2016 m. pasirodęs šiauliečių šneka parašytas Rimanto Kmitos romanas „Pietinia kronikas“ tapo tikru įvykiu mūsų literatūroje: neslėpdami susižavėjimo apie knygą kalbėjo literatūros kritikai, iš džiaugsmo ir malonumo ūžė ir socialiniai tinklai. „Pietinia kronikas“ tuomet skaitė net ir tie, kurie išvis knygų neskaito.
Neatsitiktinai kultiniu įvardijamas romanas sulaukė net 12 tiražų, jo parduota daugiau nei 20 tūkst. egzempliorių. Romanas buvo išrinktas geriausia 2017 m. knyga, o rašytojas R.Kmita už jį buvo apdovanotas Jurgos Ivanauskaitės premija.
Prieš artėjančią filmo premjerą su režisieriumi I.Miškiniu pasikalbėjome apie didžiulius lūkesčius, sukeltus šiam filmui, kodėl pirmą kartą perskaičius romaną jis liko juo nesužavėtas, kuo jo paties jaunystė Vilniuje buvo panaši ir kuo skyrėsi nuo R.Kmitos gyvenimo Šiauliuose, apie devyniasdešimtinių atmosferą ir kokių dalykų neįtraukė į filmą, nors jie ir buvo neatsiejama to laikmečio dalis.
– Nepamenu nė vieno lietuviško filmo, kurio taip entuziastingai būtų laukiama ir kuris dar iki jo premjeros būtų sukėlęs šitokius didelius lūkesčius. Ar pats jauti tam tikrą spaudimą?
– Filmą baigėme montuoti praėjusių metų pavasarį, tad mano darbas jau padarytas. Dabar laukia intensyvi premjerų savaitė – jas tiesiog reikės atidirbti. O spaudimo jokio nejaučiu, nebijau ir nesijaudinu. Man atrodo, kad filmas mums pavyko. Ar jis geras, ar blogas – tai jau nuspręs žiūrovai.
Didžiausią atsakomybę jutau tuomet, kai prieš ketverius metus gavau pasiūlymą imtis šio filmo režisūros. Tiesą sakant, gavęs pasiūlymą dar kurį laiką dėl to abejojau. Mat, nors romaną jau buvau skaitęs, tačiau juo nesusižavėjau. Mano atsiminimai apie tuos laukinius 90-inius buvo visiškai kitokie: jie gerokai tamsesni ir niūresni. O R.Kmitos pasakojime tai papasakota kaip komedija ir pokštas... Tačiau iš viso to daryti situacijų komedijos aš visiškai nenorėjau.
Mano apsisprendimą imtos šios temos nulėmė keli dalykai. Tuo metu Eglė Vertelytė filmui jau buvo parašiusi pirmąjį scenarijų, tad perskaitęs jį, aš į šią temą pažvelgiau kitu žvilgsniu. Netrukus susitikau su R.Kmita ir paaiškėjo, kad mūsų požiūriai labai panašūs – atrodė, lyg mes jau seniai būtume pažįstami. Galiausiai mano žmona sakė: imkis šio filmo, nes vėliau jau tikrai nieko panašaus nedarysi. Taip aš ir sutikau.
Žinoma, „Pietinia kronikas“ yra tapęs kultiniu romanu, bestseleriu, visi apie jį tik ir kalba susižavėję... Tačiau aš supratau, kad jei darysiu filmą kitiems, tai nieko gero iš to nebus. Tad su prodiuseriu Luku Trimoniu sutarėme: aš parašau savo filmo viziją ir jei tai tinka – tuomet imuosi. Taip ši avantiūra pamažu ėmė virsti tikrove.
– Tai yra ketvirtas tavo ilgametražis filmas ir pirmasis, kurį sukūrei remdamasis ne originaliu scenarijumi, bet labai populiaria knyga. Ar nebuvo jausmo, kad įkliuvai lyg į savotiškus spąstus, juk iš esmės turėjai tik du kelius: arba iliustruoti tekstą vos ne pažodžiui, arba pateikti labai savitą kūrinio interpretaciją. Kokį kelią rinkaisi tu?
