„Kernagis“, rež. Andrius Lekavičius
Kaip skelbia spaudos pranešimai, tai bus nepakeičiamo Vytauto Kernagio išpažintis ir visos jo kartos dienoraštis. Pažadas, sutikite, išties didelis. Rašoma, kad filmas sukonstruotas „iš paties maestro bei jo bičiulių videokamera nufilmuotų kadrų ir pokalbių, niekada neskelbtų kino archyvų, koncertų ir garsių šou už kadro likusios medžiagos“. Viliuosi, kad režisierius ne tik kūrybiškai sumontavo nostalgiją ir sentimentus, bet ir pasakė šį tą nuo savęs apie Kernagio fenomeną. Pamatysime jau greitai.
Premjera vasario 18 d.
„Lobis“, rež. Agnė Marcinkevičiūtė
Apie siužetą žinoma tiek: atokioje kaimo sodyboje prie ežero keturi vaikai leidžiasi į lobio paieškas. O ten, kur lobis, yra ir tikri piratai, nuotykiai ir stebuklai. Žinoma, tai istorija apie dalykus, brangesnius už pinigus – draugystę, nuoširdų bendravimą ir šeimą. Scenarijų režisierė kūrė kartu su rašytoja Renata Šerelyte. Iš anonso man „Lobis“ priminė 9 deš. Holivudo filmus vaikams – „Padaužas“ („The Goonies“, rež. Richard Donner) ir „Likime kartu“ („Stand By Me“, rež. Rob Reiner). Nenustebčiau, jei šie nuotykių filmai buvo vienu iš įkvėpimo šaltinių.
Premjera vasario 4 d.
„Vakar“, rež. Audrius Juzėnas
„Vilniaus geto“, „Ekskursantės“ ir „Pelėdų kalno“ režisierius šiais metais pristatys dokumentinį filmą apie „muzikos partizanus“ – 6–7 deš. Lietuvoje gyvavusią jaunimo pogrindžio muzikos bigbito kultūrą ir jos kūrėjus. Lietuvos kino centro kataloge rašoma: „Anuomet drausti, persekioti ir oficialios sovietinės sistemos nepripažinti jaunieji roko pionieriai beveik pogrindinėmis sąlygomis kūrė savitą muzikinę kultūrą, per kurią skleidė laisvės, protesto ir saviraiškos idėjas“. Panašu, tai bus archyvinės medžiagos filmas, kokių Lietuvos kine pastaraisiais metais daugėja.
Premjera pavasarį.
„Piligrimai“, rež. Laurynas Bareiša
Vasarą filmas laimėjo Venecijos kino festivalio programos „Horizontai“ pagrindinį prizą – juodąjį liūtą. Arba, kitaip tariant, svarbiausią kino apdovanojimą per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją. Du jaunuoliai – Indrė ir Paulius – vyksta į Karmėlavą, kur prieš ketverius metus buvo nužudytas Pauliaus brolis, Indrės vaikinas Matas. Paulius nori išsiaiškinti, kas iš tikrųjų nutiko, tačiau Indrė pradeda abejoti šios kelionės prasme. Ką ši „piligriminė“ kelionė pakeis? Ir kam jos apskritai reikia? Vienas iš „Horizontų“ programos sudarytojų Paolo Bertolini teigė, kas šis debiutas yra „lėtai įsideganti, bauginanti paslaptis, kuri palenda po žiūrovo oda ir palieka ilgai neblėstantį susižavėjimą“, užsienio kritikai gyrė režisieriaus minimalistinį stilių, tikslų operatoriaus darbą ir net pavadino dramą originaliu „siaubo filmu“.
Premjera pavasarį.
„Ilgo metro filmas apie gyvenimą“, rež. Dovilė Šarutytė
Šio debiuto teko palaukti. Prieš dvylika metų „Scanoramoje“ režisierė su kurso draugais Andriumi Blaževičiumi, Lina Lužyte, Tomo Smulkiu pristatė savo baigiamuosius bakalauro darbus ir, pamenu, būtent jos trumpametražis „Aš tave žinau“ man paliko didžiausią įspūdį, nes tuo metu mažai kas rodė jaunų žmonių kasdienybę, mokyklą, santykius su draugais, pirmąsias meiles, vakarėlius. Vėliau sekė magistro darbas, reklamų kūryba ir tik šį lapkritį Talino kino festivalyje, debiutinių filmų konkursinėje programoje kūrėja pristatė pirmąjį ilgametražį filmą. Tai istorija apie Dovilę (neprofesionali aktorė Agnė Misiūnaitė), kurią sukrečia tėvo mirtis. Mergina turi skubiai suorganizuoti laidotuves – gedėti nėra kada. Norėdama padaryti viską tobulai, ji pakliūva vis į kurioziškesnes situacijas. Kaip atvirauja režisierė, šiuo pasakojimu ji norėjo kuo autentiškiau atkurti subjektyvias pačios emocines patirtis. Be to, filme ji naudoja ir archyvinę savo šeimos medžiagą, kurią užfiksavo jos tėtis.
