Nomeda Marčėnaitė: Iki skausmo išgyvenau Olego kelionę
„Jaučiuosi be odos tokiais atvejais. „Olegą“ mačiau du kartus, bet man jį žiūrėti labai sunku, dėl savo empatijos labai įsijaučiu. Filmas labai tikroviškai nufilmuotas, o Valentino Novopolskio Olegas toks įtikinamas, kad iki skausmo išgyveni jo kelionę. Į savęs, savo valios praradimą, kai pasipriešinti trūksta ne fizinių, o dvasinių jėgų. Fiziškai pagrindinis herojus gal ir būtų pajėgus kautis su jį išnaudojančiu žmogumi, bet nėra jokios dvasinės stiprybės“, – mintimis po filmo pasidalijo diskusijos moderatorė Nomeda Marčėnaitė.
Idėja, kad šį filmą būtų galima rodyti kalinimo įstaigose, kilo Vilniaus pataisos namuose 1-ojo saugumo valdymo skyriaus vadovui Dariui Čekavičiui: „Po premjeros 2020-aisiais manęs neapleido dvi mintys. Pirma – tai kiek tokių Olegų emigravo iš mūsų šalies ir blaškydamiesi po Europą ieško savo vietos po saule! O antra... Kiek tokių Olegų mes išleidžiame į laisvę iš Lietuvos įkalinimo įstaigų... Išėję jie yra niekam nereikalingi. Neturi kur eiti. Neturi reikiamų dokumentų, pragyvenimo šaltinio ir artimų žmonių. Šiuo projektu norėjau atkreipti įstaigose dirbančių darbuotojų dėmesį į mūsų profesijos svarbą. Turime padėti tiems žmonėms sugrįžti į visuomenę.“
„Olegą“ mačiau du kartus, bet man jį žiūrėti labai sunku, dėl savo empatijos labai įsijaučiu.
Diskusijoje be D.Čekavičiaus taip pat dalyvavo Kalėjimų departamento direktorius Virginijus Kulikauskas, kriminologas Alfredas Kiškis, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė ir nuteistasis Andrius, šiuo metu gyvenantis Pusiaukelės namuose.
„Olegas“ – anatominis paveikslas kaip vyksta darbinis išnaudojimas
Mykolo Romerio universiteto docentas, kriminologas Alfredas Kiškis pažymėjo, kad žmonės įsitraukia į nusikalstamas veikas ne dėl fizinių savybių ar genų, bet dėl socialinės aplinkos, tai lemia tėvai, jų auklėjimas, mokytojai, bendraamžiai.
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė įžvelgė didelę „Olego“ socialinę prasmę: „Filme „Olegas“ yra unikalus, anatominis paveikslas, kaip prasideda ir vyksta darbinis išnaudojimas. Darbinis išnaudojimas vyksta ne dėl to, kad aukos yra naivios ar kvailos, o dėl to, kad yra grupuotės, žmonės, kurie yra linkę daryti tuos nusikaltimus ir iš to gyventi.
Man šis projektas vertingas ir tuo, kad menininkai ne tik sukūrė filmą, bet ir deda pastangas, kad vyktų socialinės akcijos, kad žmonės žiūrėtų, gilintųsi į socialiai jautrias temas. Tai labai unikalu. Filmą tikrai nelengva žiūrėti, bet verta žiūrėti kelis kartus, nes vis daugiau sluoksnių pamatai. Labai svarbu jį parodyti kuo plačiau visuomenei ir tada kalbėsime apie prevenciją.“ Projektą įgyvendina filmų gamybos kompanija „Inscript“ ir Kalėjimų departamentas, projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba bei Lietuvos kino centras.
Kalėjimų departamento direktorius Virginijus Kulikauskas: „Džiaugiuosi, kad nuo sausio 1 d. su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija startavo pasitikimo-palydėjimo modelis, kai išleisdami žmogų į laisvę turime suteikti jam visą reikalingą informaciją ir užčiuopti situaciją, jei jis išeina su rizikingomis mintimis. Nes iki
šiol tokio dalyko nebuvo – atlieki bausmę ir viso gero. O kas toliau? Žmogus arba greituoju būdu atsiranda vėl pas mus kaip klientas arba išvyksta į užsienį ir tampa olegu.“
Filmas pasak rodymų organizatorių, padėjo ir kurti tarpusavio ryšį tarp nuteistųjų ir jais dirbančių specialistų. „Žmonės įsitrauka ir labai smagu, kad atrandama bendrų sąlyčio taškų, kurie labai motyvuoja darbui. Kol kas girdime tik geriausius atsiliepimus“, – teigė D.Čekavičius.
