Juosta nė iš tolo neprimena biografiniam filmui būdingo pasakojimo: chuliganiškas, nuo suvaržymų ir apsimestinių dorovės normų laisvas „Eizenšteinas Gvanachuate“ (Eisenstein in Guanajuato, 2015) kunkuliuoja gyvenimo aistra, neišsemiama pagrindinio herojaus vaizduote, smalsumu ir įvairaus plauko eksperimentais. Vieni „Kino pavasaryje“ rodytą juostą pavadino tikra intelektualine puota, kiti – prasto skonio viršūne, tačiau abejingų jam neliko.
Kontroversiškas filmas kinuose vėl pasirodys nuo rugpjūčio 7 d. ir šįkart juose užsiliks ilgiau.
Sergejus Eizenšteinas – neabejotinai ryškiausia 3-iojo dešimtmečio sovietų avangardo figūra, degusi milžiniška aistra kinui. Niekada idėjų nestokojęs kino kūrėjas mėgo tvirtinti, kad filmą galima sukurti iš bet ko, net iš telefonų knygos.
Montažo tėvu vadinamas kino režisierius mėgo plėtoti filmo dramaturgiją, kurti metaforas ir asociacijas, eksperimentuodamas su montažo galimybėmis. Kertiniai jo filmai – nebylieji „Streikas“, „Šarvuotis Potiomkinas“, „Spalis“, istoriniai epiniai darbai „Aleksandras Nevskis“ ir „Ivanas Rūstusis“.
Tačiau P.Greenaway‘us nesiekia tvarkingai papasakoti Eizenšteino biografijos. Nuo pat jaunystės susižavėjęs ankstyvojo kino meistro darbais jis žongliruoja Eizenšteino gyvenimo ir kūrybos faktais ir gilinasi į mįslingą jo gyvenimo tarpsnį, kai režisierius išvyko į Meksiką kurti filmo apie revoliuciją „Tegyvuoja Meksika!“.
Greenaway‘us įsitikinęs, kad būtent kelionė į užsienį – iš pradžių Vakarų Europą, paskui JAV ir galiausiai Meksiką – taip pakeitė Eizenšteino kūrybą. Bekeliaudamas jis sutiko daugelį svarbių to meto kultūrinio gyvenimo asmenybių: V.Pudovkiną, D. Vertovą, Č.Čapliną, L.Bunuelį, J.Cocteau, K.Malevičių, S.Prokofjevą, D.Šostakovičių, M.Gorkį ir daugelį kitų. Visos šios pažintys jam atvėrė naujas perspektyvas.
„Eizenšteinas Gvanachuate“ desovietizuoja Eizenšteino asmenybę ir atskleidžia visiškai kitokią jo pusę. Greenaway‘aus Eizenšteinas negali nustygti vietoje nuo naujų pojūčių ir patirčių gausos, išgyvena vidinę revoliuciją, atrasdamas save, savo kūną, pajusdamas aistrą gražuoliui gidui Palomino.
Kaip teigia P.Greenaway‘us, visas filmas yra apie seksą ir mirtį, graikų mitologijoje įvardijamą kaip Erotą ir Tanatą. Jame kyla daugybė konfliktų, nagrinėjančių šias dvi pagrindines žmogaus egzistencijos puses, žyminčias gyvenimo pradžią ir pabaigą. Šios temos itin ryškios ir S.Eizenšteino kūryboje. Beje, neretai pagrindinis filmo veikėjas pasirodo visiškai nuogas, todėl filmui skirtas cenzas N-18.
Greenaway‘us Eizenšteiną atrado atsitiktinai vos 17-os metų ir vis dar yra didžiulis jo gerbėjas. Jis iki šiol iš naujo peržiūri savo kino herojaus filmus, yra perskaitęs visus Eizenšteino veikalus, išverstus į anglų kalbą, įsigijęs visas apie jį išleistas biografijas – ir geras, ir prastas. Net kelis kartus aplankė Eizenšteino biblioteką Maskvoje, kaskart pasamdydamas vis kitą gidą ir taip tikėdamasis išgirsti kažką naujo.
„Eizenšteino Gvanachuate“ režisierius prisipažįsta, kad vienas sunkiausių uždavinių buvo atrasti aktorių, kuris įkūnytų ekscentriškąjį kino kūrėją. Po ilgų paieškų Rusijoje, Italijoje P.Greenaway‘us pagaliau surado tinkamą aktorių Kopenhagoje.
Elmeris Bäckas ne tik išsiskyrė dideliu fiziniu panašumu į sovietų kino kūrėją, bet ir greitai pademonstravo rusišką anglų kalbos akcentą, neišsigando atvirų filmo scenų.
Žiūrovai kviečiami apsilankyti filmo premjeroje, kuri vyks rugpjūčio 7 d. 19 val. „Skalvijos” kino centre.
