Nespalvotame filme, sukurtame stebimosios dokumentikos principu, vaizduojama Vėliučionių kaime veikusio socializacijos centro kasdienybė: jaunuoliai dirba ūkinius darbus, mokosi, valgo, sportuoja, kvailioja, atvirauja apie savo praeitį, artimuosius, ateitį.
Filmo dramaturgijos centru tampa vieno jaunuolio atsisakymas vasaros atostogoms išvykti iš šio centro ir grįžti namo. Šiame netikėtume slypi didžiulė drama – kaip pasižiūrėti į akis artimiausiems, kaip toje aplinkoje išgyventi ir rasti būdų išlikti stipriam – nevartoti svaigalų ir nenusikalsti. Bogdanui, vienam iš šio filmo herojų, tikrovė už sienos atrodo per baisi ir nepakeliama.
„Šie jauni žmonės buvo uždaryti tam, kad mes pasijaustume saugesni nuo jų, bet iš tiesų, atsidūrę socializacijos centre, jie jaučiasi saugesni nuo to pasaulio, kuriame gyvename mes, toleruojame blogį ir nuo to nesugebame apsaugoti savo vaikų“, – teigė režisierius M. Sargsyanas.
Dokumentinio filmo premjera numatyta rugsėjo 26 d. Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje. Prieš pirmąją peržiūrą su režisieriumi pasikalbėjome apie užkulisius anoje tvoros pusėje, išbandymus pasitikėjimu ir jaunų žmonių gyvenimus, nustumtus į nematomumo zoną.
– Kiek teko skaityti, šio filmo ištakos slypi edukacinėse kino dirbtuvėse, kurias prieš kelerius metus surengėte Vėliučionių kaime veikusio socializacijos centro jaunuoliams. Ar tai buvo jūsų pirma pažintis su už įstatymo ribų atsidūrusiais žmonėmis?
– Prieš keliolika metų dirbdamas televizijoje turėjau jauną kolegą operatorių. Taip nutiko, kad per savo naivumą jis pateko į kalėjimą ir buvo nuteistas aštuoneriems metams. Išgirdęs apie tai išgyvenau didžiulį šoką – man buvo sunku suprasti, kaip tai galėjo jam nutikti. Bandžiau rasti būdų su juo susitikti, tačiau tvarka kalėjime buvo geležinė – kas kelis mėnesius jis turėjo teisę pasimatyti tik su savo artimiausiais.
Vėliučionių centras – tai ne kalėjimas, o ir tie „nusikaltėliai“ čia dar visai vaikai.
Tuomet man šovė mintis toje įkalinimo įstaigoje surengti kino edukaciją ir šitokiu būdu su juo pasimatyti. Ilgainiui šį planą man pavyko sėkmingai įgyvendinti. Tas pirmas kartas kalėjime, tarp suaugusių nuteistųjų, įsiminė ilgam.
Vėliučionių centras – tai ne kalėjimas, o ir tie „nusikaltėliai“ čia dar visai vaikai. Nors išties jie yra padarę nusikaltimus – paprastai tai vagystės, kurias šimtu procentų lemia narkotikai ir svaigalai – tačiau jie dar ne kalėjime ir gali ten niekada neatsidurti. Išties jie balansuoja ant labai siauros ribos...
– Gal pamenate pirmuosius įspūdžius peržengus Vėliučionių vartus?
– Aš turėjau tam tikrą nusiteikimą, nes žinojau, pas kokius jaunuolius einu. Tačiau labai nustebau, kai su kolega Andriumi Blaževičiumi praėję pro apsaugą, išvydome pro langus mums mojuojančias rankas – tie jaunuoliai mūsų laukė. Ir tai man buvo pirmas ženklas, kad turėsime reikalą ne su užkietėjusiais banditais ir galvažudžiais.
Čia išvydau visiškai kitokius vaikus, nei įprastai matau Vilniaus gatvėse ar mokyklose, kur reguliariai rengiu kino mokymus. Jie į mus žiūrėjo labai skvarbiais žvilgsniais ir tartum rentgenu skenuodami mūsų judesius, mimikas, balso toną, stengėsi suprasti, kas per žmonės mes esame ir su kuo jie turi reikalą. Tai šiek tiek priminė laukinius gyvūnus, kurie su dideliu susidomėjimu ir net tam tikru smalsumu žiūri į tai, kas jiems yra neįprasta, nepažinta.
Tai šiek tiek priminė laukinius gyvūnus, kurie su dideliu susidomėjimu ir net tam tikru smalsumu žiūri į tai, kas jiems yra neįprasta, nepažinta.
