Filme pasakojama išties neįtikėtina istorija – 1934 m. seseriai Faustinai apsireiškė Jėzus ir paprašė nutapyti jo atvaizdą. Ši užduotis buvo patikėta dailininkui Eugenijui Kazimirovskiui, kuriam už peties viso kūrybinio proceso metu stovėjusi Faustina komentavo ir tikslino paveikslą. Pamačiusi baigtą darbą ji pravirko – tapyba nesugebėjo perteikti to grožio, kurį ji regėjo savo vizijose.
Danieliui diSilvai ir filmo operatoriui Marcui Jarabei didįjį grožį įkūnija saldžius atvirukus primenantys kadrai.
Ilgą laiką slėptas, po Lietuvą ir už jos ribų keliavęs paveikslas 2005 m. sugrįžo į Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovę. Šiandien pasaulyje galima išvysti ne vieną Gailestingojo Jėzaus paveikslą, tačiau šią ikonografinę tradiciją pradėjęs pirmavaizdis buvo sukurtas būtent Vilniuje.
Didžiojo kino ekrano neabejotinai vertos, mistinį trilerį primenančios istorijos pasakojimo ėmęsis amerikiečių režisierius Danielis diSilva viename interviu teigė, jog jo tikslas buvo sugrąžinti grožio kategoriją jam aklai tapusiai kultūrai.
Bėda net ne ta, jog meno per grožį niekas neapibrėžia jau daugiau kaip šimtą metų. Problema atsiranda supratus, jog grožis XXI a. yra be galo abstrakti sąvoka – kažkam jis slypi paprastume, kažkam naujų formų ieškojimuose, o štai Danieliui diSilvai ir filmo operatoriui Marcui Jarabei didįjį grožį įkūnija saldžius atvirukus primenantys kadrai.
Paveikslas „Times“ aikštėje Niujorke, paveikslas itališkame peizaže, paveikslas Vilniaus senamiestyje. Greitas montažas ir, žinoma, neįpareigojanti indie muzika. Taip klientus vilioja avialinijos ir mobiliojo ryšio operatoriai – „glamūriški“ atostogų vaizdeliai, šypsenos ir pakili nuotaika skatina pirkti, o šiuo atveju reklaminį klipą primenanti vizualinė pusė veikiausiai turėjo kurti filmo nuotaiką ir skatinti patikėti pasakojama istorija. Atsiprašau, „sugrąžinti grožio sąvoką ir atgauti kultūrą iš pačios savęs“.
Ar šiai istorijai papasakoti išties reikėjo 140 min.? Pasikartojimų kupinas ir netolygus montažas neleidžia abejoti – nurėžus trečdalį filmo, istorija ne tik nenukentėtų, bet ir taptų pagavesnė, įdomesnė, veržlesnė. Galbūt tuomet ir vienos kulminacijos būtų pakakę vietoje pretenzijos į katarsį kas 20 min.
Nurėžus trečdalį filmo, istorija ne tik nenukentėtų, bet ir taptų pagavesnė, įdomesnė, veržlesnė.
Tačiau jei dėl filmo meninės vertės dar būtų galima ginčytis, akis badantį techninį broką filmo naudai vertinti kur kas sunkiau.
Užkadrinio balso įrašas beviltiškai aidi, o per penkias eilutes išsiplėtę filmo titrai, uždengiantys pusę ekrano, niuksuoja žiūrovą vertimo ir lietuvių kalbos gramatikos klaidomis.
Vėlgi, grožio sąvoka įvairuoja, bet šiuo atveju režisierius siūlo ganėtinai postmodernią ir su jo paties komentarais prasilenkiančią interpretaciją.
Spaudos konferencijos metu filmo kūrybinė grupė džiaugėsi, jog sulaukta jau daugiau nei 500 prašymų rodyti filmą užsienyje, tačiau derėtų atkreipti dėmesį, jog šie siūlymai autorius pasiekia ne iš kino festivalių, kino teatrų programų sudarytojų ar kino platintojų, o iš religinių bendruomenių, masinamų filmo istorijos. Ir tai, be abejonės, tendencinga – būtent šiai auditorijai ir yra skirtas filmas, kuriam patekti į profesionalų organizuojamą kino renginį būtų nepalyginamai sunkiau.
Papasakoti įdomią istoriją ir paversti ją reklamine kampanija nėra nieko blogo. Galbūt tai net į naudą – bažnyčiai, turizmo sektoriui ar meno istorijos trūkiams užpildyti. Tačiau nepriklausomai nuo meninių ambicijų kiekio, istoriją reikia pasakoti kokybiškai. Antraip filme bus sunku rasti ne tik kultūrai grąžintą grožio sąvoką, bet ir pagarbą žiūrovui, kuriam yra siūlomas visiškai žalias produktas.
