Tai fragmentas iš naujausio rusų kino grando Aleksandro Sokurovo filmo „Frankofonija“ („Francofonia“), kuriame pusiau vaidybiniu, pusiau dokumentiniu būdu pasakojama apie Prancūzijos pasididžiavimą – Luvro muziejų ir jo direktorių J. Jaujardą, kuris nacių okupacijos metais sugebėjo savais metodais išsaugoti muziejaus eksponatus.
Filmą apie pasiaukojimą kultūrai ir pasauliui išsaugotas Luvro meno vertybes komentuoja Lietuvos poetas, eseistas, ilgametis kultūrinio savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius Kornelijus Platelis.
„Karas ir menas, karas ir kultūros paveldas Vakaruose ir Rusijoje, Vakarų ir Rytų fronte. Luvras karo metais ir laivas, per audringą jūrą plukdantis konteinerius su meno kūriniais.
Tai ramus, mąslus, be jokių nuotykių pasakojimas apie du žmones, tarnavusius kultūrai, nuoširdžiai saugojusius nuo karo negandų meno kūrinius.
Aleksandro Sokurovo pilno metro juostą „Frankofonija“ priskirčiau meninės dokumentikos žanrui. Joje gausu dokumentinių kadrų, tačiau pagrindiniai veikėjai – Paryžiaus Luvro ir kitų Prancūzijos nacionalinių muziejų direktorius Jacques Jaujardas ir aukštas Hitlerio kariuomenės karininkas, organizacijos „Kunstschutz“, besirūpinančios visos Europos kultūros paveldo išsaugojimu, grafas Wolffas Metternichas – suvaidinti. Kaip ir Napoleono šmėkla ar panelė Revoliucija.
Tai ramus, mąslus, be jokių nuotykių pasakojimas apie du žmones, tarnavusius kultūrai, nuoširdžiai saugojusius nuo karo negandų meno kūrinius, ėjusiais į kompromisus ir nelabai besirūpinusius savo moraliniais veidais: Jaujardas karo metu kaip ir dirbo Pétaino vyriausybei, bendradarbiavusiai su okupantais, o Metternichas priklausė nacių partijai. Pirmasis pasistengė po gausias Prancūzijos pilis išslapstyti daugelį Luvro šedevrų, antrasis visaip išsisukinėdamas vilkino jų grąžinimą į Luvrą, kur jiems grėsė išgrobstymas ir išvežimas į Vokietiją. Po karo abiejų nuopelnai kultūrai buvo įvertinti.
Filme kalbama ne tik apie karo keliamus pavojus muziejams, bet ir kaip apie vieną jų fondų turtinimo šaltinių, apie Europos tautų požiūrį viena į kitą ir į bolševikinę Rusiją su jos Ermitažu lavonų pilnose Leningrado gatvėse. Skirtingi vertinimai, dvigubi standartai.
Kalbama su neslepiama žmogaus, priklausančio kitam, mažiau vertinamam, mažiau branginamam, daugiau kentėti pasmerktam pasauliui, nuoskauda, o kartais ir su teisėjo aplombu, turbūt nesąmoningai siekiančiu tą nuoskaudą kompensuoti.“