Man pagelbėjo mano jaunystės patirtys po Sovietų Sąjungos griūties tiek Armėnijoje, tiek ir Lietuvoje. Tai buvo laukinis metas: išaugo banditizmas, gatvėje nuolatos vykdavo muštynės ir santykių aiškinimaisi kumščiais. 1994 metais aš atsidūriau Šiauliuose ir puikiai pamenu, kai banditai vidury dienos gatvėje mušdavo žmones, o policija vengė į tai kištis. Nori nenori tuomet tekdavo susitikti su gaujom priklausančiais žmonėmis ir ieškoti būdų išlikti.
Šias patirtis buvau visiškai pamiršęs, kol neatsidūriau Vėliučionyse. Staiga manyje vėl įsijungė tam tikri refleksai ir aš tartum savaime žinojau, kaip tokioje aplinkoje elgtis, kaip bendrauti su šiais jaunuoliais.
– Jei gerai suprantu, kino edukacija truko vos keletą dienų, tad kaip nutiko, kad po to grįžote čia kurti dokumentinio filmo?
– Taip, kino dirbtuvės tęsėsi tris dienas: pirmąją su jaunimu rašėme scenarijų, antrą – filmavome, trečią – montavome, o vakare jau buvo filmo premjera įstaigos personalui ir jiems patiems. Viską darė patys jaunuoliai, mes tik padėjome, prižiūrėjome ir patardavome, kaip geriau daryti. Aišku, jų filmas buvo apie muštynes ir vagystes, žodžiu, gerai pažįstamą tikrovę.
Lygiagrečiai fotografavau jų portretus, o vėliau jų paroda buvo atidaryta „Skalvijos“ kino centre. Bet kuo ilgiau buvau su šiais jaunuoliais, kuo daugiau iš jų pačių išgirsdavau jų gyvenimo istorijų ir sužinodavau apie dažnai skaudžius likimus, tuo labiau man ėmė atrodyti, kad tai kur kas daugiau nei paroda. O antrą dieną su jais valgydamas valgykloje supratau, kad esu filme tarp filmo herojų.
Antrą dieną su jais valgydamas valgykloje supratau, kad esu filme tarp filmo herojų.
Tuomet nuėjau pas direktorę ir išsakiau savo mintį filmuoti gyvenimą Vėliučionių socializacijos centre. Atvirai sakant, vilties turėjau nedaug – juk tai labai specifinė įstaiga, maniau, kad vadovė mandagia forma man tiesiog pasakys čiuožk iš čia... Ir likau labai nustebęs, kai iš jos išgirdau: „Aš ir laukiau, kada jūs pasiūlysit šią idėją, juk pas mus čia tiek įdomaus vyksta...“
Iš pradžių tokiu jos atsakymu nepatikėjau ir svarsčiau, kur gi čia šuo pakastas. O kai paklausiau, ar galėsiu čia ateiti kasdien ištisus metus, filmuoti visur ir viską be jokių apribojimų, direktorės atsakymas mane „iškirto“. Ji pasakė: „Tai ateikite, aš jums dar ir kabinetą duosiu“...
– Kaip šią mintį priėmė patys jaunuoliai?
– Jiems tai pasakiau iškart po jų filmo premjeros, kai jie patys buvo kūrybinėje euforijoje. Išgirdę mano idėją jie vienbalsiai pasakė – „Ateik“. Ir taip po savaitės aš pradėjau filmuoti.
– Koks buvo jūsų tikslas? Ką norėjote parodyti? Ar iškart turėjote pradinę filmo koncepciją?
– Ne, neturėjau visiškai nieko. Aš tiesiog stebėjau ir filmavau. Pradžioje galvojau, kad čia gali nieko ir neišeiti, tad didelių lūkesčių neturėjau. Juk maža ką – gal kas nors iš pykčio kamerą sudaužys, duos man į galvą arba nuolatos įsivaizdins prieš kamerą ir tokia medžiaga bus nieko verta dokumentiniam filmui – galimų variantų buvo begalė...
Filmavau vieną, antrą, trečią dieną ir kiekvieną vakarą grįžęs namo peržiūrėdavau, kas pavyko. Pastebėjau, kad kasdien medžiaga keičiasi į gera. Ir tuomet supratau – aš jau filmuoju filmą.
– Kaip pavyko rasti būdą prie jų prieiti taip arti tiek fiziškai, mat filme yra nemažai stambių planų iš arti, o kartu ir emociškai – jaunuoliai, rodos, nepastebi kameros ir jūsų buvimo, tarpusavyje jie bendrauja labai atvirai, pasakoja asmeniškas istorijas arba elgiasi gan įžūliai– nemažai čia yra ir fizinės jėgos demonstravimo ar net smurto scenų?
