Šios vasaros „Gilios upės tyliai plaukia“ repertuaro ašį sudaro nedidelė „Meno avilio“ kuruota programa, skirta sinefilijai ir kino žiūrėjimo praktikoms persvarstyti. Taip pat atsispiriant nuo bendruomeniškumo idėjos, organizatoriai prie programos sudarymo pakvietė prisijungti dar 11 organizacijų ir iniciatyvų tam, kad šis renginių ciklas stiprintų kino mylėtojų bendruomenę, skatintų diskutuoti apie kino patirtis, jų svarbą ir palaikytų kino kaip socialaus įvykio tradiciją. Norėdami susipažinti su renginio partneriais ir jų perspektyva į „Gilios upės tyliai plaukia“ programą – kalbiname judančių vaizdų festivalio „Videogramos“ kuratorę Moniką Lipšic.
Šiais metais „Videogramos“ dalyvauja „Gilios upės tyliai plaukia“ programoje pristatydami filmo „Penki sezonai: Pieto Oudolfo sodai“ peržiūrą. Papasakokite plačiau apie jūsų pristatomą turinį ir kodėl manote, jog jis yra aktualus būtent dabar?
Monika Lipšic: „Videogramos“ prasidėjo praėjusiais metais, stebint kaip judantys vaizdai veikia mūsų vaizduotę, ir kokiais būdais per filmus ir video materiją rašoma istorija. Šioje paskutinėje „Gilios upės tyliai plaukia“ vasaros kino peržiūroje po Liubarto tiltu nusprendėme parodyti filmą apie metų laikus ir jų kitimą – iš sodo perspektyvos. Šį filmą pasirinkome derindami jį prie erdvės, prie miesto paveikslo. Domėjimasis augalais ir augalinėmis erdvėmis labai tampriai susijęs su miesto erdvėmis ir jų kūrimu.
Pietas Oudolfas yra legendinis olandų sodų ir apželdinimo dizaineris, sukūręs įstabius augalų derinius įvairiose pasaulio viešose erdvėse bei privačiose rezidencijose. Jo natūralistinis požiūris prieš gerą dešimtmetį iš naujo sugrąžino gamtos mėgdžiojimo elementus į miestų gyvenimus. Kviečiame žiūrėti šį filmą apie sodų dizainerio praktiką ir retrospektyviai pasinerti į jo darbus apie metų laikų kaitą.
Šių metų „Gilios upės tyliai plaukia“ programoje svarstoma apie sinefiliją ir kino žiūrėjimo praktikas. Klasikinė sinefilijos samprata sieja meilę kinui su pačia kino žiūrėjimo patirtimi, kaip bendruomeniška veikla. Kaip manote, ką dabartyje reiškia meilė kinui ir kaip keisis žiūrovo santykis su kinu, kino žiūrėjimo praktikos?
Monika Lipšic: Žiūrovų santykis su kinu ir žiūrėjimo praktikos iš esmės jau pakito, tačiau mes visada išsiilgsime bendruomeninės patirties, buvimo šalia su kitais, todėl ypač svarbios tokios atviros erdvės kaip „Patiltė“, kur pakankamai saugiomis salygomis galime pasinerti į filmų žiūrėjimą kartu. Būtent tokios bendruomeninės žiūrėjimo patirties trūkumo vedamos, „Videogramos“ sukūrė specialaus dizaino patalynės komplektą, kur antklodė ir pagalvė tampa komunikacijos priemonėmis, filmus žiūrint atskirai po vieną namuose. Lapkričio mėnesį prasidėjus festivaliui plačiau pristatysime šį projektą kaip naują kino žiūrėjimo praktiką.
„Gilios upės tyliai plaukia“ jau ne pirmą vasarą vyksta netradicinėje erdvėje – po Liubarto tiltu Vilniuje. Ar manote, kad tokių netradicinių miesto erdvių įveiklinimas veikia filmų žiūrėjimo patirtį?
Monika Lipšic: Nuostabu, kad gyvendami savo pačių sukurtuose miestuose iš naujo atrandame erdves, jas prisijaukiname, tokiu būdu sukurdami dar vieną sluoksnį tokiai daugialypei būtybei kaip miestas. „Gilios upės tyliai plaukia“ yra išskirtinis reiškinys Vilniaus miesto kultūrinėje programoje, o patiltėje pristatomi filmai tarytum išryškina pačią situaciją ir sukuria išskirtinę žiūrovinę patirtį, daugialinijinę laiko juostą – ekrane tekant vaizdui.
Kodėl manote svarbu, jog „Gilios upės tyliai plaukia“ repertuaras yra sudarytas 12-os skirtingų organizacijų? Ir ką tai reiškia skirtingoms bendruomenėms bei žiūrovui?
Monika Lipšic: Bendruomeniška „Meno avilio“ mintis pakviesti skirtingas organizacijas surengti kino peržiūras po tiltu yra visapusiškai naudinga tiek sinefilams ir kino organizatoriams, tiek žiūrovams, tiek pačiai miesto erdvei. Kiekviena peržiūra pritraukia vis naujas auditorijas, o vėl sugrįžtantys žiūrovai pamato vis naujo kino. Toks bendruomeniškumas kultūros srityje yra itin retai kuriamas iš vidaus, esame įpratę, kad tuo rūpinasi Kultūros ministerija arba kitos institucijos, o iš tiesų, juk tai didelė kino šventė.
„Videogramos“ komanda rugpjūčio 26 d., ketvirtadienį, 21 val., pristato filmą „Penki sezonai: Pieto Oudolfo sodai“. Nemokamos filmų peržiūros „Gilios upės tyliai plaukia“ po Liubarto tiltu vyks iki ketvirtadienio, rugpjūčio 26 dienos. Daugiau informacijos „Meno avilys“ feisbuko paskyroje ir internetinėje svetainėje.
