Medijų edukacijos, gamybos ir tyrimų centro „Meno avilys“ inicijuotas tyrimas apima Lietuvos kino istoriją ir dabartį, siekia įvardyti, kaip kito moterų padėtis kine nuo 1947 m. iki šių dienų. Tyrimas įtraukia visus svarbiausius kino industrijos etapus: pasirengimą dirbti kine, darbą jame, galimybę gauti finansavimą kūrimui ir darbo įvertinimą, priklausomai nuo lyties.
Kur galia ir pinigai, moterų nėra daug
„Tyrimas leidžia įvertinti realią situaciją, kurioje matyti, jog ilgametražiame vaidybiniame kine moterų režisierių dalis tesudaro 15 proc. Iki šiol neturime ilgametražio vaidybinio filmo, nufilmuoto moters, ar kuriam muziką būtų sukūrusi moteris kompozitorė. Kita vertus, tyrime fiksuojame ne tik statistiką, opias problemas, bet ir interpretuojame duomenis, lyginame padėtį Lietuvoje su kitomis šalimis. Fiksuojame ženklų teigiamą postūmį laike“, – apibendrino projekto iniciatorė, kino ir kultūros istorikė dr. Lina Kaminskaitė-Jančorienė.
Pasak jos, pastebėta tendencija, jog per visą 1947–2017 m. laikotarpį moterims palankiausiomis sritimis išliko trumpametražis ir dokumentinis, be to, nekomercinis, įprastai valstybės finansuojamas kinas. Remdamosis kiekybinio tyrimo rezultatais, tyrėjos tai sieja su galių pusiausvyra.
„Ten, kur kine yra galia ir pinigai, moterų nėra daug. Ir atvirkščiai, kur galios ir pinigų nėra daug (pvz., dokumentiniame kine), ten ir problemų dėl lyties žymiai mažiau. Vaidybinis ilgametražis kinas – tradiciškai laikomas didžiausią statusą turinčiu kino tipu, kuriame koncentruojasi daugiausiai pinigų ir galios. Jame dominuoja vyrai. Taigi apibendrinant, nors moterų padėtis kinta, tačiau tebėra daug sričių, kuriose lyčių lygybė šiuo metu dar nepasiekta“, – reziumavo viena tyrėjų, psichologė dr. Jelena Šalaj.
Lygybė su išlygomis
Anot tyrėjų, tebesitęsiantį vyrų dominavimą rodo šie požymiai: žymiai didesnis vyrų aktyvumas teikiant paraiškas daugumoje filmų kategorijų ir, atitinkamai, ženkliai didesnė režisieriams vyrams suteikiama finansavimo dalis; režisierių vyrų dominavimas didesnį finansavimą gaunančiose kino industrijos srityse; nusistovėjęs finansinis mechanizmas, palankesnis vyrams, siekiantiems kurti vaidybinius filmus.
„Egzistuoja nemažai faktorių, kodėl moterims sunkiau įsitvirtinti kino industrijoje. Bendri 1996–2018 m. duomenys rodo moterų „nubyrėjimo“ tendenciją: studijas baigia daugiau kino profesionalių, nei jų įsitvirtina darbo rinkoje ir pasiekia įvertinimų už profesinius pasiekimus. Tai padeda paaiškinti darbo kine specifika ir motinystė: pirmiausia, darbo kino industrijoje pobūdis (ilgos, nenormuotos darbo valandos, negalėjimas planuoti, asmeninio ir profesinio gyvenimo sričių persidengimas) yra nepalankus moterims, ypač sukūrusioms šeimą ir turinčioms vaikų“ – sakė J.Šalaj.
Kita situacija – netiesioginė nelygybė, kai moteriai netiesiogiai nurodoma jos vieta. Pavyzdžiui, per stereotipinį vertinimą, kokius filmus turi ir gali kurti moterys. Kaip teigia viena interviu davusių kino profesionalių, iš moterų tikimasi subtilių ir emociškai išjaustų istorijų. Be to, į jas kaip darbuotojas nežiūrima taip rimtai kaip žiūrima į vyrus. Jaunos kino profesionalės dažnai jaučia, kad pasitikėjimą darbe jos turi užsitarnauti, įrodydamos savo vertę realiais darbais, o jaunu vaikinu pasitikima iš anksto – kaip potencialiu talentu, nepaisant to, kad patirties jis dar neturi.
Aktualus tyrimas ne tik Lietuvoje
„Pasakodama apie šį tyrimą visad pabrėždavau, kad didžioji dalis duomenų buvo surinkti dar prieš #MeToo bangą. Man būdavo svarbu, kad žmonės suvoktų kontekstą, kad tyrimo idėja kilo žymiai anksčiau nei #MeToo iškilo į viešumą. Šioje srityje kliovėmės nuojauta, kad reikia tai tyrinėti. Intuicija nepavedė – lyčių lygybės problemos kino industrijoje tapo viena labiausiai linksniuojamų temų visame pasaulyje“, – sakė viena tyrėjų, sociologė Sandra Zaidova.
Tyrimo grupė siekė, jog tyrimas būtų aktualus ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalių bei Europos tyrimų kontekste. „Atlikdamos tyrimą stengėmės maksimaliai išnaudoti mūsų tyrėjų grupės tarpdiscipliniškumą. Kiekviena iš mūsų atstovaujame skirtingai disciplinai: Lina – kino istorikė, aš – psichologė, Sandra – sociologė. Tai padėjo mums atskleisti temą iš skirtingų perspektyvų bei pastebėti daugiau įvairių temos aspektų. Be to, tyrimas buvo atliekamas glaudžiai bendradarbiaujant su kino industrijos atstovais(-ėmis), nuolat pildomas, atsižvelgiant į kine dirbančių profesional(i)ų pastebėjimus“, – tvirtino J.Šalaj.
Ten, kur kine yra galia ir pinigai, moterų nėra daug. Ir atvirkščiai, kur galios ir pinigų nėra daug, ten ir problemų dėl lyties žymiai mažiau
Ji pasakojo, jog vykdydamos projektą tyrėjos rėmėsi statistiniais tyrimais bei išanalizavo moterų situaciją ir jos kaitą Lietuvos kino kūrimo istorijoje nuo 1947 m. iki dabar. Tuo metu kokybiniame tyrime buvo atlikti interviu su moterimis, dirbančiomis arba dirbusiomis Lietuvos kino industrijoje – iš viso 21 kino profesionalė nuo 26 iki 73 metų.
Nors tokia tyrimo eiga ir kėlė savų iššūkių, galimybė pristatyti šio tyrimo rezultatus įvairiose tarptautinėse konferencijose Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Švedijoje išryškino mūsų kultūrinės terpės ir paties tyrimo unikalumą. Kadangi Lietuva – mažos kino industrijos šalis, duomenų kiekiai joje, palyginus su kitomis šalimis, yra aprėpiami ir palyginami laike: turime unikalią galimybę palyginti moterų padėtį septynių dešimtmečių intervale, ją stebėti politinėje, ekonominėje, kultūrinėje kaitoje.
