietuvos kino industrijos atstovai?
Aistė Račaitytė: Kanai grįžo į vėžes, ne tik su žmonių miniomis, vakarėliais, užpildytais seansais, dūzgiančia kino muge, bet ir su neatsiejamais nuo Kanų techniniais nesklandumais. Tačiau dėl Azijoje siaučiančios naujos pandemijos bangos negrįžo anksčiau svarbia mugės dalimi buvę kinai. Be to, sklinda gandai, jog filmams pristatytiems Kanuose Kinija taiko cenzūrą po pernai parodyto dokumentinio filmo apie Honkongo protestų malšinimą.
Dovilė Grigaliūnaitė: Tuo tarpu lietuviams šių metų Kanai buvo sėkmingi, turime kuo pasidžiaugti ir didžiuotis. Režisierius Vytautas Katkus su prodiusere Marija Razgute ne tik pristatė trumpametražį filmą „Uogos“ pagrindinėje konkursinėje programoje, bet ir gavo „Kritikų savaitės“ kino industrijos profesionalų žiuri apdovanojimą už būsimo debiutinio ilgo metro filmo „Svečias“ projektą. Taip pat, prodiuserė Uljana Kim festivalyje pristatė du dokumentinius filmus.
– V.Zelenskis, pirmasis per Kanų istoriją užsienio valstybės vadovas kalbėjęs per atidarymą, pasakė: „kinas privalo netylėti“. Ar manot, kad didžiausiam nuo karo pradžios įvykusiam kino renginiui pavyko netylėti? Kaip apibendrintumėt Kanų laikyseną ir kokie vertinimai skambėjo užkulisiuose tarp svečių iš įvairių šalių, tarp jų ir Ukrainos?
A.R.: Atvykus iš Lietuvos sunku labai gerai vertinti Kanų laikyseną, nes mes išsiskiriame savo pozicijos vientisumu ir aiškiai matomu palaikymu. Vieną vertus Kanų kino festivalio pozicija karo atžvilgiu buvo labiau išreikšta, nei įprasta Prancūzijoje, tačiau man asmeniškai trūko principingumo. Karo pradžioje festivalis paskelbė, kad neseks Ukrainos kino akademijos raginimo boikotuoti rusų kiną, tačiau uždraus oficialioms Rusijos delegacijoms dalyvauti premjerose.
Suprasčiau, jei į konkursą būtų pakviestas aktualus ir įžvalgus, necenzūruotą kritiką išreiškiantis filmas. Bet mano galva Serebrenikovo filmas apie toksiškus Čaikovskio ir jo žmonos santykius buvo nebūtinas, o režisierius dar ir pasinaudojo viešumu ne karo pasmerkimui, o kultūrinės priešpriešos gilinimui – kvietė atšaukti sankcijas savo filmo mecenatui Romanui Abramovičiui ir stabdyti Rusijos kultūros boikotą.
Tačiau festivalyje buvo parodyti net du karo metu baigti filmai iš Ukrainos, taip pat ir specialiu prizu apdovanotas Manto Kvedaravičiaus „Mariupolis 2“, kuris tapo būtinu priminimu visame festivalio spindesyje apie nė kiek ne mažesniu pajėgumu besitęsiantį karą.
D.G.: Palaikymą Ukrainos žmonėms festivalis deklaravo. M.Kvedaravičiaus filmo specialusis seansas, mano nuomone, tapo vienu svarbiausių festivalio akcentų, o Ukrainos kūrėjų filmai įtraukti į kitas festivalio programas. Tačiau nusprendęs neboikotuoti rusų režisierių ir į pagrindinį konkursą atrinkti Serebrenikovo filmą, festivalis privertė suabejoti nuoširdumu. Vieną dieną platforma suteikta Serebrenikovui išreikšti nepasitenkinimą rusų kultūros boikotu, o vėliau – Ukrainos filmo „Drugelio matymas“ (Butterfly Vision) komandai, kuri surengė protesto akciją (aidint sirenoms buvo laikomas užrašas „Rusai žudo ukrainiečius. Ar jus įžeidžia ir trikdo kalbėjimas apie šį genocidą?“). Tai panašu į norą ir palaikyti ukrainiečius, ir nesupykdyti rusų. Taigi festivalio laikysena karo vykdomo Ukrainoje atžvilgiu buvo vertinama nevienareikšmiškai.
