M.Djurkovic vedė meistriškumo dirbtuves Vilniuje vykusiame renginyje „Art Department Masterclass“, o 15min sutiko papasakoti apie dažniausiai kino dailininkų daromas klaidas, darbą su pripažintais režisieriais ir plagijavimo kultūrą.
– Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas, kai pradedate dirbti su nauju projektu?
– Visų pirma, žinoma, skaitau scenarijų ir labai dažnai kone iškart pajaučiu, kaip filmas turėtų atrodyti. Jau pirmą kartą skaitydama scenarijų pradedu jį vizualizuotis. Tuomet seka ilgas tyrimo procesas – man labai svarbu būti gerai susipažinusiai su tema. Tik tuomet, kai gerai išmanai dalyką, gali rinktis, kas tau svarbu ir reikalinga, o ką galbūt verta praleisti.
Esu senamadiška ir ruošdamasi filmui renku vaizdų archyvą – savo radinius kabinu ant sienų, kol galiausiai iš jų iškyla filmo vizualinis pavidalas. Tai taip pat yra puikus būdas perteikti savo idėjas komandai – kostiumų dizaineriui, režisieriui, operatoriui ir pan.
Dirbant šį darbą, visada žongliruoji daugybe užduočių. Pasiruošimo filmavimui etapas yra neilgas. Per trumpą laiko tarpą turi nuveikti absurdiškai daug darbų – suburti komandą, su režisieriumi ir lokacijų administratoriumi apžiūrėti lokacijas, surasti lokacijas, kurias reikia surasti, nuspręsti, ką daryti su kiekviena lokacija, kad ji būtų tinkama filmui, eskizuoti, įvertinti, ar verta kai kurias scenas filmuoti studijoje ir t.t. Kai tik gauni startą, šis darbas primena ugnikalnio išsiveržimą.
– Kokios, jūsų manymu, yra dažniausios klaidos, kurias daro kino dailininkai?
– Tikriausiai, dažniausiai pastebima klaida – persistengimas. Reikia būti pakankamai disciplinuotu, kad nepanaudotum viso turimo rekvizito, kad nuspręstum, jog galbūt bus geriau nenaudoti vieno ar kito objekto. Visad turi pats save „montuoti“, iškirpti tai, kas nereikalinga, nepersistengti žaidžiant su koloritu ar formomis.
Lygiai taip pat svarbu būti nuosekliam. Nei viena lokacija, nei viena scena negali būti vizualiai prastesnė, nei prieš tai buvusioji.
– Šiandien egzistuoja daugybė skirtingų priemonių, leidžiančių žiūrovui atrasti filmą – nuo didelių kino salių iki asmeninių kompiuterių ar mobiliųjų telefonų. Ar į savo darbą žiūrite kiek kitaip, žinodama, jog dalis auditorijos filmą išvys gerokai mažesniame ekrane?
– Ne. Kiekviena erdvė, kiekvienas joje esantis objektas yra apgalvotas. Kalbame ne tik apie bendrą dizaino struktūrą, bet ir apie kiekvieną joje esantį elementą.
Paskutinis mano darbas buvo šešių dalių televizijos projektas, režisuotas Park Chan-wooko. Jis nuostabus režisierius, režisierius pačia tikriausia šio žodžio prasme – būtent todėl ir prisijungiau prie šios komandos. Aš prie televizijos projekto paskutinį kartą dirbau 2000-aisiais, jis su televizija lig šiol apskritai nebuvo dirbęs. Ir P.Chan-wookas televizinį projektą filmavo taip, lyg būtų filmavęs filmą, atsisakydamas įprasto modelio, kai filmuojama epizodais.
Televizinės produkcijos kokybė įprastai kenčia dėl dviejų dalykų – laiko ir pinigų. Dažniausiai kuriant filmą turi daugiau laiko ir didesnį biudžetą, todėl, natūralu, ir daugiau erdvės.
