Režisieriaus, kuris kino pasaulyje yra žinomas kaip filmų apie Austiną Powersą kūrėjas bei įvairiausių komedijų prodiuseris, naujausiame kūrinyje pasakojama tikrais faktais paremta istorija apie tai, kaip dar iki #metoo bangos nuvilnijimo susivienijusios moterys iš vadovo pareigų privertė pasitraukti ilgus metus prie jų priekabiavusį vadovą Rogerį Ailesą.
Veiksmas vyksta FOX naujienų tarnyboje, kurioje dirba trys pagrindinės herojės: Megyn Kelly (akt. Charlize Theron), tiesioginiame eteryje suabejojusi su kanalu artimus ryšius palaikančio Donaldo Trumpo kompetencijomis, į mažiau populiarią laidą perkelta, o vėliau be papildomo paaiškinimo iš darbo išmesta Gretchen Carlson (akt. Nicole Kidman) bei jauna, naivi prodiuserė, už viską labiau svajojanti tapti eterio žmogumi Kayla Pospisil (akt. Margot Robbie). Visos jos vienokiu ar kitokiu būdu patiria priekabiavimą dėl to, kad yra moterys.
Filmo pradžioje pabrėžiama, kad kai kurie vardai pakeisti, o kai kurios istorijos yra papildomai sukurtos dėl stipresnio draminio krūvio. Tad pagal šią išskirtinai holivudinėms filmus vulgaris tipažo juostoms būdingą savybę jau galima suprasti – tikėtis didelės meninės kokybės ar kelti lūkesčių scenarijui neverta. Viskas pagal taisykles, kad ir pats labiausiai atsijungęs ir mąstyti tingintis žiūrovas liktų supratęs, kas čia buvo ir kodėl čia buvo. Jokių poteksčių – tik dažnai net pernelyg aiškiai ir tekstu, ir vaizdu išartikuliuotos deklaracijos.
„Skandale“ laikomasi visų scenaristikos taisyklių formos prasme – jeigu įvyko veiksmas, jam bus atoveiksmis. Jeigu Carlson advokatai aiškina, kad paduoti į teismą FOX vadovą galima tik, jeigu ją iš pareigų išmes be paaiškinimo, būtent taip ir įvyks, jeigu iš tarpusavyje pasikalbančių moterų nugirstame, kad vadovo kabinete moterims liepiama pasisukioti ir parodyti savo grakščias kojas, būtinai sulauksime scenos, kurioje naivi irvidinės žinių tarnybos virtuvės dar nepažįstanti Kayla su tokia priekabiavimo iš vadovo forma ir susidurs, jeigu pasigirdus kaltinimams į vadovo pusę Kelly pasirinks tylą, tai sužinosime, kad tai – jos vidiniai prieštaravimai (galiausiai tiesmukai išsakomi ir garsiai) dėl prieš daug metų jos pačios patirto priekabiavimo. Paprastos schemos, kurias dar lydi patosiški dialogai. Vaizdo tekstas sutampa su žodiniu tekstu.
Filme lyg ir bandoma užkabinti problemą iš abiejų pusių, bet eilinį kartą išeina kažkas panašaus į: pačios nori, pačios prašosi, pačios leidžiasi, pačios sutinka su taisyklėmis ir neprieštarauja. Ailesas (akt. John Lithgow) – didelis, senas, su vaikštyne vaikštantis vyras. Na ir kaip toks gali dabar kažką padaryti (nebūtinai) jaunoms mergaitėms? Kodėl jos čia dabar prisigalvoja visokių kaltinimų?..
Laidų vedėjos – nulietos it barbės, pasipuošusios ryškiais kostiumėliais, visada su trumpais sijonais, pabrėžiančiais kojų ilgį. Iš Aileso ne kartą pasigirsta frazė, kad televizijai svarbus vizualumas: kai kuri vedėja apsirengus per ilgą suknelę, kai Carlson kaip protesto formą prieš moterų objektizavimą pasirenka į eterį žengti be makiažo (po to ji ir atleidžiama iš pareigų), kai atrinkinėjami nauji veidai eteriui. Nuvilnijus skandalui, kai ta pati Carlson iškelia kaltinimus Ailesui, dauguma moterų renkasi neįdavimo strategiją: jos palaiko vadovą, nes jei „to get ahead, you've got to give a little head“ (dažnai FOX moterų cituojama vadovo remarka), tai kodėl gi ne.
Tačiau net ir tokio formato filme norėtųsi bent kokio kompleksiškumo, mėginimo į istoriją pažiūrėti ne tik per kontrastuojančius juodos ir baltos atspalvius.
„Skandalas“ iš pirmo žvilgsnio atrodo daug potencialo išsprogti turintis filmas – puiki, publikos pažįstamų ir mylimų aktorių komanda (ir nė nekyla klausimų dėl vaidybos kokybės, nes pagrindinė ketveriukė – Charlize Theron, Nicole Kidman, Margot Robbie bei John Lithgow – savo darbą atlieka puikiai, „Oskarų“ nominacijos už vaidybą tą tik paliudija), sudominti galinti aktuali istorija, kuria, neabejoju, daug kas pamatę filmą bandė pasidomėti. Toks turbūt ir pagrindinis „Skandalo“ nuopelnas. Nes tema, kad ir kokia aktuali ji bebūtų, nusipelnė kokybiško apipavidalinimo ir jos buvimas ant bangos negali išgelbėti filmo. Reikia režisūros, reikia požiūrio, o ne vien diplomatiško bandymo pataikauti žiūrovui.
Ir tai, kad reprezentuojamos galią kažką keisti turinčios moterys nuo vidutiniškumo „Skandalui“ nepadės. Nebe tas metas.