– „Kino pavasaris“ šiemet sustabdė planuotų rusiškų filmų rodymą. Einant laikui ir vykstant skirtingiems festivaliams vystosi ir diskusija apie rusiško kino boikotą. Kaip apie tai buvo kalbama Kanuose, galbūt vyko specialios diskusijos, ar tema buvo paliesta neformaliuose susitikimuose?
D.G.: Specialiai šiai temai skirtų renginių ar diskusijų matyti neteko, bet rusų kultūros boikotas buvo nuolatinė neformalių diskusijų tema. Pastebėjau, kad ji aktuali mūsų regiono atstovams, bet labiau svetima esantiems toliau nuo Ukrainos.
A.R.: Prancūzai gan atkakliai laikosi pozicijos, kad kultūra neturi nukentėti dėl karo ir žmonėms privalo būti suteikiama prieiga. Manau, šioje diskusijoje dažnai pamirštami du momentai: Rusijoje laisva kultūra tėra iliuzija ir kultūra yra valstybės ekonomikos dalis, šiuo metu pajungta karo mašinai. Keista, kad Prancūzijoje įšaldomas rusų oligarchų turtas, tačiau jų finansuotas filmas rodomas Kanų konkurse. Taip pat išsiskyrė pasaulinių kino platintojų pozicija dėl filmų licencijų pardavimo Rusijos teritorijoje veikiančioms kompanijoms. Lenkai, korėjiečiai, mano žiniomis ir britai, drąsiai atsisakė iki karo pabaigos parduoti bet kokį turinį, tuo tarpu prancūzai ir vokiečiai tame nematė jokios problemos ir ne vieną filmą praradome rusų platinimo kompanijomis, kurioms dar pagal seną pasaulio skirstymą neretai atitenka ir Baltijos šalių teritorijos.
– Kokių turit pastebėjimų apie šiųmetinę programą ir kaip vertinat komisijos pasirinkimą antrą kartą „Auksinę palmės šakelę“ įteikti Rubenui Östlundui?
A.R.: Nemažai kritikos skriejo į Kanų atrankos komiteto pusę. Šiemet programoje tiek daug usual suspects, o tarp jų – net trys režisieriai jau pelnę „Auksinę palmės šakelę“ (broliai Dardenai, Cristianas Mungiu bei Rubenas Östlundas). Mano galva, problema yra ne prizų kartojimas, o tai, kad konkursas, kartais vis parodydamas atsinaujinimo ženklų, išlieka gan konservatyvus: ir toliau begėdiškai europocentriškas, ir toliau nuspėjamas dėl grįžtančių vardų bei politiškumo, nustelbiančio kuratorystę. Geras drąsos, kurios trūksta konkursui, pavyzdys – „Ypatingo žvilgsnio“ programa, kurios svoris ir kokybė vis auga.
D.G.: Svarbu pažymėti, jog Kanų kino festivalis 2018-aisiais pasirašė įsipareigojimą lygiai reprezentuoti lytis pagrindinėje programoje, bet vis dar nesugeba to įgyvendinti. Moterų režisierių vis dar žymiai mažiau nei vyrų, o beveik visos režisierės patekusios į pagrindinę konkursinę programą jau yra įsitvirtinusios kino pasaulyje. Visgi, atrodo, festivalis šios kritikos girdėti nenori.
Nemažai ryškių Kanų filmų Lietuvoje pasirodys dar šį rudenį.
– Kanuose, kaip įprasta, prasideda „Kino pavasario“ programos kuravimo ciklas. Gal jau galit atskleisti pirmuosius filmus, kurie pasieks Lietuvos žiūrovus ateinantį pavasarį?