Bausmių vykdymo sistema atvira dialogui ir pokyčiams
Kalėjimų departamento direktorius Virginijus Kulikauskas teigė, kad šis bendradarbiavimas su kino kūrėjais parodo, kad jie atviri dialogui ir pokyčiams. Pasak jo, sistema apleista finansiškai. Klientai gyvena sąlygomis, kurios toli gražu neprilygsta oriam gyvenimui. Būnant tokioje aplinkoje žmogaus vidiniai pokyčiai sunkiai įmanomi. „Reikia tinkamo finansavimo, teisingo nusiteikimo ir naikinti nusistovėjusią stigmą, kad nuteistasis yra nurašytas žmogus. Tai mūsų pilietis, kuris dėl tam tikrų priežasčių yra pas mus, rytoj mes jį sutiksime parduotuvėje. Apie tai reikia kalbėti.“
Nomedai pasiteiravus diskusijoje dalyvavusio Andriaus, ar jam nėra baugu grįžti į visuomenę, jis atsakė, kad Pusiaukelės namai, kuriuose jis šiuo metu gyvena yra didelis žingsnis link laisvės: „Sakoma, kad Pusiaukelės namai – tai vienas žingsnis iki namų. Pirmiausiai mes turime patys sau padėti, žengti tam tikrus apgalvotus žingsnius, kurių kartais mes neapgalvojame. Nemanau, kad visuomenė mus smerkia. Mes esame lygiai tokie patys žmonės kaip ir Jūs, kažkur suklydę. Arba sąmoningai tą padarę, arba taip išėjo.“
Mes esame lygiai tokie patys žmonės kaip ir Jūs, kažkur suklydę.
„Noriu labai padėkoti Andriui už drąsą ir kad pasiryžo ir atėjo čia. Tai labai svarbu, tai rodo, kad ne tik mums rūpi, bet ir tiems, kurie kažkada nusikalto rūpi, kad visuomenė juos priimtų. Labai džiaugiuosi, kad salėje yra valdžios atstovai iš Vyriausybės, Seimo, Teisingumo ministerijos, ačiū kad išgirdote kvietimą ir domitės šia problema. Dėmesio reikalauja ne tik tie žmonės, kurie yra mūsų įstaigose, bet ir tie žmonės, kurie dirba su jais. Žmogaus nukreipimas tinkama linkme yra didelis darbas. Daugelį metų mūsų bausmių vykdymo sistema buvo uždara, apie ją niekas nekalbėjo. Šiandien mes esam čia, kalbam apie tai ir esam atviri“ – kalbėjo D.Čekavičius.
Reikia meno kūrinio, kad pradėtume kalbėti apie problemą
Savo nuomone sutiko pasidalyti ir filmą žiūrėjęs Seimo narys Julius Sabatauskas: „Filmas priverčia tyliai pamąstyti. Beklausydamas diskusijos pagalvojau, kad nėra gerai su mūsų sistema, kai po bausmės atlikimo, kai pilnai atlieka bausmę, realiai žmogus išeina į niekur. Rūpinamasi tik lygtinai paleistais arba tais, kuriems bausmės atidėtos.
Turi būti investicijos įkalinimo įstaigoms, kad tie žmonės nebūtų žeminami, gyventų normaliai. Juk kaip subkultūra ir kastos atsiranda dėl to, kad jie gyvena po dvidešimt, trisdešimt vienam kambary diena dienon. O išėję irgi neturi ko griebtis. Esu ne kartą prie parduotuvės sutikęs žmogų, prašantį: „sušelpkit, nes aš nenoriu daugiau daryti nusikaltimų.“ Menas padeda iškelti problemas, o spręsti reikia mums, tačiau mes galime pasiremti tuo menu, rodyti jame atskleidžiamus pavyzdžius.“
„Šio filmo vertė išliks labai ilgai, mano manymu, nes tai kaip balsas visų tų, kurie nesugrįžo. Arba sugrįžo sulaužytom kojom, išdegintais kūnais, sužaloti ir fiziškai, ir dvasiškai. Bet jie dažnai tyli. Arba bando kalbėt, o mes jų negirdim, nes jie nemoka taip papasakoti. Šitas kūrinys yra galingas pasakojimas ir už Olegą, ir už tą negrįžusią merginą, ir už Andžejų tam tikra prasme. Tai labai vertinga“, – sakė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė.
Šio filmo vertė išliks labai ilgai, mano manymu, nes tai kaip balsas visų tų, kurie nesugrįžo.
„Aš labai viliuosi, kad šio filmo režisierius Juris Kursietis pastatys dar vieną filmą, nes pasirodo, kad mums jog pradėtume kalbėt apie problemą – reikia meno kūrinio. Todėl visada naudojuosi proga priminti, kad menas yra nepaprastai galingas instrumentas. Sveikinu dar sykį filmo autorius ir žmones, kurie pamato meno kūrinio galią ir pabando ją išnaudoti“, – atsisveikinant kalbėjo Nomeda Marčėnaitė.
