Filmas ima audrinti jausmus nuo pirmų kadrų, kai Amerikos televizijos kanalai vienas po kito transliuoja žinią, apie jūreivio šuolį ir žiaurų sovietų elgesį su pastebėtu bėgliu, kurio „gal jau gyvo nebėra“ – o tas bėglys... Giedrė Žickytė linkusi surasti užmirštus žmones, nerti į jų gyvenimus ir jaudinti jų, o iš tiesų mūsų visų bendros praeities gaivinimu. Šįkart jos filmas veikia kaip stulbinančių įvykių karuselė, amerikietiški kalneliai, na tikrai kaip atrakcionas, kuris išmuša iš pusiausvyros. Ne vien dėl to, kad Simo Kudirkos gyvenimas pilnas netikėtumų, o kad tokia Giedrės prigimtis, taip ji kuria dokumentinį kiną.
Istorija apie lietuvį, Šaltojo karo metais tapusį žmogaus teisių pažeidimo simboliu, filme tampa istorija apie tai, kaip visuomenė, laikanti save demokratiška, elgiasi su faktu, prieš kurį protestuoja. Kas tas Simas Kudirka amerikiečiams, atkakliai rengusiems demonstracijas su plakatais? Nei giminė, nei pažįstamas. Bet tai žmogus, kurio ryžto išrūkti iš sovietijos nepalaikė JAV laivo įgula, tiksliau – protestuotojų bendrapiliečiai. Norėjo išgelbėti, verkė iš nevilties, bet pakluso anoniminės vyresnybės komandai grąžinti bėglį. To pamiršti nevalia, todėl aštunto dešimtmečio amerikiečiai ir ypač amerikietės su vaikais nenurimo, kol nepasiekė tikslo „free Simas Kudirka“.
Protestų demonstracijos, žurnalistų ir politikų komentarai apie „šviežią“ skandalą, visuotinis jaudulys dėl šios savaitės aukos – pasirinktų epizodų montaže juntu ir karčią režisierės ironiją šiandieninių įvykių adresu. Juk kitą savaitę naują triukšmą sukels nauja auka, prie kurios pavardės rašomas tas pats free. O anos savaitės nukentėjusysis? Giedrė Žickytė Simo Kudirkos dramą padarė lakmuso testu ir parodė, kad vis dėlto įmanoma išgelbėti žmogų. Net jei politikai su savo politkorektiškais atsakymais į keblius klausimus nusimuilina nuo realių sprendimų, kaip prezidentas Nixonas, patikinęs auditoriją, jog jo šalis linkusi padėti pabėgėliams ir jis pasistengsiąs, kad daugiau tokie atvejai nesikartotų. O kaip su šiuo atveju, prezidente, ar žinote, kur jūsų bendrapiliečių klaidos tęsinys – kalėjime, kankinimų kameroje, duobėje? „Šuolį“ galima vertinti už daugelį sėkmingai išspręstų epizodų, bet ypatingai – už šį, taip akivaizdžiai, rūsčiai ir kartu juokingai parodantį, jog Prezidentui rūpi jo šalies ir jo paties įvaizdis, ne konkretus žmogus ir jo likimas. Lygiai kaip ir kitam politikui, kuris į valdžią pateko būtent todėl, kad žadėjo pasirūpinti Simo Kudirkos išlaisvinimu, nors pats nelabai gaudėsi, kas tas Kudirka ir kodėl vertėtų jį minėti rinkiminėse kalbose.
Giedrės Žickytės „Šuolyje“ Simo Kudirkos gyvenimą matome ir kaip tragediją, ir kaip komediją, ir kaip trilerį. Gal tą lemia ir paties Simo charakteris, jo kunkuliuojantis temperamentas ir įgimtas artistizmas, ar jis, keturiasdešimtmetis, amerikiečių žurnalistui porintų pirmus suvalkietiškus įspūdžius laisvoje Amerikoje, ar po pusšimčio metų Giedrės kuriamam filmui prisimintų, ką patyręs „savo namuose“, t. y. KGB kalėjime, „rupūčke“.
Filmo operatorius Rimvydas Leipus Simą ir kitus „Šuolio“ kalbinamuosius filmavo daugiausiai stambiais planais, todėl byloja ne vien žmogaus žodžiai, bet ir mimika, nusiteikimas, pauzės. Tarkime, trumputis, faktais negausus motyvas su buvusiu KGB tardytoju: kiek daug pasako nepamirštama pusiaušypsenėlė, kiek joje „profesinio sąmojaus“ buvusio kalinio adresu, jo atseit melui ir išsisukinėjimui nuo kaltinimų Tėvynės išdavimu. Tragedija ir komedija viename.
Tame, kaip žmonės šiame filme pasakoja, kaip jie laikosi kadre, matyti pačios Giedrės Žickytės atspindys. Žingeidi, visiškai neformali ir labiau linkusi juoktis ir juokinti, nei gąsdinti ar spausti ašaras, ji dinamiškai kuria savo romaną, remdamasi daugybe išklausytų prisiminimų, retais dokumentais (Simo Kudirkos mamos gimimo liudijimas, kardinaliai pakeitęs Simo istoriją), archyviniais JAV kino ir televizijos filmuotais vaizdais. Visko daug, tačiau kruopščiausiai atsirinkta, neužsibūta ties jokiu įdomesniu posūkiu. Siužetas vystosi kaip viesulo genamas.
Giedrė mobili režisierė, o jos fantazija sumano neįtikėtinas avantiūras. Devintą dešimtį bebaigantį Simą Kudirką ji nusitempė iš Pilviškių atgal į Ameriką, kad šis atkurtų, parodytų, suvaidintų, iš naujo išgyventų. Kad būtų įmanoma bent nutuokti, kiek atsiminimuose, senose televizijos laidose ir laikraščiuose būta tiesos, o kiek dailaus pozavimo, kaip tame kadre su Amerikos vėliava. Kontrastiškų nuotaikų filmas apie kontrastų kupiną Simo gyvenimą: laisvės gurkšnį keitė smūgiai ir tardymai, gulago barakus – butas Niujorke ir palmės ten, kur šilčiau, darbas tualetų valytoju netrukdė būti televizijų žvaigžde ir „už viską reikėjo sumokėti“.
Galėjo apie visa tai kalbėtis Pilviškiuose? Tada tai būtų ne Žickytės filmas.
