Milda – šešerių metų mergaitė, gyvenanti pas tetą su kuria nesutaria. Kiemo vaikų ji pravardžiuojama „našlaite“, nes jau dvejus metus jos tėvai negrįžta iš emigracijos Londone. Mergaitė laiką leidžia viena, užsisklendusi ir vis dar laukdama „tikrai sugrįšiančių tėvų“.
Tačiau vieną dieną ji susipažįsta su vidutinio amžiaus moterimi, kuri ją įtikina, kad jos tėvai ją myli ir negrįžta tik todėl, kad yra… pagrobti Anglijos karalienės. Iš pradžių mergaitė netiki paslaptingąja moterimi, tačiau jai prisakius įtikinamų argumentų, mergaitė nusprendžia, kad tai tikra tiesa, ir pasiryžta didžiausiam žygdarbiui savo gyvenime – išvaduoti savo tėvus iš „karalienės gniaužtų“. Paslapčia nuo tetos ji susikrauna daiktus ir išsiruošia į Londoną. Tačiau, pasirodo, ne viskas taip paprasta, kaip atrodė iš pradžių. Žingsnis po žingsnio mergaitė pradeda susidurti su sunkumais, kurių didžiausias – ji pati.
„Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“, anot režisieriaus Ernesto Jankausko, – tai šiuolaikinė „Pepės Ilgakojinės“ versija apie vienišą mergaitę, kurios fantazija padeda jai išgyventi kasdienybę.
– Kaip kilo filmo idėja?
– Filme nagrinėjama tema yra skausminga ir aktuali. Scenarijų rašėme apie metus, nuolat domėjomės ir galiausiai užsikabinome už šios temos. Vaikai paliekami su tetomis, dėdėmis, broliais, o tėvai emigruoja. Nieko teisti nenorime – norėjome parodyti, koks gražus yra vaiko pasaulis. Stengėmės kurti pasaką.
Tai šiuolaikinė „Pepės Ilgakojinės“ versija apie vienišą mergaitę, kurios fantazija padeda jai išgyventi kasdienybę.
– Ar tiesa, kad filme vaidino vaikai iš vaikų namų?
– Taip, epizodiniuose vaidmenyse. Labai gerai sutarėme su vaikais ir jie patys noriai vaidino.
– Tačiau šie vaikai tarsi ir realiame gyvenime jau išgyvena panašią istoriją – tėvai juos paliko. Kaip jautėsi jaunieji aktoriai vaidindami šiame filme?
– Su jais apie tai nekalbėjome, jokiu būdu negalima vaikams užkrauti tokios atsakomybės. Šie vaikai daugiausiai vaidino tik masinėse scenose, o su jais elgėmės kaip lygus su lygiais.
– Kaip atsirinkot aktorius filmui?
– Surengėmė didžiulę atranką, išbandėme apie šešiasdešimt vaikų, kol galų gale atėjo Mija – pagrindinė aktorė. Svarbiausi kriterijai – laisvumas, supratimas, drąsa.
– Kas buvo sunkiausia filmuojant filmą?
– Sunkiausia, bet kartu ir įdomiausia, buvo dirbti su Mija – pagrindine filmo aktore. Filmavimas vaikui – tai žaidimų aikštelė, o vaikui žaidimas įdomus tik du kartus. Kai tą pačią sceną tekdavo kartoti trečią ar ketvirtą kartą, reikėdavo pasistengti rasti žodžių, kaip Miją įtikinti, kodėl vėl reikia vaidinti arba kodėl ji turi būti liūdna, kai jai yra linksma.
– O kas buvo linksmiausia filmuojant?
– Viskas buvo labai smagu, tačiau vienas linksmesnių dalykų buvo tas, jog filmavimo aikštelėje niekam neleidom keiktis. Įvedėme mokestį – vienas litas už vieną keiksmažodį. Baisiausia buvo tai, jog Mija netrukus šį susitarimą sužinojo, ir specialiai klausydavo, kas kur nusikeikė, mat buvome sutarę, kad surinkti pinigai atiteks jai. Bet paskui su Mija atsiskaitėme dovanomis.
– Apskritai, filmus kurti yra labai džiugu. Gyvenimo būdas, kai kuri filmus, suteikia tokį nerealų jausmą, kad nori tik daryt ir daryt, tad viskas, iš tiesų, ir buvo linksma.
