Prieš jaukiai įsitaisant seniausio Vilniaus kino teatro salėje stebėti pasaulį iš kitų rūšių perspektyvos, susitikome apie šiokią kelionę pasikalbėti su filmų programos sudarytojomis ir „Taip toliau“ bendraįkūrėjomis – Mante Valiūnaite ir Aiste Račaityte.
– „Taip toliau: Gyvūno žvilgsniu“ yra antroji jūsų kompanijos kuruojama filmų programa, kurią rodote kino teatre. Pirmąją programą skyrėte Senegalui, kviesdamos žiūrovus kirsti Europos geografinę zoną. Šį kartą pasirinkote nuotykį, kuriame tarsi siūlote žiūrovui persikūnyti – pamatyti pasaulį iš kitų rūšių perspektyvos. Kaip gimė tokios programos idėja?
Aistė Račaitytė [A.R.]: „Taip toliau: į Senegalą“ įkvėpė Ramata’os Toutaye Sy filmas „Banelė ir Adama“. Šis senegaliečių kilmės režisierės debiutas buvo šviežio oro gūsis Kanų konkursinėje programoje, kurioje, kad ir kokia ji gera bebūtų, dažnai trūksta alternatyvių požiūrių, dominuoja seni autorinio kino vardai ir šalys su giliomis kino tradicijomis. „Banelė ir Adama“ buvo labai stiprus, bet tuo pačiu ir kultūriškai labai tolimas ir ne iki galo aiškus filmas, todėl labai norėjosi jį pristatyti išsamiau, per kitus filmus atveriant kultūrinius ir socialinius kontekstus, kurie leistų jį geriau suprasti. Taip gimė keturių senegalietiškų filmų programa, rodyta Skalvijoje ir Romuvoje.
Panašiai atsitiko su „Gyvūno žvilgsniu“. Šiemet Berlinalėje pamatytas Nelson Carlos de los Santos Arias filmas „Pepė“ paliko po filmo stiprėjantį įspūdį. Apart „Dahomėjos“, tai buvo originaliausias filmas konkurse ir, deja, tik vienas iš keleto tikrai gerų filmų visame festivalyje. Dominikos Respublikos menininko filmas apie Kolumbijoje tarpstančią invazinę begemotų kaimenę, savo forma labiau paklūstančia laisvai menininko fantazijai, nei kino pasakojimo taisyklėms, tiksliai atitiko „Taip toliau“ veiklos kryptį – pristatyti ne tik geografiškai ir kultūriškai tolimą kiną, bet ir savo forma bei idėjomis toliau nei įprasta išnešančius filmus.
Taigi, buvome tikros dėl „Pepės“ rodymo, ir atrodė, kad tai, kas yra filmo centre – persikūnijimas į gyvūno perspektyva – verta išplėtojimo. Filmo pasakotojas – pirmas Kolumbijoje sumedžiotas begemotas, kuris kartu su dar keliais individais buvo atsivežtas narkotikų karaliaus Pablo Escobar kaip puošmena savo sodams, o po jo mirties pabėgo į laisvę, kur tapo nevaržomai augančios invazinės populiacijos dalimi.
Pepė filme reflektuoja savo gyvenimą, kuris buvo smarkiai paveiktas žmogaus. Gyvūno žvilgsnis iš šono į žmones, kaip ir bet kuris žvilgsnis iš šono, yra labai turtinanti patirtis. Tai leidžia atsirasti šiek tiek daugiau objektyvumo ir savo pačių vertinime. Tad, buvo įdomu patyrinėti ir tai, kaip istoriškai keičiasi gyvūnų vaizdavimas kine, ir tai, kaip ši tema skleidžiasi Lietuvos dokumentikoje.
– Kaip sudėtinga ar lengva buvo rasti ir atrinkti filmus, kurie atlieptų programos idėją?
