Tik paskelbus „Oskarų“ nominacijas socialiniuose tinkluose prasidėjo akcija #OscarSoWhite (#OskarasToksBaltas). Baltųjų dominavimu apkaltinti apdovanojimai sulaukė ir grasinimų juos boikotuoti – garsus afroamerikiečių režisierius Spike’as Lee bei aktorė Jada Pinkett Smith pareiškė „Oskarų“ įteikimo ceremonijoje nedalyvausiantys. Jų pavyzdžiu pasekė ne vienas etninių mažumų atstovas.
Tačiau šie metai nėra precedentas akademijos istorijoje. Anot „The Economist“ straipsnio „How racially skewed are the Oscars?“, etninių mažumų aktoriai nebuvo nominuoti 1995 m. ir 1997 m. bei 1975–1980 m., o visą XX a. 95 proc. nominacijų pelnydavo baltaodžiai.
Kaip praėjusio šimtmečio reliktai galėjo pasiekti pažangų XXI a.?
Viena priežasčių – pačios akademijos struktūra. Anot „Los Angeles Times“ 2014 m. atlikto tyrimo, 93 proc. akademijos narių yra baltaodžiai, o 76 proc. – vyrai, kurių vidutinis amžius yra 63 metai.
Šios problemos egzistavimą supranta ir pati akademija, praėjusią savaitę paskelbusi, jog iki 2020-ųjų padvigubins etninių mažumų ir moterų narių skaičių akademijoje. Akademijos prezidentė Cheryl Boone Isaacs taip pat pranešė, jog nuo šiol akademijos nariais galės būti tik aktyvūs industrijos atstovai, kurių narystė bus peržvelgiama kas dešimt metų.
93 proc. akademijos narių yra baltaodžiai, o 76 proc. – vyrai, kurių vidutinis amžius yra 63 metai.
Skelbiama, jog akademija gali pranešti ir apie šių metų apdovanojimų permainas. Spėjama, jog iki 10-ies nominacijų bus išplėstos geriausio filmo ir geriausių aktorių kategorijos.
Tačiau kartu su akademijos pažadėtomis reformomis, žiniasklaidoje nuvilnijo dvejonė, ar jos išties sprendžia problemas, o ne tik dangsto jų pasekmes.
Ch.B.Isaacs teigia, kad akademija nelauks, kol pasikeis industrija, leisdama suprasti, jog tikrosios problemos slypi giliau. Įvertinti industrijos statistinius duomenis sunkiau, nei apskaičiuoti vidutinį akademijos narių amžių, tačiau situaciją puikiai iliustruoja faktas, kad per metus sukuriamus didžiųjų studijų filmus apie ar su etninių mažumų atstovais galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Pernai „Oskaru“ už gyvenimo nuopelnus apdovanotas režisierius Spike’as Lee teigė, jog būtina kalbėti apie įvairovę ir diskriminaciją bei pabrėžė, jog esant juodaodžiu yra lengviau būti JAV prezidentu, nei studijos ar kanalo vadovu.
Tačiau su šia pozicija sutinka ne visi. Šiemet „Oskarams“ nominuota britų kino aktorė Charlotte Rampling radijo laidoje praėjusią savaitę ėmėsi kalbėti apie rasizmą baltųjų atžvilgiu ir apie tikimybę, jog nė vienas juodaodis šiemet ir nenusipelnė būti nominuotas geriausio aktoriaus kategorijoje, nes šiais laikais daugiau mažiau visi yra priimami, lygūs. Tiesa, vėliau aktorė šių žodžių gynėsi ir teigė, jog jos mintys buvo neteisingai interpretuotos.
Ch.B.Isaacs teigia, kad akademija nelauks, kol pasikeis industrija, leisdama suprasti, jog tikrosios problemos slypi giliau.
Panašią poziciją išreiškia ir akademijos nariai, rašantys atvirus laiškus ir kvestionuojantys šiuos sprendimus. Anot vieno iš akademijos narių, režisieriaus Stepheno Veronos, jei būtų kuriami geresni filmai, jie ir būtų apdovanojami, nes apdovanojamas talentas, o ne rasė, religija ar politiniai įsitikinimai. S.Verona taip pat patarė NBA pasiūlyti priimti daugiau skirtingų rasių žmonių ir pažiūrėti, kaip seksis tuomet.
Tačiau kinas ir menas yra ne NBA, o „daugiau mažiau lygūs“ dar nereiškia lygybės. Problema egzistuoja, o „Oskarai“ tėra ledkalnio viršūnė. Jei rytoj nominantų sąrašuose atsiras daugiau etninių mažumų aktorių, problema neišsispręs. Bet mes apie ją bent jau kalbame.