Kuriant šį projektą turėjome neįtikėtinai mažai laiko. Palyginimui galiu pasakyti, jog filmuojant „Raudonąjį žvirblį“, 2 valandų 20 min. trukmės filmą, turėjome 19 savaičių, šiam projektui, kurio galutinė trukmė yra 6 valandos, teturėjome 18 savaičių. Tai beprotiškas spaudimas visai komandai, tačiau Park Chan-wookas buvo puikiai pasiruošęs, negana to, tai, ką jis kūrė, pasitelkdamas kameros darbo choreografiją, buvo grynas kinas – ne kinematografiškas produktas televizijai, bet kinas.
Nenoriu šiuo savo teiginiu nieko nuliūdinti, bet yra priežastis, kodėl filmai atrodo taip, kaip atrodo. P.Chan-wooko pavyzdys, mano manymu, puikiai tai įrodo ir tikiu, kad šio projekto rezultatas bus ne tik įspūdingas, bet ir veriantis naujus horizontus
– Kokia jūsų strategija dirbant su režisieriais? Ar esate linkusi daug diskutuoti ir ieškoti bendrų sprendimų, ar pristatote savo viziją ir griežtai jos laikotės?
– Kiekvienas projektas yra kitoks, kiekvienas režisierius yra kitoks. Kartais net pagalvoju, jog dirbant šį darbą turi turėti ir psichologo įgūdžių.
Įprastai jau labai ankstyvoje stadijoje turiu savo poziciją ir aiškią viziją, kaip galėtų atrodyti filmas. Jei režisierius nori rasti žmogų, kuris kurs estetinį kūrinio pavidalą, tuomet mes galime dirbti kartu, jei ne – tuomet aš to darbo negausiu. Visad geriau, kai šis santykis apibrėžimas nuo pačių pradžių.
Kai kurie režisieriai, subūrę komandą, noriai leidžia kolegoms imtis iniciatyvos. Žinoma, ir toliau tariesi, tačiau jauti, kad režisieriui tinka toks modelis, kuriame kiekvienas turi daug erdvės savo kūrybai. Kiti režisieriai labiau mėgsta komandinį darbą, man ir pačiai tokia patirtis įdomesnė. Pasiūlai idėją, režisierius pasiūlo dar vieną ir jauti, kaip drauge augini filmo estetinį audinį. Jei dirbi su režisieriumi, kuris daug dėmesio skiria kūrinio vizualikai, toks bendradarbiavimas priverčia pasiekti geriausią įmanomą rezultatą.
– Esate dirbusi su daugybe garsių režisierių. Su kuriuo iš jų jums dirbti buvo įdomiausia? Ko jūs, kaip kino dailininkė, ieškote režisieriuje?
– Svarbiausia, žinoma, yra kūrėjo filmografija. Buvo du režisieriai, kurių kūrybinį kelią aš sekiau – Tomas Alfredsonas ir Park Chan-wookas. Jei jie išleisdavo filmą, norėdavau jį pamatyti.
Atsimenu, kai pasižiūrėjau „Įsileisk mane“, pagalvojau, jog labai norėčiau dirbti su šiuo režisieriumi. Kitas filmas, kurį T.Alfredsonas kūrė, buvo „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“ ir aš prie jo dirbau. Panaši istorija nutiko ir su P.Chan-wooku. Jis su manimi susisiekė nepraėjus nė mėnesiui nuo to laiko, kai pasižiūrėjau „Tarnaitę“ ir likau ja sužavėta. Labai džiaugiuosi, kad turėjau progą dirbti su dviem režisieriais, kurių darbu žavėjausi kaip žiūrovė.
Tačiau svarbu ne tik filmografija, svarbu ir kad sutaptų charakteriai. Tarp mano neseniai įgyvendintų projektų buvo filmų, su kurių režisieriais siaubingai nesutariau. Tai nepadeda darbo kokybei.
