Šiuo metu U.Kim dirba prie Kristijono Vildžiūno filmo „Dainos lapei“, kurio premjera įvyko „Kino pavasario“ metu. Nuo rugsėjo 2-os dienos filmas vėl pradedamas rodyti Lietuvos kino teatruose.
– Prieš susitikimą teigėte, kad su kūrėjais daug įdomiau kalbėtis nei su prodiuseriu. Kodėl?
– Per ilgą laiką susiformavo asmeninė nuostata, kad pagrindiniai žmonės kine yra autoriai ir aktoriai. Pamačius filmą, kuris paliečia, visada norisi išgirsti jų mintis, pavyzdžiui, po premjeros vykstančiose klausimų-atsakymų sesijose. Tai mano mėgstamiausia darbo dalis. Šis gyvai tarp žiūrovų ir kūrėjų užsimezgantis pokalbis ir yra tikrasis grįžtamasis ryšys.
Tiesą sakant, nesu pradėjusi filmo su pilnai gautu finansavimu.
Mane vis dar stebina, kad tą patį kūrinį skirtingose kultūrose gyvenantys žmonės interpretuoja skirtingai. Pavyzdžiui, Dovilės Šarutytės „Ilgo metro filmą apie gyvenimą“ pristatėme Rumunijoje, joje žiūrovai, kitaip nei Estijoje, juokėsi ribinių scenų metu. Įdomu, kaip šį filmą lapkričio mėnesį priims Lietuvos žiūrovas.
– Ar prodiuseris daug laiko praleidžia filmavimo aikštelėje?
– Karjeros pradžioje visada laukiau, kada pagaliau darbas persikels į filmavimo aikštelę, nes iki tol visi darbai yra ganėtinai nuobodus pinigų rinkimas. Tiesą sakant, nesu pradėjusi filmo su pilnai gautu finansavimu. Nors tai gana rizikinga, biudžetus dažniausiai baigiu komplektuoti filmui jau pasileidus. Pamenu, kad tik pradėjusi dirbti jaudindavausi kur kas mažiau, nes tiesiog nežinojau, dėl ko, o su patirtimi ėmiau išgyventi visus kūrybinio darbo sunkumus. Visgi iki šiol visada tikiu, kad nors ir nežinau kaip, bet išplauksim.
Žodžiu, išsisukome „pagoniškais“ burtais.
Situacijų buvo visokių. Štai per 2008-ųjų ekonominę krizę kūrėme „Kai apkabinsiu tave“ (rež. K.Vildžiūnas) ir jo biudžetas susitraukė trigubai. Tai buvo istorinis filmas, kuriam reikėjo atkurti 1944-ųjų Vilnių ir 1961-ųjų Berlyną. Negana to, Berlyne oro prognozės buvo nekokios... Vakarų Europoje tuo metu buvo įprasta apsidrausti tokiais atvejais, tad partneriai Vokietijoje pasiteiravo, ar turime draudimą. Maniau, kad jie juokauja, nes nesupratau, kaip galima apsidrausti nuo oro. Jie taip pat buvo sutrikę. Tačiau lijo visur, tik ne Berlyne. Mums netgi atvirkščiai – teko laukti debesėlių. Šviesų dailininkas Rimantas Jurgelevičius, žiūrėdamas į saulę, uždengdavo ją 50 Eur kupiūra, taip juokais bandydamas ją „papirkti“. Ir išties, greit sulaukdavome debesėlio. Žodžiu, išsisukome „pagoniškais“ burtais.
– 2011 metais sakėte: „Filmai dažnai filmuojami su pertraukomis, gamybos sąlygos sunkios, o atlyginimai, ypač aktorių – maži. Tuo nereikia stebėtis, kai visas metinis lietuviško kino valstybinis finansavimas lygus vieno Vakarų Europos vaidybinio filmo biudžetui.“ Ar 2022-aisiais pasakytumėte tą patį?
