Susidraugavęs su įstaigos darbuotojais, jis kartu su operatore Laura Aliukonyte pateko į uždarus posėdžius, kuriuose išryškėjo kalbos politikos klausimais išsiskiriančios nuomonės ir mūsų kalbos archajiškumas.
Absurdo humoro dokumentinį filmą „Komisija“ (2019) galite pamatyti kino teatruose rodomoje lietuviškų trumpametražių filmų programoje „Mūsų pasaulis“, kurią pristato agentūra „Lithuanian Shorts“.
Apie „Komisiją“ ir kūrybinį kelią kalbamės su režisieriumi.
– Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigei fleitos specialybę. Kodėl nusprendei toliau mokytis kino režisūros?
– Apie kiną svajojau nuo pirmųjų gyvenimo metų. Mėgau kurti filmus, įvairias istorijas, franšizes savo galvoje. Bet viskas susiklostė kiek kitaip ir pasukau į muzikos kelią. Pabaigęs fleitos studijas, porą metų galvojau, ką toliau su savimi daryti. Pradėjau lankyti įvairius kino būrelius. Pamačiau, kad renkamas režisūros kursas, todėl nusprendžiau pabandyti. Nežinojau, ar tai bus geras sprendimas, kiek avantiūristiškai į tai pažvelgiau. Aišku, be šeimos pagalbos nebūčiau nieko padaręs. Neseniai atsiėmiau režisūros magistro diplomą.
– O kaip dabar sekasi derinti muziką ir kiną?
– Kadangi šie metai buvo baigiamieji, daugiau dėmesio skyriau kinui. Dėl to teko atsisakyti nemažai koncertų. Ateityje ketinu labiau derinti abu dalykus. Nenorėčiau paleisti muzikos, nes matau, kad turėta patirtis duoda ir daug naudos montažo procese ar prideda kultūrinio išsilavinimo. Ir šiaip man smagu groti, todėl nesinorėtų to paleisti.
– Pirmasis tavo dokumentinis filmas „Nuožmūs dievai“ pasakoja apie obojininką Liną, kuris groja Nacionaliniame operos ir baleto teatro orkestre. Ar pasirinkai tokią temą, nes ji buvo artima muzikai?
– Filmo herojus buvo mano geras draugas nuo pirmos klasės ir daug žinojau apie jo įspūdingus vingius, dramatiškas istorijas, kurios dažniausiai siejosi su gyvenimu Naujininkų rajone. Tikriausiai man intuityviai pasirodė, kad jo patirtis ir tai, kad jis dabar groja Nacionaliniame operos ir baleto teatre, tarpusavyje kontrastuoja. Bet Liną pasirinkau, nes labai gerai jį pažinojau. Kita priežastis – mano paties jautrumas muzikanto pasauliui, kadangi kartu perėjome tuos pačius procesus nuo pirmos klasės.
– Antrajame filme „Komisija“ įamžinai Valstybinės lietuvių kalbos komisijos darbą. Kuo ji tave sudomino?
– Apie kalbos politikos problemas buvau girdėjęs prieš kelerius metus, dar negalvodamas apie tai kurti filmą. Nuėjau į atvirą paskaitą, kur buvo apie tai kalbama, ir man tai pasirodė labai aktuali problema, ties kuria susiduria sovietmečio ir dabartinės Lietuvos patirtys. Kažkur ši mintis man išsisaugojo galvoje. Pirmaisiais studijų metais gavome iš dėstytojo Audriaus Stonio užduotį sukurti filmą, kurio mintis buvo patekti ten, į kur įeiti draudžiama. Visi siūlė įvairias idėjas ir man spontaniškai iškilo mintis apie VLKK, į kurią tarsi įeiti draudžiama, apie kurią pilna mitų ir legendų. Mane ji traukė kažkokiu absurdo jausmu, slypinčiu humoru ir tuo pačiu aktualumu.
– Ar lengvai tave įsileido?
– Iš tiesų buvo labai lengva. Kažkaip gan greitai pavyko susitarti ir, nors pradžioje sakė, kad posėdžių filmuoti neleis, nes juose dalyvauja daug žmonių, bet pamažu jie mus įsileido. Atėjome dieną, kai vyko posėdis, ir stebėjome, kaip jie reaguoja. Taip pavyko nufilmuoti visą posėdį. Mes juos pamėgom ir jie mus, todėl po mėnesio įsileido ir į kitą, kuris tapo vos ne viso filmo pagrindu.
– Kiek užtruko filmavimas?
– Maždaug per pusantro mėnesio su kamera pas juos apsilankėme penkis kartus. Nufilmavome du posėdžius, erdves, darėme videointerviu. Visą laiką ieškojome įdomių kampų ir paskutinę dieną nufilmavome posėdį, kuris pasirodė įdomiausias.
– Ar dėl to ir atsisakėte videointerviu?
– Taip. Jau montažo procese pasirodė, kad šis variantas būtų konceptualiausias – nieko per daug neaiškinti ir iškart mesti žiūrovą į tą pasaulį. Žinoma, tai tikriausiai labiausiai suprantama tik lietuvių žiūrovams, bet, manau, nereikėjo jokių įžangų ir paaiškinimų, nes viskas ir taip kalba už save. Tuo pačiu nesinorėjo nieko primesti.