– Pažodžiui šio romano ekranizuoti neįmanoma. Ir ne tik todėl, kad reiktų beveik keturis šimtus puslapių sutalpinti į dvi valandas. Aš netikiu, kad turint biudžetą, tai būtų realu padaryti net ir šešių dalių seriale. Juk kas dera literatūros kūriniui, visiškai netinka filmui. Romanas – tai personažo refleksija, prisiminimai, nuotaika. O filmui reikia dialogų, siužeto, įvykių, scenų. Štai kodėl į filmavimą reikia eiti ne su knyga, bet su scenarijumi.
Pradžioje rašydami scenarijų mes stengėmės pabėgti nuo paties R.Kmitos teksto. Tačiau su laiku supratau, kad nėra jokios prasmės daryti romano ekranizacijos, jei kūrinys tau netinka – tai būtų Sizifo darbas. Tuomet romaną skaičiau kasdien kaip maldaknygę.
Kai pirmąjį filmo montažą parodėme R.Kmitai, jis pasakė, kad nors scenarijuje buvo bandoma bėgti nuo knygos pasakojimo, tačiau pats filmas yra sugrįžimas prie romano. Man tai buvo svarbus autoriaus įvertinimas ir aš pasijutau laisvas. Beje, kaip tik tuomet rašytojas labai tiksliai įvardijo ir filmo žanrą – komedija su druska. Man tai pasirodė labai tikslu.
– Ekranizuoti romanai visada yra lyginami su pačiomis knygomis ir, tenka pripažinti, kad paprastai filmai šią dvikovą pralaimi. Kaip tu pats įvardytum pagrindinę šio kūrinio liniją, kas čia tau atrodo svarbiausia?
– Tai yra brendimo istorija. Ir ne tik personažų, tačiau ir tuometinės Lietuvos visuomenės bei visos valstybės. Kūrinio laikas –1993–1995 metai, kai iš Lietuvos buvo išvesta okupacinė kariuomenė ir mes ėmėme laisvai kvėpuoti pilnomis krūtinėmis.
Tuomet visuomenėje vyko radikalūs pokyčiai: poetus keitė banditai, svarbiau tapo ne kas tu esi, bet kaip atrodai, kokią mašiną vairuoji.
Tuomet visuomenėje vyko radikalūs pokyčiai: poetus keitė banditai, svarbiau tapo ne kas tu esi, bet kaip atrodai, kokią mašiną vairuoji, kiek pinigų uždirbi ir kiek snukių gali išdaužyti. Na, o savo poeziją gali susikišti labai giliai...
Bet romano herojus šioje pelkėje iš džiumbro pamažu virsta žmogumi. Man tai labai viltingas kūrinys: ne tiek svarbu, kas tu esi šiandien, tačiau visada turi galimybę pakilti iš dumblo. Svarbiausia, kad būtų kas tavyje slypintį gėrį atskleistų ir nuo jo nuvalę purvą parodytų perspektyvą.
Tai visų pirma meilė, tikėjimas. Taip pat draugai, tėvai, aplinka. Ir, žinoma, atradimai – muzika, menas, literatūra, kūryba plačiąja prasme. Apie tai yra romanas, toks yra ir filmas.
– Pats priklausai tai pačiai kartai, kaip ir romano autorius R.Kmita, tad „Pietinia kronikas“ – tai ir tavo paties jaunystės metas? Kiek tavo atsiminimai bei patirtys Vilniuje sutampa su tuo, ką romano pasakotojas išgyveno Šiauliuose?
– Kai kurie dalykai sutampa, tačiau esama ir reikšmingų skirtumų. Tarkime, jaunatviškas entuziazmas, beprotiški poelgiai ir kvailystės, kurių šiandien norėtum, kad tavo gyvenime geriau nebūtų buvę. Taip pat visus tvyrojęs skurdas, kurio gėdijaisi. Pati laikmečio atmosfera – tai, žinoma, labai panašu, ką savo metu patyriau ir aš.
Taip pat mokykloje man buvo svarbi literatūros mokytoja. Šį personažą filme gerokai praplėčiau, nes kai tave moko Violeta Tapinienė, gali visaip bandyti nuneigti jos įtaką, bet giliai širdyje supranti, kad tau gyvenime ji davė labai daug. Galiausiai po mokyklos, kaip ir romano personažas, pasirinkau filologijos studijas, tik tiek, kad mano motyvai buvo gerokai banalesni.