– Dabar jis prilygsta trijų filmų finansavimui. Nors trigubai padidėjo per 30 metų, jis vis tiek mažiausias Baltijos šalyse. Stebėdama jaunuosius prodiuserius ir kūrėjus matau, kad jie išmoko dirbti sąlygomis, reikalaujančiomis didelės motyvacijos. Vis dėlto, įsikūręs Lietuvos kino centras suteikė pagrindą aiškesnei kino industrijos sistemai. Dėl to, kad buvo atskirtas įsitvirtinusių ir debiutuojančių režisierių finansavimas, išaugo nauja režisierių karta.
Lietuva yra kino žemė, kažkada lyg kokį manifestą esu pasakiusi ir galiu tą patį pakartoti dabar.
Neperdėsiu, bet lyginant su tuo, kiek finansuojamas Vakarų Europos kinas, Lietuvos rezultatų neįmanoma nepastebėti. Tą Europos kino bendruomenė jau vertina ir tikiu, kad pagaliau ir mūsų valstybė įvertins ir skirs deramą finansavimą. Dabar, kuomet viskas taip sėkmingai klostosi ir kai jau tiek daug investuota ir išauginta tiek talentų, kino industriją palaikyti būtina. Ir visai nesvarbu, kad mus nuolatos užpuola problemos pradedant 2008-ųjų krize, pandemija, infliacija ir baigiant karu.
Lietuva yra kino žemė, kažkada lyg kokį manifestą esu pasakiusi ir galiu tą patį pakartoti dabar. Pavyzdžiui, nors ne aš prodiusavau, bet lygiai tiek pat džiaugsmo atnešė Lauryno Bareišos pergalė Venecijoje. Į oficialią šio festivalio atranką, į kurią patekti be proto sunku, lietuviškas kinas sugrįžo po 20-ies metų. Mes konkuravome su visu pasauliu bei stiprų kiną kuriančiais kaimynais.
– Tiek laiko dirbate su nekomerciniu kinu, bet nepraradote motyvacijos. Kaip įveikiat sunkumus?
– Pirmiausia, kinas turi būti įvairus ir visur reikia turėti žinių ir patirties. Komercinis taip pat. Jam tenka nemaža atsakomybė, nes jis privalo uždirbti. Aš sau keliu kiek kitokius uždavinius: man rūpi filmo išliekamoji vertė, bet žiūrovai buvo svarbūs visada.
Reikėdavo pašnekovus apšviesti, kas yra Lietuva, ir kad aš nesu labai tipiška lietuvė.
Verta pradėti nuo to, kad prodiusere pradėjau dirbti griuvus sovietinei sistemai. Tuo metu kolegoms užsienyje nebuvo lengva prisistatyti, mat tik ką atsikūrusioje Lietuvoje tokios profesijos apskritai nebuvo. Laimei, visi kontaktai užsimezgė kuriozinių situacijų metu. Manęs paklausus, iš kur esu, atsakydavau Lithuania, bet jie nesuprasdavo. Tada bandydavau prancūziškai – Lituanie. Reikėdavo pašnekovus apšviesti, kas yra Lietuva, ir kad aš nesu labai tipiška lietuvė.
Bet sunkumų užteko ir pačioje šalyje, nes parodyti vaidybinį filmą, pavyzdžiui, „Kiemas“ (rež. Valdas Navasaitis), kino teatre buvo kone neįmanoma, nes tokio poreikio tiesiog nebuvo. Nesvarbu, kad jis dalyvavo Kanuose. Tais laikais net Arūno Valinsko laidoje buvo svarstoma, ar lietuviškas kinas dar gyvas ir ar jo išvis reikia. Reaguodami į tokias diskusijas 2004-aisiais kartu su kolegomis suorganizavome festivalį „Trispalvis kinas“. Kinotyrininkė Rasa Paukštytė sudarė jam programą, filmus rodėme visoje Lietuvoje. Vėliau iš kelių jaunų žmonių (ypač iš regionų) girdėjau, kad būtent per šį festivalį jie atėjo į kiną. Labai tuo džiaugiuosi.