Mantė Valiūnaitė [M.V.]: Rasti buvo tikrai nesudėtinga. Tačiau atrinkti, kuriuos filmus įtraukti į programą, buvo tikras iššūkis! Šia tema šiek tiek domėjausi rašydama disertaciją ir tyrinėdama skirtingas hibridiškumo apraiškas kine. Tuo metu skaičiau keletą knygų, kuriose susitinka gyvūnų ir kino studijos. Be to, lankantis įvairiuose kino festivaliuose vis užfiksuodavau filmus, kuriuose svarbūs tampa būtent gyvūnai arba jų, kad ir spekuliatyviai sukurtos, perspektyvos.
Dažnai tai būdavo patys originaliausi filmai programose. Tad, filmų sąrašas kaupėsi ne vienerius metus. Turėjome ilgą sąrašą svarbių filmų, taip pat žvalgėmės papildomai. Tuomet jau teko priimti nelengvus sprendimus, nes biudžeto didelei programai neturėjome. Išties, būtų įdomu surengti plačią retrospektyvą, pristatančią gyvūnų vaizdavimo kismą kine.
A.R.: Darant pasirinkimus, vienas iš kriterijų buvo įtraukti daugiau Lietuvoje nerodytų filmų. Taip atsirado proga aktualizuoti neseną garsios britų režisierės Andrea’os Arnold itin emociškai paveikų dokumentinį filmą „Karvė“. Jo centre vaizduojama vienos pieno fermos karvės kasdienybė, o pasirinkti kameros rakursai ir filmavimo technika priartina žiūrovą prie jos perspektyvos. Taip pat norėjosi parodyti Lietuvoje ne tiek daug rodytą, tačiau labai įdomų Amerikos video menininką Bill Viola. Jo filmas „Nežinau, į ką esu panašus“ primena kelionę, tik ne po pažįstamą peizažą traukiniu, o vidun į save, kur po truputį ima trintis žmogiškosios sąmonės ribos ir susiliejama su gyvūnų pasauliu. Filmas sukelia nepaprastai daug minčių.
Nors formaliai programa yra įvairi, visgi neįtraukėme klasikinio pasakojimo ir joje vyrauja eksperimentinės strategijos. Tik buvo aišku, kad be Bressono „Baltazaro“ ir be dviejų temą originaliai plėtojančių lietuvių dokumentinių filmų niekaip neapsieisime. Programai svarbus tiek istorinis pjūvis, tiek ir klausimas kaip mūsų, turinčių glaudų ryšį su gamta, požiūris ir santykis su gyvūnijos pasauliu atsiskleidžia dabartiniame kine. Tas ryšys tikrai stiprus – vienas sėkmingiausių visų laikų lietuvių dokumentinių filmų buvo Mindaugo Survilos „Sengirė“, o mūsų poetinės dokumentikos tradicijoje ne tik peizažas, bet ir gyvūnai atlieka svarbų vaidmenį.
– Kokias pagrindines šiuolaikinio pasaulio problemas atskleidžia programai pasirinkti filmai? Apie ką, tikitės, po seansų žiūrovai aktyviau susimąstys?
A.R.: Jei gyvūnai filme įtraukiami ne tik kaip dekoracija, o kaip prasminis elementas, tai automatiškai atneša klausimus apie ekologiją, žmogaus poveikį gamtai ir etiką. Nors „Pepėje“ telpa labai daug istorinių, politinių ir socialinių temų, jo centre – dėl neatsakingos žmogaus veiklos atsiradusi ekologinė katastrofa. Tai – šiltuose Magdalenos upės baseino vandenyse be jokių jiems pavojingų grobuonių ar parazitų klestinti begemotų kolonija.
Tai sunkiai išsprendžiama, vietiniams žmonėms ir kitoms rūšims grėsmę kelianti, problema. Begemotų skaičius nuo keliolikos per tris dešimtmečius išaugo iki 130, jų pagavimas ir išgabenimas į jų natūralias būveines Kolumbijai yra neįveikiama našta. Tuo tarpu Pepės gentainiai gimtoje Afrikoje nyksta dėl klimato kaitos didėjančių sausrų ir brakonieriavimo.