Premjera pavasarį.
„Drugelio širdis“, rež. Inesa Kurklietytė
Dar viena istorija vaikams. Dėl pandemijos ilgai į kino ekranus keliaujantis filmas pasakos apie dešimtmečio Juozapo ir jo bendraamžės Rugilės draugystę. Juozapas – ypatingas berniukas. Jis gimė ir stebuklingai išgyveno su širdimi išorėje, kurią dabar saugo stiklinis gaubtas ir storas šarvas. Juozapas dienas leidžia sename dvare, kur įkūrė vabzdžių viešbutį. Berniukas vengia vaikų, bet Rugilės pasirodymas pakeis jo uždarą pasaulį. Filmas jau laimėjo ne vieną prizą jaunajai auditorijai skirtuose festivaliuose ir šį vasarį pretenduoja į geriausio Europos filmo vaikams titulą.
Premjera pavasarį.
„Tvano nebus“, rež. Marat Sargsyan
Pasaulinė filmo premjera įvyko 2020-ųjų rudenį Venecijoje, bet Lietuvos ekranuose jis pasirodys tik šiemet. Režisierius mus nukels į karo nusiaubtą postapokaliptinį pasaulį, kur pinsis kelios tikrovės ir siužetinės linijos. Garsus karo pulkininkas (Valentinas Masalskis), visą gyvenimą kariavęs ir konsultavęs kitas šalis karo klausimais, staiga atsiduria dviprasmiškoje situacijoje. Jo gimtinėje įsiplieskia pilietinis karas, o jis tampa vienos iš kariaujančių pusių pulkininku... Filmo žanras apibūdinamas kaip magiškasis realizmas. Režisierius pabrėžia, kad čia nebus konkrečios šalies, tautos ir laiko. Skamba kaip alegorija.
Premjera vasarą.
„Dainos lapei“, rež. Kristijonas Vildžiūnas
Roko dainininkas Dainius (Lukas Malinauskas) po mylimosios mirties užsisklendžia vienatvėje. Toli nuo žmonių, pelkių supamoje sodyboje, jis trokšta sapnuose vėl matytis su mylimąja, todėl imasi gilintis į sapnaregystės meną. Vyrui padeda vietinių degtindarių išnaudojamas berniukas. Rašoma, kad filme jungsis Orfėjo ir Euridikės mitas, siurrealistinė sakmė, drama ir miuziklo žanro elementai, o garso takelyje skambės jau iširusios režisieriaus roko grupės „Šiaurės kryptis“ dainos. Lapkritį filmas premjerą šventė tarptautiniame Talino kino festivalyje, pagrindinėje konkursinėje programoje.
Premjera rudenį.
„Man viskas gerai“, rež. Ernestas Jankauskas
Spalį Varšuvos kino festivalyje pristatytas antrasis režisieriaus filmas (po „Čia buvo Saša“) pasakos apie neuromokslininkę Mariją (Gabija Siurbytė), kuri atlieka sudetingus ir didelį perversmą moksle galinčius sukelti tyrimus su pelėmis. Tačiau didžiausiu iššūkiu sau tampa ji pati. Po psichiatrinėje klinikoje praleistų dviejų mėnesių moteris bandys grįžti į gyvenimą, tačiau chaotiška aplinka, pasikeitęs santykis su artimaisiais ir nesėkmės nublokš ją į būseną, kur teks susigrumti su vidiniais demonais. Tai bus tragikomedijos ir magiškojo realizmo elementų turintis pasakojimas apie tobulumo ir perfekcionizmo siekį, galintį sukelti tik viena – panikos atakas.
Premjera rudenį.
„Piktųjų karta“, rež. Emilis Vėlyvis
Lietuviškasis enfant terrible grįš su aštria šiuolaikinės visuomenės, kurią vis dar veikia sovietinio režimo reliktai, kritika ir pasišaipymu iš politinio elito bei jo įtakos. Kitaip tariant, grįš su veidrodžiu rankose, be to, aš jau laukiu, ką jame išvysiu. Rašoma, kad tai bus tamsus, skandinaviško stiliaus kriminalinis trileris. Veiksmas vyks mažame Lietuvos miestelyje, kurio ramybę staiga sudrums žinomo žmogaus mirtis. Pamažu pradės aiškėti tamsi praeitis, kuri nuves iki auksinį gyvenimą susikūrusios šalies „grietinėlės“... Filmo premjera įvyko Talino kino festivalyje, konkursinėje Baltijos šalių programoje.