Pamenu, kad prie A.Brazausko pasodinome Algimantą Maceiną, kuris ganėtinai ekstravagantiškai rengėsi.
Festivalio programą Vilniuje rodėme kino teatre „Lietuva“, kuriam tuo metu vadovavo Vida Ramaškienė. Patys nustebome, kad pamatyti lietuviškų filmų rinkosi eilės! Jau turėjome nemažai sėkmingai dirbančių režisierių – Arūną Matelį, Šarūną Bartą, Audrių Stonį. Norėjome įtikinti ministro pirmininko pareigas užimantį Algirdą Brazauską skirti pinigų kinui. Kas yra tie kino žmonės ir ką jie moka, jis klausė, todėl pakvietėme jį į festivalio atidarymą. Mes tuomet net nežinojome, kad VIP‘ai turi sėdėti prie VIP‘ų. Pamenu, kad prie A.Brazausko pasodinome Algimantą Maceiną, kuris ganėtinai ekstravagantiškai rengėsi.
– O kas dar tuo metu prodiusavo kiną?
– Pirmosios privačios studijos buvo Šarūno Barto „Kinema“, Arūno Matelio „Nominum“. Tada lietuvišką kiną valstybė finansavo labai menkai ir pinigų reikėjo ieškoti kitur. Trys ar keturi Š.Barto filmai buvo visiškai finansuoti prancūzų. Tokia situacija kažkodėl atrodė natūrali. Jei prancūzai duoda, tai tegu ir duoda – ko iš Lietuvos reikia, pasisakydavo kai kurie ekspertai.
1997 metais, atėjusi į ministeriją prašyti finansavimo pirmam savo prodiusuojamam filmui „Kiemas“, jau buvau gavusi 25 tūkst. dolerių iš olandų fondo ir turėjau prancūzų koprodiuserį. Bet man pasisekė, nes „Kiemas“ vis tik buvo finansuotas ir tapo lietuvišku filmu, o ne prancūzišku ar olandišku. Tai buvo laikas, kai Vakarų Europa buvo itin susidomėjusi atsikūrusia Lietuva ir norėjo padėti. Šiandien mes jau esame lygiaverčiai konkurentai.
– Į kino aikštelę pakliuvote 17-os, kuomet dar gyvenote Kirgizijoje.
– Taip, man reikėjo sukaupti daugiau patirties, nes svajojau studijuoti kinotyrą vienintelėje tais laikais Sovietų Sąjungoje prieinamoje vietoje – Maskvos kinematografijos institute (VGIK). Pirmą kartą bandžiau į jį stoti 1986 metais, nežinodama, kad jame reikalaujama turėti specialų respublikos nukreipimą.
Žinoma, viską priėmiau tiesiogiai ir filmavimo metu priėjusi prie pat aktorės garsiai surikau ir pliaukštelėjau, prispausdama jai plaukų sruogą.
Neįstojusi įsidarbinau kino studijoje, kaip pliauškė. Turėdavau kreida ant pliauškės rašyti kadrų ir dublių numerius ir pildyti filmavimo žurnalą. Kažkas iš trupės mokydamas pajuokavo, kad pliaukštelėti pliauškę reikia kuo arčiau aktorių, o dublio numerį pasakyti labai garsiai. Žinoma, viską priėmiau tiesiogiai ir filmavimo metu priėjusi prie pat aktorės garsiai surikau ir pliaukštelėjau, prispausdama jai plaukų sruogą. Filmavimas buvo sustabdytas. Vėliau man paaiškino, kad darbo esmė yra greitai dingti iš kadro. Taigi antrąją dieną vos nepargriuvau užkliuvusi už kažkokio kabelio. Tas režisierius kentėjo šį žioplumą, o mane mokiusi grupė juokėsi.