– Ar kiti filmai daro įtaką jūsų kūrybai?
– Stengiuosi filmo vaizdiniją kurti iš kitų šaltinių. Įdomu tai, kad režisieriai, su kuriais man labiausiai patiko dirbti, darė visiškai tą patį: mes niekada nesidalinome filmų nuorodomis, bet kalbėdavome, pavyzdžiui, apie paveikslus ar nuotraukas.
Viena iš priežasčių, kodėl nemėgstu dirbti su reklamomis, yra ta, jog čia vyrauja plagijavimo kultūra – užsakovai nuolat sako, jog nori, kad reklama atrodytų kaip tas ar tas filmas. Kartą buvau pasamdyta kurti reklamą ir išgirdau, jog užsakovas nori, kad virtuvė atrodytų kaip virtuvė iš „Bilio Elioto“. Pasakiau: „Bet ar žinote, kad aš buvau „Bilio Elioto“ dailininkė, kad aš ir sukūriau tą virtuvę? Tikrai galiu ją sukurti ir kitokią“. Tačiau užsakovai toliau laikėsi savo, todėl išsitraukiau senus eskizus ir iš naujo sukūriau virtuvę, kurią jau buvau sukūrusi...
Mane erzina, jog vis didesnė dalis produkcijos yra paremta anksčiau sukurtais filmais. „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“ yra dar vienas filmas, kuriam kūriau dizainą, ir kuris yra ganėtinai begėdiškai kopijuojamas. Tai labai erzina, kita vertus, supranti, jog jei kas nors bando tai kopijuoti, vaidinasi, kažką padarei gerai.
– Ką laikytumėte didžiausiu savo pasiekimu? Filmu, kuriuo labiausiai didžiuojatės?
– Skirtingi filmai atneša skirtingą pasididžiavimo jausmą. Man tikrai patiko „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“, manau, kad mums pavyko sukurti tikrai organišką, ansamblišką kūrinį.
„Valandos“ taip pat buvo darbas, kurį laikau pavykusiu. Kuriant „Nematomą moterį“ turėjome labai mažą biudžetą ir džiaugiausi, jog iš jo sugebėjome išspausti maksimumą. Prieš daugybę metų dirbau prie filmo „Pilkoji zona“, kurio niekas niekada nematė – filmo istorija turėjo nukelti į Aušvicą, mes visiškai neturėjome pinigų ir filmavome Bulgarijoje, kur tuo metu nebuvo jokios kino infrastruktūros. Ir kažkokiais būdais vis vien tą filmą nufilmavome.
Kartais gali didžiuotis rezultatu, kurį pasiekei nepaisant kliūčių, tačiau tai nebūtinai bus tas filmas, kurį visi matė ir juo žavėjosi.
– Ką patartumėte jauniems profesionalams, kurie bando siekti karjeros šioje srityje?
– Turi būti labai aistringas ir labai užsivedęs tuo, ką darai. Jei toks nesi – ir sakau tai su visa derama pagarba – neverta vargintis. Dirbdamas šį darbą, turi priimti kiekvieną progą, kuri pasitaiko tavo kelyje, tačiau matau, jog kartais jaunoji karta, atėjusi į kino aikštelę, jaučia turinti ne kažką duoti, o gauti. Tačiau viskas veikia ne taip. Juo labiau, kad visad sakau, kad dar pirmosios filmavimo savaitės pabaigoje galiu pasakyti, su kuo iš dailės skyriaus norėsiu dirbti ateityje, o su kuo ne.
Būti kino dailininku yra keista profesija. Turi būti kūrybingas ir artistiškas, tačiau tuo pat metu gebėti dirbti su griežtais grafikais, deadline’ais ir biudžetais. Mokėti rasti balansą tarp dviejų savo smegenų pusrutulių nėra lengva, tačiau tai būtina, norint siekti karjeros šioje srityje.