A.R.: Nemažai ryškių Kanų filmų Lietuvoje pasirodys dar šį rudenį – džiugu, kad autorinis kinas aktyviai reprezentuojamas ir įdomiausios naujienos žiūrovus pasiekia daug greičiau, nei anksčiau. Tačiau galime atskleisti ir tai, kad pavasarį ekranus pasieks du nauji Claire Denis, kurios retrospektyvą prieš keletą metų rodėme „Kino pavasaryje“, filmai. Prancūzų meistrė išgyvena nepaprastai produktyvų etapą – Berlyne ji buvo apdovanota už melodramos su Vincentu Lindonu bei Juliette Binoche „Ugnis“ (Both Sides of the Blade) režisūrą, o Kanuose atsiėmė Didįjį žiuri prizą už energingą erotinį trilerį „Žvaigždės vidudienį“ (Stars at Noon). Jo veiksmas vyksta Nikaragvoje, o įsimintinai vaidina Margaret Qualley ir Joe Alwynas.
Tuo tarpu apie kalnus, draugystę, šaknis ir neišvengiamą likimą didžiuosiuose ekranuose pasakos Felix‘o Van Groeningeno kartu su Charlotte Vandermeersch režisuotas filmas „8 kalnai“ (Eight Mountains) su Luca Marinelli. Neabejoju, kad jis sulauks ne mažesnių žiūrovų simpatijų, nei ankstesni Van Groeningeno filmai „Lūžęs gyvenimo ratas“ (The Broken Circle Breakdown) bei „Gražus sūnus“ (Beautiful Boy).
– Kokios nuotaikos vyrauja industrijoje – ar tarp kino platintojų jaučiamas atsigavimas po sudėtingų metų, galbūt mažėja neapibrėžtumo ir nežinomybės? O galbūt jau matosi ilgalaikės pasekmės ir tendencijos po įvairių apribojimų ir užlaikytų filmų išleidimų?
A.R.: Kanai jubiliejaus proga nenukreipė žvilgsnio į praeitį ir nedarė retrospektyvinės apžvalgos, bet kvietė režisierius kalbėti apie dar vienoje kryžkelėje atsidūrusio kino ateitį. Virtualios kino žiūrėjimo platformos, serialai, socialiniai tinklai – apie šias grėsmes, primenančias kadaise sukrėtusį televizijos pasirodymą, labai svarbu diskutuoti, tačiau kaip bus iš tiesų, pamatysime tik ilgainiui. Postpandeminė statistika autorinio kino platintojų nenuteikia optimistiškai. Nepaisant to, rinka (bent jau Kanuose) atrodo itin aktyvi. Reikia tikėtis, kad bus ir žiūrovų.
D.G.: Nežinomybės dėl tolesnės filmų išleidimų ateities vis dar daug – daug kam teko priimti sudėtingų sprendimų, keisti strategijas ir planus, tačiau jaučiama didelė motyvacija toliau dirbti šioje srityje.
– Prognozuoti ateitį darosi neįtikėtinai sunku. Vienam po kito sekant įvykiams, kurie matyt atneš istorinius pokyčius, vis tiek veikiame čia ir dabar ir ieškome tam motyvacijos. Taigi, kokios mintys apie festivalių ateitį kyla šiandien?
D.G.: Vieni pagrindinių motyvų skambėjusių Kanų svečių kalbose buvo viltis, kad ir kiti festivaliai, kino teatrai galės veikti kaip anksčiau, bei paskatinimas žiūrovams nepamiršti, kad geriausia filmus žiūrėti kino salėje. Tačiau man po pandeminių metų nuolat kirbėjo klausimas, ar tos „senosios vėžios“ neturėtų būti pergalvotos. Ar festivaliai yra tokie, kokių dabar reikėtų ne tik pačiai kino industrijai, bet ir žiūrovams? Manau, reikia stengtis pritraukti auditoriją ne tik stipriais, aktualiais ir akiratį plečiančiais filmais, bet ir papildančia kultūrinių renginių programa. Tikiuosi, kad festivaliai, kurie anksčiau savo programose mažiau reagavo į socialinį, politinį kontekstą, labiau į tai atkreips dėmesį, o vykstantys pokyčiai įkvėps permąstyti įprastus veikimo būdus.
A.R.: Taip, manau, kad festivaliams būtina gilinti kultūrinę patirtį, kurią jie suteikia žiūrovams bei stengtis neprarasti aktualumo, megzti ryšį su jaunomis auditorijomis ir aiškiai matyti savo vietą vietinėse bendruomenėse bei skirtyje nuo vis greičiau ir įvairesniais kanalais prieinamų pramogų.