Pliauške pradirbau porą savaičių, kol mane atleido. Tada įsidarbinau į valstybinę kino platinimo organizaciją, kurioje turėjau spausdinti tekstus. Primelavus, kad moku tą daryti, teko greituoju būdu iš tiesų išmokti. Paraleliai parašiau keletą straipsnių dienraščiui ir paėmiau interviu, kad turėčiau, ką parodyti per stojamuosius.
Deja, kai vėl prašiau nukreipimo, man jo nedavė tiesiai šviesiai pasakę – tu esi korėjietė.
– Ir dar moteris.
– Na, gal tais laikais daugiau problemų buvo dėl tautybės. Rodos, kad formaliai viską įvykdžiau, bet pirmenybė buvo teikiama kirgizams. Ir visai nesvarbu, kad visa tarybinė propaganda teigė lygybę visiems. Visgi man žiauriai pasisekė, nes tą vasarą atvažiavo viena profesorė iš Maskvos, kurios dėka kirgizai davė nukreipimą ir man.
„Laba diena, aš norėčiau studijuoti pas jus, studentai pasiūlė atvykti čia“, pasakiau jai.
Prieš stojant man reikėjo nuvykti į patį institutą ir susirinkti informaciją apie stojimus. Interneto tais laikais nebuvo. Pakliuvau į studentų bendrabutį, kuriame vienas iš gyventojų juokaudamas pasiūlė nuvažiuoti pas dėstytoją į namus. Aš paskambinau į duris, o ten būryje anūkų stovi močiutė. Pasirodo, ji buvo pagarsėjusi kaip griežtoka moteris ir dėstė dar nuo stalinistinių laikų. „Laba diena, aš norėčiau studijuoti pas jus, studentai pasiūlė atvykti čia“, pasakiau jai. Dėstytoja labai sutriko, bet šiaip ne taip susakė, ką skaityti, kaip ruoštis ir t.t. Vėliau grįžau pas tuos studentus, jie buvo abstulbę. Be to, visai to nenorėdama pridaviau juos.
Vėliau pas ją rašiau baigiamąjį darbą apie Ingmarą Bergmaną. Labai daug ginčijomės, nes ji vis dar kišo komunistinį-socialistinį požiūrį, nors buvo jau 1992-ieji...
– Kaip atrodė gyvenimas studijuojant kinotyrą?
– Atvykusi iš Kirgizijos, mažai ką žinojau, nes anais laikais buvo sunku gauti informaciją. Bet šiam institute mokėsi daug įdomių žmonių bei lankėsi roko žvaigždės. Pamenu, kad bendrabučio draugai kazachai pakvietė mane į svečius. Žiūrėk, čia tavo tėvynainis, atėjusiai sakė man draugai. Koks dar tėvynainis, aš čia plovo valgyti atėjau, pagalvojau ir pamačiau, kad prieš mane stovi Viktoras Cojus, iš grupės „Kino“. Tik vėliau nuėjusi į jo koncertą stadione supratau, su kuo susitikau.
– Ar jūs nepriklausomybės pradžioje buvote susidūrusi su lietuvišku nacionalizmu?
Kalba tapo mano pagrindiniu darbo įrankiu ir dialogo pradžia!
– Lietuvoje niekada nesu susidūrusi su tikra diskriminacija. Kai kurios reakcijos tiesiog vyko dėl nuostabos. Tarkime, 1992 metais čia jau rašiau baigiamąjį darbą, bet važiuojant viešuoju transportu žmonės žiūrėdavo, o vaikai kartais ateidavo pačiupinėti. Buvo laikas, kad vaikščiojau su akiniais nuo saulės, nes tiesiog taip buvo paprasčiau.
Ledai galutinai prasilaužė, kai išmokau lietuvių kalbą. Užteko pasakyti du sakinius ir prasidėjo: vaikeli, ko tau reikia, kaip tau padėti ir t.t. Kalba tapo mano pagrindiniu darbo įrankiu ir dialogo pradžia!