Skaitant romaną man susidarė įspūdis, kad R.Kmita yra gerokai vyresnis už mane, nors išties tarp mūsų tėra metų skirtumas. Jo personažas yra žymiai brandesnis už mane nei buvau aš vyresnėse klasėse. Kas tai galėjo nulemti? Gal regbis – labai vyriškas ir kietas žaidimas? Gal gyvenimas Pietiniame, kur buvo daugiau grubumo, agresijos, o išgyventi turėjai ne tik vaikščiodamas, bet ir bėgdamas.
– Vadinasi, ir jaunojo biznieriaus-spekulianto duonos ragauti neteko?
– Ne, neteko. Tiesa, kelis sumanymus turėjome, bet, laimei, vis atsirasdavo kas nuo tokios nesąmonės sustabdydavo pačiu laiku. Pavyzdžiui, kažkur išgirdome gandus apie labai pelningą gyvsidabrio kontrabandą. Pamenu, kad net bandėme ieškoti kelių, kaip tai galima prasukti, bet vyresnis mano sesers draugas paskambino ir pasakė – chebra, sustokite. Jo žodžiai tąkart nuskambėjo labai įtikinamai ir mes metėme tą reikalą.
Skaitant romaną man susidarė įspūdis, kad R.Kmita yra gerokai vyresnis už mane, nors išties tarp mūsų tėra metų skirtumas.
Kitą kartą buvome susidomėję prekyba žole, kuri tuomet būdavo pardavinėjama degtukų dėžutėse. Girdėjome, kad iš to galima gražaus pinigo užsidirbti... Buvome labai naivūs, viskas tuomet atrodė kaip nekaltas žaidimas. Bet ir vėl kažkas laiku sustabdė ir mes laimingi sugrįžome į krepšinio aikštelę valgyti arbūzų ir parūkyti cigarečių.
– Kaip filme sekėsi atkurti šį laikotarpį? Nors nuo to meto praėjo trys dešimtmečiai, tačiau vizualiai, rodos, tas laikotarpis nuo mūsų jau yra nutolęs šviesmečiais. Ar lengva buvo mieste rasti erdves, aplinką, kuri nebūtų taip stipriai pasikeitusi?
– Žvelgiant iš dabarties perspektyvos tie pirmieji Nepriklausomybės metai dabar atrodo lyg Viduramžiai. Nors, tiesą sakant, apie Viduramžius filmą sukurti būtų lengviau, nes daug ką galima būtų suimprovizuoti, apmeluoti, sužaisti. Tuo tarpu istorijos prieš trisdešimt metų nesumeluosi, nes iškart atsiras šimtai balsų, tvirtinančių, kad viskas buvo kitaip, nei rodoma filme.
Kita vertus, per tuos metus žmonių prisiminimai jau yra gerokai išsikreipę ir net mano amžininkai filmavimo metu nuolat ginčydavosi dėl įvairių smulkmenų, detalių ir to meto posakių, kuriuos jie prisiminė visiškai skirtingai. Tad atsiminimai – labai subjektyvu, todėl, galiausiai, į smulkmenas aš ėmiau nebekreipti dėmesio.
Filme siekiau ištrinti distanciją tarp mūsų ir audringų devyniasdešimtinių. Norėjau, kad žiūrovui susidarytų įspūdis, jog užgesus šviesoms kino salėje, jis tartum laiko mašina persikeltų į tą laikmetį.
Žinoma, iššūkių čia netrūko. Visų pirma, filmo dailininkui Aurimui Akšiui, kuris atkūrė tą laikmetį daiktais, interjerais, vietomis. Kostiumų dailininkė Agnė Biskytė į viską pažiūrėjo labai rimtai ir kruopščiai surinko didžiulę to metų drabužių kolekciją.
Aktoriams Džiugui Griniui, Dignai Kulionytei, Robertui Petraičiui, Irenai Sikorskytei ir kitiems teko mokytis veikti, kalbėti, judėti, mąstyti, žiūrėti taip, kaip prieš tris dešimtmečius gyveno jauni žmonės. Juk per labai trumpą laiką pasaulis mūsų akyse tiesiog vertėsi, maža to, net ne vieną kartą.
Galiausiai operatoriui Narvydui Naujaliui visa tai reikėjo nufilmuoti.
Mane domino ne tiek tiksli detalių rekonstrukcija, o laikmečio dvasia. Aš siekiau personažus panardinti į to meto aplinką tartum vaizdinį srautą.