Premjera rudenį.
„Mūza“, rež. Agnė Marcinkevičiūtė
Tai bus filmas-kelionė su Lietuvos pianiste Mūza Rubackyte-Golay. Nuo Vilniaus, kuriame sovietiniais laikais pianistės mama skurdžioje aplinkoje bandė kurti pokario inteligentijos oazę, per Maskvą, kurioje ji tęsė studijas, iki Paryžiaus, kur jai pagaliau atsivėrė pasaulio koncertų salės, ir galiausiai Ženevos, kurioje ji šiuo metu gyvena. Kaip rašoma oficialiuose filmo pristatymuose, kaip ir kiekviena sėkmės istorija, taip ir Mūzos istorija savyje turi didelių dramų. Menininkė, uždaryta sovietinėje sistemoje, ilgą laiką negalėjo rodyti savo talento pasauliui ir koncertuodavo tik Sovietų Sąjungos pakraščiuose. Be jokio vilties ištrūkti toliau... Filme menininkė pasakos apie tai, ką reiškia laisvė, meilė ir pašaukimas bei kokia yra tikroji talento kaina.
Premjeros data kol kas nežinoma.
„Kapinynas“, rež. Emilija Škarnulytė
Režisierė pakvies į savotišką archeologinę ekspediciją iš ateities į paprastam žmogui nebeprieinamas vietas. Jos metu žiūrovas stebės visą branduolinio kuro ciklą. Nuo urano kasyklų ir branduolinių reakcijų iki radioaktyvių kapaviečių. Tarpdisciplininio meno srityje dirbanti ir save klajokle vadinanti menininkė kūriniuose balansuoja tarp dokumentikos ir fikcijos, eksperimentuoja su videomedijos galimybėmis ir įvairiomis instaliacijomis. Jai rūpi „gilusis laikas“ ir nematomos struktūros – kosminės, geologinės, ekologinės ir politinės.
Premjeros data kol kas nežinoma.
„Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“, rež. Linas Mikuta
Tai bus istorija apie skulptorių modernistą Antaną Mončį (1921–1993), jo kūrybą ir drąsą išlikti savimi. Net gyvendamas ir kurdamas Paryžiuje, jis liko ištikimas savo prigimčiai, žemei ir iš jos atsineštai pasaulėjautai. Jis atsisakydavo dirbti taip, kaip norėjo Paryžiaus galerijų savininkai, todėl svetimoje šalyje garsiu menininku taip ir netapo. Filme režisierius rodys Mončio kelią nuo gimtosios Žemaitijos iki kūrybinės „gimtinės“ Paryžiaus. Per vietas, kurios labiausiai paveikė jo, kaip žmogaus ir menininko asmenybę. Kaip sakė pats menininkas, „iš Lietuvos išvykau aptašytas, Paryžius mane nušlifavo“.
Premjeros data kol kas nežinoma.
„Per arti“, rež. Austėja Urbaitė
Debiutinė jaunos režisierės psichologinė drama pasakos apie prancūzų porą Žakliną ir Leoną, kurie įsivaikina du lietuvius vaikus. Kad padėtų vaikams adaptuotis naujoje aplinkoje, pas šeimą vasarai atvyksta Gabrielė, kuriais šis vizitas tampa pabėgimu nuo jos pačios gyvenimo, kuriame jaučiasi įkalinta. Pamažu dvi moterys – naujoji globėja ir atvykėlė – pradeda kovą dėl vaikų dėmesio. Režisierė teigė, kad ją labiausiai domina riba tarp meilės ir savanaudiškumo: kokią teisę žmogus turi į kitą, net jeigu jis ir yra šeimos narys?
Premjeros data kol kas nežinoma.
„Modernus butas“, rež. Dainius Liškevičius
Gruodį Nacionaline kultūros ir meno premija įvertinto Dainiaus Liškevičiaus filmas, sumontuotas iš dešimt metų filmuotų videojuostų ir įvairių dokumentinių kadrų, pakvies į „menininko gyvenamąją vietą kaip kūrybinę erdvę, kurioje (iš)nyksta ribos tarp kasdienybės ir kūrybos“. Į šį projektą įtraukdamas visą šeimą, Liškevičius sukūrė savotišką mikrovisuomenę su savomis taisyklėmis. Gyvenamoji aplinka tapo scena, rutiniška kasdienybė – performansu, menininis projektas – šeimos pramoga ir radikalia visų namų transformacija.
Premjeros data kol kas nežinoma.
Gediminas Kukta – kino kritikas. Daugiau autoriaus tekstų skaitykite 15min kultūra.