Etika – dar vienas teminis ir probleminis laukas, išsiskleidžiantis beveik visuose filmuose. Klausimas, kodėl elgesiui su gyvūnais taikome kitokias taisykles nei žmonių tarpe? Kodėl žudyti dėl pramogos, atimti laisvę, kankinti, naikinti, ar visaip kitaip kontroliuoti yra priimtina? Norėčiau tikėti, kad ateityje tai bus nenormalu, panašiai kaip dabar jau sutariame, kad, pavyzdžiui, vergovė, seksualinių mažumų kriminalizavimas ir pan. negali egzistuoti.
Gyvūnai patiria didžiausią diskriminaciją žemėje. Vyksta pasaulinis ekocidas, daugelis rūšių susiduria su masiniu naikinimu. Tad, jų teisių klausimas yra itin aktualus. Visgi, svarbu pabrėžti, kad programoje nėra aktyvistinių filmų. Visos šios temos skleidžiasi neprikišamai, bet tuo pačiu tai nėra ir pašalinis poveikis. Manau, kad visi pristatomi kūrėjai yra giliai apie tai susimąstę, o jų filmai suteikia progą apie tai intensyviau pagalvoti ir mums, žiūrovams.
M.V.: Kita tema, nors galbūt ir ne tokia ryški, yra technologinės pažangos poveikis mūsų santykiui su gamta. Pavyzdžiui, turmpametražiame filme „Artimiausias kaimynas“ dirbtinis intelektas tampa ornitologu – ką gi jis mums gali pasakyti apie paukščius? Dažnai technologija tarsi pasitelkiama geresniam pažinimui, bet šiuo atveju rezultatas gana komiškas. Pažangios vaizdavimo technologijos dažnai gali mums padėti iš arčiau pamatyti gyvūnus arba įsivaizduoti jų perspektyvas, bet daugelyje šių programos filmų kino kūrėjai labai sąmoningai apmąsto, kokias priemones yra etiška pasitelkti vaizduojant kitas rūšis.
Viename iš seansų – Rugilės Barzdžiukaitės filmo „Rūgštus miškas“ ir suomių režisieriaus Ville Koskinen trumpametražio filmo „Magnifica: pasyvi įsibrovėlė“ dialoge išryškėja svarbios ekologinės temos. Bet taip pat ir žmogaus baimės bei išankstiniai nusistatymai į rūšis, kurias mažiau pažįstame. Apskritai, šių filmų dialogas atskleidžia, kaip tam tikros gyvybės rūšys dėl tam tikrų priežasčių turi įsišaknijusį neigiamą požiūrį. Tai gali nuskambėti netgi kaip tam tikras rasizmas, kuomet tai, kas mažiau pažįstama ar tolima, iššaukia sunkiai paaiškinamą pasipriešinimą.
– Nesunku pastebėti, kad dalį programos sudaro nauji filmai, o dalį senesni, net tapę klasika kaip 1966 metų „Baltazaras“. Kodėl jums svarbu programos metu parodyti vienas nuo kito laike nutolusius filmus?
M.V.: Norėjosi bent truputį atskleisti istorinį gyvūnų reprezentavimo pjūvį. Išties, paskutinius kelis dešimtmečius padaugėjo filmų, kurie stengiasi permąstyti mūsų santykį su gyvūnais ir jų vaizdavimą kine, bet tokių pavyzdžių galima rasti ir anksčiau sukurtuose filmuose. Daugelyje šios temos tyrimų minimas Roberto Bressono filmas „Baltazaras“, nes būtent jame asiliukas tampa tikru veikėju, įgauna subjektyvumą, daro poveikį kitiems veikėjams. Į jį kamera įsižiūri, jo žvilgsnis tampa svarbus. Be to, šis filmas įkvėpė ne mažai kino kūrėjų kitaip vaizduoti gyvūnus.Tad, mums buvo svarbu jį įtraukti į programą kaip tam tikrą atspirties tašką, kuris inicijuoja pokyčius.
– Greta filmų programos rengiate ir pokalbius su rodysiamų filmų kūrėjomis – dokumentinio filmo „Rūgštus miško“ režisiere Rugile Barzdžiukaite ir kito dokumentinio filmo „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ režisiere Aiste Žegulyte. Kokią misiją, jūsų manymu, turėtų įgyvendinti šie pokalbiai, kokiam tikslui juos skiriate?