Tačiau mane domino ne tiek tiksli detalių rekonstrukcija, o laikmečio dvasia. Aš siekiau personažus panardinti į to meto aplinką tartum vaizdinį srautą. Žinoma, dėl to neretai tekdavo aukoti tiek kruopštų dailininko, tiek ir kostiumų dailininkės darbą. Jie atlikdavo didžiulį paruošiamą darbą, rekonstruodavo mažiausias smulkmenas, tačiau filme nesinorėjo laikmečio rodyti kaip atvirukų albumo.
– O vaizdo stilistika, jo kokybė – kiek tai padėjo atkurti to meto atsmosferą?
– Įdomu tai, kad nuotraukos iš kino aikštelės yra žymiai kokybiškesnės nei filmo kadrai, mat fotografuota skaitmeniniais aparatais, o filmuota su 16 mm kino juosta, VHS kamera ir tik labai nedaug scenų skaitmena. Šitaip mes praradome detales, niuansus, vaizdo kokybę, bet laimėjome, žinoma, kiek tai įmanoma, autentiką.
Atvirai sakant, kai imdavome filmuoti 16 mm kino kamera, iškart pasijusdavome laisvi. Juk tuomet mums nebereikėjo galvoti apie super kokybišką vaizdą, kuriuo jau nieko nebenustebinsi. Mes galėjome daugiau dėmesio skirti pačiai istorijai ir vidinėms veikėjų dramoms.
Didžiulę reikšmę filme turi ir garsas bei autentiška to meto muzika. Man norėjosi, kad tą laikmetį žiūrovas patirti visomis savo juslėmis.
– Ar dabar, filmą pabaigus, į tą laikotarpį žiūri labiau iš nostalgijos, ar ironiškai?
– Iš laiko perspektyvos dabar viskas atrodo labai smagu ir juokinga. Naivumo, žinoma, taip pat mums netrūko. Laimei, kad nebuvo interneto su visais socialiniais tinklais – vargu ar būtume visa tai atlaikę. Aplink mus tuomet buvo vien klastotės: ne tik daiktai, bet ir žmonės. Daugelis vaidino vakariečius, laisvus žmones, nors nedaug kas suprato, ką tai reiškia.
Šviesiausia tame laikmetyje buvo draugai ir muzika. Būtent tai tapo alternatyva aplink tvyrojusiai pilkumai ir pavojams, padėjo kurti savo tapatybę.
Beje, filme nėra dviejų dalykų, kurie egzistavo tame laike. Visų pirma – rusiškos muzikos, kuri Lietuvoje beveik visiškai pranyko Atgimimo laikotarpiu bei pirmaisiais Nepriklausomybės metais, tačiau sugrįžo po 1995 metų. Vyresnėse klasėse aš ir pats mielai klausydavausi Cojaus ir Grebenščikovo. Tačiau egzistavo ir toks žanras, kai vakarėlio metu, visiems jau gerai įsilinksminus, kaip pokštą garsiai leisdavome rusišką popsą. Tuomet tai atrodė gan normalu, nors dabar galima vertinti kaip minkštąja Rusijos galią.
Galiu suprasti marozus kaip subkultūrą – man tai yra gan juokinga ir tiek. Bet banditai kaip super herojai ir autoritetai – tai klaiku ir protu nesuvokiama.
Antras dalykas, kurio vengiau – tai smurtas ir banditai, kurių buvo apstu tuo metu. Tačiau aš filme to atsisakiau sąmoningai, nes tiesiog nepakenčiu to brutalaus, buko, grėsmingo pasaulio. Galiu suprasti marozus kaip subkultūrą – man tai yra gan juokinga ir tiek. Bet banditai kaip super herojai ir autoritetai – tai klaiku ir protu nesuvokiama. Būtent todėl iš filmo tikrovės aš juos tiesiog ištryniau ir taip simboliškai atsiskaičiau.
– Pabaigai noriu šiek tiek paprovokuoti. Ar dabar tavo filmą „Lengvai ir saldžiai“ galima būtų traktuoti kaip „Pietinia kronikas“ tęsinį – tai, kuo, susidūrus su rūsčia tikrove, galiausiai virto idealisto Rimanto gyvenimas?
– Tai labai įdomi mintis, niekada apie tai nebuvau pagalvojęs. „Lengvai ir saldžiai“ yra liūdnas filmas, nors jis ir atrodo gan linksmai. O „Pietinia kronikas“ pabaiga sufleruoja, kad viskas gal ir bus kitaip, tik niekas to dar nežino...