– „Komisijoje“ darbuotojai diskutuoja apie lietuvių kalbos archajiškumą ir konservatyvumą. Kokia tavo paties nuomonė apie mūsų kalbą? Ar turėtume švelniau žiūrėti į kitų kalbų ir kultūrų daromą įtaką?
– Man atrodo, kad intelektualiajame Lietuvos lauke galima išskirti dvi ryškias kryptis. Vieni žmonės labai pabrėžia ir gilinasi į lietuviškąją tapatybę, kiti kaip tik veržiasi į tolius ir ieško kitų prasmių.
Pats save, bent jau šiuo metu, priskirčiau antrajai grupei, kuriems irgi norisi žvalgytis toliau, ieškoti kitose kultūrose, todėl daugiau iš šalies vertinčiau lietuvių kalbą. Žinoma, įspūdinga, kad ji yra archajiška ir turi panašumų su sanskritu.
Dėl užsienio įtakos, nesu sau iki galo atsakęs, kiek reikėtų visiškai atsiverti ir atsisakyti bet kokios kontrolės. Pavyzdžiui, tos stotelės prie vaikų darželių, kurios pavadintos „Kiss and Ride“, atrodo nelabai skoningai. Tai niekur nevartotina užsienyje. Tiesiog atrodo, kaip dirbtinas, priklijuotas dalykas. Todėl nesiimčiau vienos ar kitos pozicijos labai kritikuoti. Sunku atsakyti į šį klausimą.
– Galbūt reikėtų vengti kraštutinumų ir ieškoti balanso tarp abiejų pusių.
– Taip. Mūsų valstybės padėtis yra gan dramatiška, nes tikrai yra pojūtis, kad galime labai greit asimiliuotis ir pranykti. Tuo pačiu skausminga, nes tai yra tikrai gražūs dalykai ir būtų skaudu juos pamesti, pamiršti istorijos tėkmėje. Bet iš kitos pusės negali laikyti visko dirbtinai sukaustęs, turi duoti laisvės. Tai gan įdomi konfliktinė padėtis, kurioje esame.
– Ar šį filmą matė VLKK darbuotojai? Kokia buvo jų reakcija?
– Jie labai džiaugėsi. Pradžioje mes turėjome iš jų gauti leidimą, kad filmas būtų rodomas viešai. Pirmiausia mes jį gavome rodyti akademijos ribose, o vėliau reikėjo prašyti, kad kūrinį galėtų pamatyti ir visuomenė. Atėjau su savo kurso vadovu A.Stoniu, kad atrodytų solidžiau, ir visi kartu pažiūrėjome filmą. Tuo metu kabinete susirinko 15 žmonių, kurie ten buvo, ir visi su džiaugsmu pasižiūrėjome per didelį ekraną. Jie juokėsi ir rodė pirštais į kolegas, savyje pastebėjo kažkokias juokingas detales ar smulkmenas. Sulaukiau teigiamos reakcijos. O po to jie atėjo ir į premjerą kino teatre.
Iš dalies filmas yra šiek tiek juos pašiepiantis, nors stengiausi nieko dirbtinai neprikurti, todėl matyti, kad jie jį priėmė geranoriškai ir tolerantiškai. Kad ir kokia būtų įtempta situacija, ką matome ir iš Lukiškių aikštės situacijos, yra progų, kai pusės gali susikalbėti. Tik reikia tai bandyti daryti geranoriškai.
– Kaip pats paminėjai, filmas turi absurdiško humoro. Tarkim, vyksta diskusija, kaip taisyklingai reikia kirčiuoti prezidento G.Nausėdos pavardę. Ar humoras atsirado savaime montuojant nufilmuotą medžiagą, ar jau eidamas į VLKK žinojai, kad ieškosi panašių elementų?
– Jau pirmuose bandymuose, kai dar atėjau be operatorės Lauros, iš montuojamos medžiagos pamačiau, kad ji savyje turi humoro. Pats stengiausi kompozicijose ieškoti susikirtimų, tarkim, tarp nykaus euroremonto ir kažkokių gilesnių, kultūrinių lietuvių kalbos aspektų. Ir galiausiai tokia strategija – ieškoti linksmumo, atsiskleidė pačioje medžiagoje, kur jau nieko nereikėjo prigalvoti. Posėdis, iš kurio ir susideda filmas, buvo juokingas.
– Visi tavo trumpo metro filmai yra dokumentiniai. Ar ir toliau planuoji dirbti su dokumentiniu kinu?
– Dabar galvoju, kad noriu ir toliau kurti dokumentinį kiną. Man jis artimas, nes patinka jo priėjimas, gal toks filosofinis požiūris, stengtis nepridėti, bet daugiau atpažinti tikrovės dalykus. Tai gali labai nedraugiškai nuskambėti mano kolegų, kuriančių vaidybinį kiną, atžvilgiu, bet man dokumentikos priėjimas yra kilnesnis. Gal joje yra šiek tiek mažiau autoriaus ir daugiau paties pasaulio, tikrovės.