– O jūsų tėvai? Ar jie liko Kirgizijoje?
– Ne, mano tėtis jau miręs ir jis yra palaidotas Lietuvoje. Jiedu su mama atvažiavo čia 2000-aisiais, kai gimė mano dukra. Vėliau atvažiavo ir sesuo, kuri įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Taigi, kai būdama 18-os išvažiavau iš Kirgizijos, taip niekada ten ir negrįžau. Aš ten tiesiog gimiau ir tiek.
XX a. pradžioje mano seneliai bėgo į Vladivostoką, nes Japonija okupavo Korėją. Ir štai 1937 metais Rusijos korėjiečiai tapo viena pirmųjų tautų, kuriuos Stalinas masiškai deportavo į Vidurinę Aziją. Todėl tam, kad mes greičiau adaptuotumėmės, senelis uždraudė mums kalbėti korėjietiškai. Šios kalbos taip niekada ir neišmokau.
Iš tiesų su šia šalimi mane sieja tik maistas ir puikus jų kinas, nes mentalitetas yra absoliučiai kitoks. Esu europietė.
Svečiuojantis Korėjoje taksistas su manimi bandė kalbėti korėjietiškai (juokiasi). Atsakiau jam angliškai ir tada sulaukiau tokio agresyvoko klausimo, ar esu japonė. Sutrikusi, nusprendžiau pasakyti, kad esu kinė, nes pasakoti ilgą istoriją, kad iš tiesų esu korėjietė, užtruktų pernelyg ilgai. Iš tiesų su šia šalimi mane sieja tik maistas ir puikus jų kinas, nes mentalitetas yra absoliučiai kitoks. Esu europietė.
– Atrodo, kad jūsų gyvenimo istorija paklojo neblogą pagrindą prodiuserystei.
– Ko gero, daugiausia lėmė tai, kad pradėjau karjerą ten, kur nieko nebuvo. Tame yra ir pliusų. Be to, jauni žmonės tiesiog nebijo nežinomybės. Toks požiūris man palengvino ir susidūrimą su griežta tetule, 1997-ais padėjusia man pildyti paraišką įkuriant įmonę. Ko čia nesuprantat, rašykit Jono Petraičio personalinė įmonė ir viskas, nuvėlė man ji, kol stovėjau eilėje. Aš taip ir supratau, todėl mano kino studija iki šiol vadinasi „Uljanos Kim studija“. Daug kas klausinėja, kodėl taip narciziškai pavadinta, bet jeigu būčiau ilgiau stovėjusi prie tetulės lango, nežinau, ar ji apskritai būtų atsiradusi.
Apskritai šis pagrindas kūrėsi ir kitų Lietuvoje esančių žmonių dėka. Praėjus kuriam laikui supratau, koks yra tikrasis lietuvių mentalitetas. Juk tai šalis, visą gyvenimą buvusi ant tako, ir žmonės čia yra ganėtinai atsargūs. Bet jeigu jie tave priima, tai atvira širdimi. Ne kartą tą pajutau. Tiesa, buvo ir anekdotinių situacijų, pavyzdžiui, kažkada savo kaimynams pasiūliau ateiti į svečius pasivaišinti gėrimais ir maistu. „Ačiū, aš turiu“, atšovė man tada. Ilgą laiką galvojau, kad kažkaip įžeidžiau, bet tik vėliau supratau, kur šaknys.
– Iš kur jūsų meilė scenos menams ir kinui atsirado? Ar vaikystėje pamatėte kokį nors filmą, ar tėvai skatino?
– Mano vaikystėje daug mergaičių rinkdavo iškarpas iš žurnalų. Ne išimtis ir aš. Skaičiau žurnalą „Ekranas“ ir norėjau būti recenzente. Kokia puiki profesija, galvojau. Visą dieną žiūri kiną ir dar už tai gauni pinigus!
