Pristatyti šio filmo ir autoriaus kūrybos į Nidą atvyko su juo dirbantis tarpdisciplininio meno kūrėjas ir nepriklausomas tyrėjas Adrianas Onco, laikantis režisierių viena svarbiausių avangardinio kino figūrų šalyje. Simpoziume pristatytas kūrinys apkeliavo daug kino festivalių: Roterdamą, Torontą, „CPH:DOX“, buvo rodomas meno muziejuose bei galerijose.
– Kai kalbame apie ispanišką kiną, dažniausiai galvojame apie Luis Buñuelį ir Pedro Almodóvarą. Kokią vietą Ispanijos kine užima Pere Portabella?
– Kalbant istoriškai, Pere Portabella man yra vienas svarbiausių režisierių Ispanijoje. Jis atėjo iš kitos kino pusės – avangardo, eksperimentinio kino, jo kūrybai didelės įtakos turėjo šiuolaikinis menas. Anksčiau Almodóvaras buvo laikomas nepriklausomo kino atstovu, tačiau jo kinas yra naratyvinis. Portabella labiau siejamas su šiuolaikiniu menu ir naujos kino kalbos siūlymu. Tai galėtų būti viena iš priežasčių, kodėl jo filmai nėra tokie žinomi.
Tačiau šiuolaikinio meno muziejų lauke jis turėjo daug retrospektyvų. Jo filmus rodė Modernaus meno muziejus Niujorke, „Tate Modern“ Londone ir „Pompidou“ centras Paryžiuje. Jis jaučiasi patogiai ne tik kine, bet ir kituose kultūriniuose laukuose. Manau, Portabella tęsia L.Buñuelio kelią, kvestionuodamas kino kalbą.
– P.Portabella buvo L.Buñuelio filmų prodiuseris. Kiek šis režisierius įkvėpė jo paties kūrybą?
– P.Portabellos kūrybą veikia platus disciplinų ratas. Žinoma, karjeros pradžioje jis galėjo būti įkvėptas pirmųjų L.Buñuelio filmų, tačiau jo filmams atspirties tašką davė ir tokie menininkai kaip Marcelis Duchampas, Johnas Cage‘as. Jis nėra toks didelis kino mylėtojas. Jam įdomus tarpdiscipliniškumas.
– Kaip pasikeitė jo kūryba po 1975-ųjų, kai mirė ilgametis Ispanijos diktatorius Francisco Franco?
– Jo kūryba pasikeitė 1977-aisiais, kai jis buvo išrinktas į parlamentą pirmuose nepriklausomuose demokratiniuose rinkimuose. Maždaug dvylika metų jis praleido kaip parlamento narys. Jis suprato, kad kiną galima paversti į industriją. Karjeros pradžioje nei vienas jo filmas nebuvo finansuojamas valstybės dėl cenzūros. Po Franco mirties, jis perėjo labiau prie industrinio kino: samdė geriau žinomus aktorius, filmavo geresnėmis kameromis.
Karjeros pradžioje nei vienas jo filmas nebuvo finansuojamas valstybės dėl cenzūros.
– Po Franco mirties Ispanijoje vyko kultūrinis judėjimas „La Movida Madrileña“, suteikęs laisvę kurti daugeliui Ispanijos menininkų. Ar P.Portabella buvo šio judėjimo dalis?
– Visiškai ne. Šio judėjimo centre buvo Almodóvaras ir kitas garsus ispanų režisierius Ivanas Zulueta. Tuo metu Portabella buvo parlamento narys ir dalyvavo tik politiniuose debatuose. Tada šalyje reikėjo išspręsti daug problemų. Tačiau prieš patį perversmą jis buvo kito judėjimo „La gauche divine“, siekusio Ispanijos nepriklausomybės, narys. Jam priklausė žinomi pop muzikantai, dailininkai, rašytojai, šokėjai. Tai nebuvo kaip tikras judėjimas. Šie žmonės rinkdavosi Barselonos klubuose, kad galėtų džiaugtis laisve. Jie rengdavo performansus, diskutuodavo apie politiką, nes tuo metu viešojoje erdvėje tai buvo uždrausta. Judėjime dalyvavo ir žymūs aktoriai bei kitos asmenybės, dariusios didelę įtaką siekiant demokratijos valstybėje.
– 1977-aisiais P.Portabella sukūrė pirmąją dokumentinio filmo „General Report“ dalį, pasakojusią apie Franco režimą. Po beveik 40-ies metų pasirodė antroji dalis, kalbanti apie šiuolaikinės Ispanijos kultūrinį, politinį ir ekonominį gyvenimą. Vienas iš filme pasirodančių asmenų teigia, kad Ispanijos situacija šiuo metu yra prastesnė nei diktatūros metu. Ar todėl P.Portabella ir sukūrė šį filmą?
– Negalima lyginti gyvenimo diktatūroje ir demokratinėje valstybėje. Režimo metais policininkai nužudė arba kankino P.Portabellos draugus, ko negalėtume įsivaizduoti dabar. Žinoma, šalis turi labai daug problemų. Po Franco mirties šalyje vyko daug viešų demonstracijų, debatų. Po 2011-ųjų vadinamo „15M“ socialinio judėjimo, siekusio tikrosios demokratijos, jame jis atrado tam tikrų atitikimų.
Portabella norėjo sukurti filmą apie tai, kaip žmonės siekia geresnio politinio gyvenimo, daugiau teisių ir už jas kovoja. Šis socialinis judėjimas siejasi ir su demonstracijomis Katalonijoje. Nuo 2011-ųjų kiekvienais metais Katalonijos dieną, rugsėjo 11-ąją, vyksta didelės pilietinės demonstracijos, siekiančios didesnės laisvės ir demokratijos.
Ispanija šiuo metu yra politiškai susiskaldžiusi. Pagrindinės ispanų ir katalonų partijos ir nori, kad mes būtume susiskaldę.
– Ar be P.Portabellos kiti menininkai taip pat reflektuoja politinę šalies situaciją?
– Šis pilietinis judėjimas palietė politikus, ekonomistus. Menininkus taip pat. Iki šiol jis aktyviai vyksta visoje šalyje.
– Filme pasakojama, kad po ekonominės krizės pusė milijono žmonių prarado namus. Kiek tai palietė kultūrinį lauką, valstybinius muziejus, apie kurių ateitį taip pat diskutuojama kūrinyje?
– Žinoma, tai palietė ir kultūrą. Ispanija šiuo metu yra politiškai susiskaldžiusi. Pagrindinės ispanų ir katalonų partijos nori, kad mes būtume susiskaldę. Pavyzdžiui, Katalonijoje didesnė tikimybė gauti finansavimą, jeigu šneki katalonų kalba, nes jie tai laiko dalimi savo identiteto. Taip pat Ispanijos valdžia mažina šio regiono finansavimą. Tad žmonėms, kurie kaip aš nesame katalonai, bet gyvename Barselonoje, suprantame, kad toks susiskaldymas nėra gerai ir mums sunku susikalbėti.