– Pradžioje teko pereiti išbandymo etapą, kurio metu buvau tikrinamas ir vertinamas, ar išvis galima manimi pasitikėti. Pavyzdžiui, man rodė, kur jie slepia cigaretes, ir žiūrėjo, ar neišduosiu jų administracijai. Po kurio laiko jiems atvirai pasakiau, kad suprantu, jog mane tikrinate, ir nurodžiau keletą netyčia užmatytų jų slėptuvių. Tuomet jie labai nustebo – o, jis žino kur kas daugiau, nei mes jam rodome, bet direktorė iki šiol neatėjo mūsų tikrinti... Šitaip aš įveikiau pirmąjį etapą.
Pasakiau, kad esu čia neutralus stebėtojas: ne stukačius, bet ir ne jų pageidavimus tenkinantis žmogus iš šalies.
Po to sekė kitas: jei jau jis savas, vadinasi, galima jį išnaudoti saviems tikslams. Tada ėmė prašyti, kad atneščiau jiems cigarečių. Ir vėl teko kalbėtis. Pasakiau, kad esu čia neutralus stebėtojas: ne stukačius, bet ir ne jų pageidavimus tenkinantis žmogus iš šalies. Šitaip mes nustatėme ribas ir galėjome eiti toliau.
Pradžioje reikėjo pripratinti juos ir prie pačios kameros, kad tai taptų jiems įprastu dalyku. Duodavau su ja „pažaisti“, pasifilmuoti, nors kaskart baisiai jaudindavausi, kad kamera gali būti sudaužyta. Tai buvo rizika, bet ji pasiteisino.
– Nusikaltėlių tema mūsų visuomenėje vis dar yra tabu, nors kartu labai masina ir intriguoja. Kokias mintis pačiam sukėlė tie reguliarūs apsilankymai anoje tvoros pusėje?
– Keistas dalykas: būdamas su šiais jaunuoliais apie mūsų visuomenę ir save patį sužinojau dalykų, kurių iki šiol nežinojau arba stengiausi nustumti juos į nematomą zoną.
Visų pirma, iš jų kalbų labai aiškiai pamačiau, kad yra apibrėžta skirtis tarp jų ir likusios visuomenės. Šis skirstymas mane labai paveikė. Tik vėliau supratau, kad šį skirstymą sugalvojo ne jie, o visi kiti – mes, „normali“ visuomenė. O šie jaunuoliai tik atkartoja tai, ką buvo girdėję ir patyrę gyvendami laisvėje.
Būdamas su šiais jaunuoliais apie mūsų visuomenę ir save patį sužinojau dalykų, kurių iki šiol nežinojau arba stengiausi nustumti juos į nematomą zoną.
Bėda ta, kad daugumai visuomenės šie žmonės išvis nerūpi ir niekada nerūpėjo. Padarę nusikaltimą jie yra atskiriami nuo mūsų, taip apsaugant nuo jų keliamo pavojaus. Jei jau padarei nusikaltimą, peržengei ribą, tai eini lauk iš mūsų tarpo. Rodos, viskas logiška ir teisinga.
Bet kai iš jų su mažiausiomis detalėmis išgirdau apie tai, kaip laisvėje nesunkiai galima gauti narkotikų – apstulbau. Jie man pasakojo, kad mokyklose vaikai ir jaunuoliai iš pradžių vaišinami nemokamai: vieną, antrą, trečia kartą, o kai ateina ieškoti patys – tada jau turi susimokėti.
Tada man paaiškėjo šios situacijos absurdiškumas: uždaryti socializacijos centre jaunuoliai gali pasijausti saugūs, nes bent jau šioje įstaigoje narkotikai jiems yra nepasiekiami.
Uždaryti socializacijos centre jaunuoliai gali pasijausti saugūs, nes bent jau šioje įstaigoje narkotikai jiems yra nepasiekiami.
Argi tai ne siaubingas paradoksas – šie jauni žmonės buvo uždaryti tam, kad mes pasijaustume saugesni nuo jų, bet iš tiesų, atsidūrę socializacijos centre, jie jaučiasi saugesni nuo to pasaulio, kuriame gyvename mes, toleruojame blogį ir nuo to nesugebame apsaugoti savo vaikų.
O žinote, kas visų blogiausia? Juk apie laisvai prieinamus ir mokyklose pardavinėjamus narkotikus aš žinojau: buvau skaitę, klausęs per radiją, girdėjęs iš pažįstamų. Tai nėra nieko naujo: mes visi tai žinome, tačiau tai vyksta ir toliau.
– Filme yra epizodas, kai kvailiojant vienas jaunuolis muša kitą, o, galiausiai, suėmęs už plaukų ima klausinėti „Būsi geras?“ O tas atsako: „Aš nežinau, kas tas geras“. Tai vienu metu ir žaisminga, ir siaubingai sukrečianti scena...