M.V.: Mano galva, šie du filmai yra vieni originaliausių ir svarbiausių per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos dokumentiniame kine sukurti filmai. Praėjo šešeri metai nuo jų premjeros ir pagalvojome, kad svarbu ne tik juos parodyti, bet ir pakalbėti su abiejuose seansuose dalyvausiančiomis režisierėmis apie tai, kaip šie filmai joms atrodo praėjus kuriam laikui. Be to, rodysime juos kartu su trumpametražiais filmais, tad bus įdomu pakalbėti apie mūsų pasiūlytus dialogus.
A.R.: Gavosi įdomūs dialogai, pabrėžiantys filmus jungiančių temų universalumą ir tuo pačiu išryškinantys kultūrinius skirtumus. Pavyzdžiui, Sebastiano Mulderio „Gamta: visos teisės saugomos“ dar aštriau pabrėžia Aistės Žegulytės filme plėtojamą gamtos sudaiktinimo temą vakarų pasaulio kontekste, tačiau jame jau nebėra to kone sakralaus ryšio kaip Lietuvoje, kurį Žegulytės „Animus Animalis“ dar užčiuopia.
O „Magnifica: pasyvi įsibrovėlė“ primena Barzdžiukaitės „Rūgštų mišką“ ne tik dėl to, kad dokumentuoja nejauką susidūrus su kažkuo keistu ir nepažįstamu, ar to, kad dažnai pasitelkiama kitų gyvių perspektyva. Jei polemika dėl kormoranų mums jau daugmaž pažįstama, ekrane matant didelį keistą glitų padarą, kyla klausimas, ar mes vis dar žiūrim dokumentiką.
– Kokį vieną programos filmų rekomenduotumėte kiekviena jūsų?
M.V.: Labiausiai noriu pakviesti į „Trumpametražių filmų programą“. Pastaruoju metu, trumpametražių filmų kuravimas man tapo itin įdomus, visuomet labai įkvepia netikėtai atsirandančios jungtys tarp skirtingų filmų. Šioje programoje taip pat šiek tiek atsiskleidžia, koks skirtingas gali būti gyvūnų vaizdavimas kine. O taip pat ir žmogaus santykis su gyvūnu. Man didelis atradimas buvo filmas iš Sudano – „Kupranugaris“. Viena vertus, dėl savo paveikumo, kita vertus dėl formos laisvumo. Taip pat labai norėčiau atkreipti dėmesį į režisierių Sebastian Mulder, kuris ne viename trumpametražiame filme sutelkia dėmesį į gyvūnus.
Mūsų sudarytoje programoje bus galima pamatyti du jo filmus – „Laimingų naujų“ ir „Gamta: visos teisės saugomos“. Abu jie mane sužavėjo ir savo formos originalumu, ir režisieriaus minties aštrumu. Pirmajame iš šunų perspektyvos patiriame, ką jiems reiškia Naujųjų metų laukimas ir fejerverkai, o antrajame labai originaliai svarstomas dirbtinės gamtos, įvairiausių žmogaus sukurtų gamtos pakaitalų santykis su tikrąja, ir apskritai su mūsų kasdiena.
A.R.: Siūlau pradėti nuo jau nemažai aptarto, Berlyne už režisūrą „Sidabriniu lokiu“ apdovanotu „Pepė“, kuris, tikiu, užkabins pažiūrėti ir kitus filmus. Didžiausias šios programos privalumas yra tai, kad nors forma filmai gan eksperimentiški, originalūs pamąstymai vaizdais apie gyvūnų karalystę, kurios dalimi esame patys, žiūrisi itin lengvai ir teikia daug malonumo. Na, gal išskyrus Andrea’os Arnold „Karvę“, kurio žiūrėjimo malonumas kyla ne iš paties subjekto ir aplinkybių, bet iš to, kaip režisierė meistriškai režisuoja ir dramatizuoja karvės patirtis, po kurių išgyvenimo išeiname pasikeitę.