– Dauguma iš tų jaunuolių yra gyvenimo nuskriausti žmonės, kurie gal net neturėjo pasirinkimo gyventi kitaip. Tam tikra prasme, jų gyvenimo aplinkybės juos čia ir atvedė. Žinoma, aš jokiu būdu nenoriu pateisinti jų padarytų nusikaltimų: yra įstatymas ir jis turi būti vykdomas, o už savo poelgius kiekvienas turime atsakyti.
Tačiau susidūręs su šiais jaunais žmonėmis, aš susitikau ir su jų patirtimis, gyvenimais, kurie man iki tol tiesiog neegzistavo. Dabar aš išgirdau tikrus, gyvus jų pasakojimus.
Kai imi pažinti šiuos žmones, suprasti, iš kur jie atėjo ir kokios aplinkybės nulėmė jų poelgius, tuomet daug kas tampa aiškiau.
Štai vieno vaikino istorija. Būdamas dvejų, jis pateko į vaikų namus, ketverių jį priglaudė labai padori šeima, tačiau po kurio laiko šeimos tėvas nusižudė, o mama, matyt, nepajėgdama su tuo emociškai susigyventi berniuką atidavė atgal. Po kurio laiko jį priėmė nauja globėjų šeima, tačiau gyvenimas čia nebuvo paprastas, mat tėvai auklėjo griežtai, o motina smurtavo – šitaip jis vėl atsidūrė globos namuose.
Paskui mokykloje draugas jam pasiūlė parūkyti žolės apipurkštos stipria chemija, nors sakė, kad tai tiesiog paprasta cigaretė. Jis parūkė, prarado sąmonę ir tris mėnesius jautėsi labai prastai. Na, o atsigavęs, visų pirma, ką padarė – susirado iš kur gauti dar... Galiausiai jis įkliuvo už vagystes ir atsidūrė Vėliučionyse. Skaudu ir tai, kad tikrasis jo tėvas – gyvas ir sveikas, beje, turtingas žmogus: dabar šiltuoju sezonu jo sūnus pas jį uždarbiauja pjaudamas žolę.
Man pačiam gyvenime kažkas yra pavogę du dviračius. Žinau tą jausmą, kai taupai pinigus, nusiperki daiktą, jį brangini ir saugai ir staiga jo netenki. Tai labai nemalonu ir pikta. Kartais aš pagalvodavau – o gal tai buvo kuris nors iš jų?
Tačiau kai imi pažinti šiuos žmones, suprasti, iš kur jie atėjo ir kokios aplinkybės nulėmė jų poelgius, tuomet daug kas tampa aiškiau. Tuomet pyktį keičia supratimas, gal net savotiškas kaltės jausmas ar atsakomybės jausmas – jie tokie tapo todėl, kad mes, dauguma mūsų, neatkreipėme į juos dėmesio, kai tai buvo būtina, ir nusprendėme geriau to nematyti – juk tai ne mūsų reikalas...
– Įdomu, ar filmo herojai jau matė šį filmą ir jei taip, kokios buvo jų reakcijos?
– Ne, jo nematė nei jaunimas, nei administracija. Į filmo premjerą kol kas užsirašė penkiese. Deja, vienas iš filmuotųjų mirė perdozavęs, du sėdi kalėjime, kitiems, kiek žinau, sekasi visai neblogai, gyvena daugiau mažiau įprastus gyvenimus. Tai labai džiugina.
Neslėpsiu – prieš premjerą jaudinuosi ne tiek dėl žiūrovų, kiek dėl šių jaunų vyrų – kaip jie reaguos, ką galvos, kokius jausmus tai jiems sukels.
Neslėpsiu – prieš premjerą jaudinuosi ne tiek dėl žiūrovų, kiek dėl šių jaunų vyrų – kaip jie reaguos, ką galvos, kokius jausmus tai jiems sukels. Juk tai yra tikras jų gyvenimas, asmeninės istorijos. Montuodami filmą stengėmės išlaikyti padorumo ribas, neiti toliau dėl sensacijos ar didesnės reklamos. Rodėme gyvenimą tikrą, apie tikrus ir gyvus žmones.
Kita vertus, tokia ir yra dokumentika: tikra ir nepagražinta. Viliuosi, kad tai niekam nepakenks, bet, priešingai, turės teigiamą poveikį ne tik patiems jaunuoliams, bet ir mums visiems. Jei bent vienas procentas žmonių, kurie pažiūrės šį filmą, susimąstys, taps mažiau abejingi, tuomet bus galima sakyti, kad filmas išties pavyko.
