Tokią žiemą sveikiausia būtų pasiduoti tinginystei ir besaikiai žiūrėti arthauzinius prancūziškus filmus. Vienas iš šių metų „Žiemos ekranų“ filmų kaip tik ruošiasi išlaisvinti vaizduotę iš kasdienės nykybės – tai brolių režisierių Ludovico ir Zorano Boukherma pernai sukurta siaubo komedija „Tedis“.
Neįvardintame Prancūzijos miestelyje jaunas pankas Tedis, kuris yra nekenčiamas vietinių ir neturi draugų, išeina į mišką dairytis pagarsėjusio vilko, kol šis jį sužeidžia. Protagonistas pats nepajunta, kaip naktimis pradeda medžioti žmones, o rytais išgyvena savotiškas pagirias – neprisimena nieko iš vakarykštės nakties, išskyrus tai, kad smagiai praleido laiką.
Vargu, ar šioje istorijoje reikia ieškoti moralo. Jei ir galima iš jos kažko išmokti, tai vertinti savo nuostabią, per pandemiją galimai spėjusią pabosti šeimą, nes „Tedis“ yra priminimas, kad visada gali būti blogiau: partnerė vieną dieną gali nustoti jus mylėjusi, draugiškas dėdulė į nugarą gali nutaikyti medžioklinį šautuvą, o kolega vieną naktį gali pavirsti vilkolakiu ir naktipiečiams suvalgyti jūsų liežuvį. Todėl, visų pirma, „Tedis“ jus privers džiaugtis tais, kurie yra šalia.
Siūlyčiau šio filmo nežiūrėti jautrių nervų ar kraujo vaizdų privengiantiems žiūrovams.
Antra, palmės, baseinai ir prancūziška vasaros pradžia filme padės pamiršti apie šią žiemą dėl šalčio vis neužsivedantį automobilį, bridimą per sniego jūrą iki artimiausios parduotuvės, nesėkmingą per mažos žieminės striukės pirkimo internetu projektą beigi ant slidžių šaligatvių išsisuktas kojas. Tiesą sakant, „Tedžio“ veikėjams, kalbant apie galūnes, nepasisekė dar labiau, dėl to siūlyčiau šio filmo nežiūrėti jautrių nervų ar kraujo vaizdų privengiantiems žiūrovams.
Gerai žinome, kodėl išgirdęs raktažodį „prancūzų kinas“, ne vienas standartinio skonio kino mylėtojas ims vartyti akis. Stereotipiškai prancūzus įsivaizduojame kuriančius lėtas dramas apie jaunos poros meilę su metaforų pertekliumi apipintais dialogais pajūryje.
„Tedžio“ dialogai lakoniški, veikėjai neidealizuoti, o jų gyvenimas sukasi greičiau nei pastarieji pandeminiai metai ir siužeto vingių ten kur kas daugiau, nei nuo veiksmo bei jaunatviškų vakarėlių apribotoje mūsų kasdienybėje. Vieną filmo akimirką stebime besilinksminantį jaunimą, kitą – regime miestelėnus su šakėmis, įtūžusius, naršančius miestelio apylinkes, kad surastų besislapstantį vilkolakį.
Ketvirta, „Tedis“ primygtinai praplės žiūrovo muzikinio skonio paletę. Jei šiemet namų svetainėse skamba stresą mažinanti meditacinė muzika ir sveikatos apsaugos ministro balsas spaudos konferencijų metu, „Tedžio“ garsinis takelis, kaip ir galima tikėtis iš siaubo komedijos, yra kiek sunkesnis. Ne viena mokslinė studija patvirtino paradoksą, kad daliai melomanų sunkios, agresijos pilnos muzikos klausymas efektyviai sumažina streso lygį organizme, padeda išlieti susikaupusį pyktį ir sukelia teigiamas emocijas. Šiame filme galima išgirsti ir keisto prancūziško trešo, ir prancūziškuosius motorhedus, kurie detoksikuos žiūrovo emocinį pasaulį. Ši muzika paįvairins ir akiratį – ne viskas, ką per pastaruosius šimtą metų sukūrė prancūzai, buvo La Vie En Rose.
Tik neapsigaukite – „Tedis“ nėra begalinių liaupsių ar eilės Oskarų vertas dešimtmečio šedevras. Filmas buvo įvertintas viso labo Katalonijos tarptautiniame filmų festivalyje „Sitges“ ir įsitaisė tarp kitų nominuotų siaubo filmų festivalyje „Splat!“. Žiūrovai, pamatę šį filmą, neverks kaip po „Titaniko“, jų nekankins savaitę trunkanti nemiga, kaip po distopinų filmų apie branduolinio karo apokalipsę, jie nesijaus pakylėti, kaip po Larso von Triero „Melancholijos“.
„Tedis“ nėra begalinių liaupsių ar eilės Oskarų vertas dešimtmečio šedevras.
Siaubo komedijos žanras iš kitų ir išsiskiria tuo, kad nebando pasaulio apversti aukštyn kojomis – galbūt todėl tokių filmų kaip „Tedis“ IMDB reitingai dažnai nesiekia 7. Pavyzdžiui, mano mėgstamiausios siaubo komedijos – J.Jarmuscho „Mirusieji nemiršta“ reitingas išvis apgailėtinas, nors filmas pilnas nuorodų į kino industrijos kuriamus stereotipus, siaubo filmų klišes ir yra išties vizualiai išraiškingas. Visi pakankamai drąsūs pasižiūrėti egzistencinei dramai į akis, tačiau tik retas išdrįs nuryti kokybišką paviršutiniško absurdo kartumą.
Ir galiausiai, „Tedis“ suartins jo žiūrovus. Įsivaizduokime vieno namų ūkio žmonių grupelę sėdinčią ant sofos, valgančią spragintus kukurūzus ir žiūrinčią „Tedį“. Tada įvyksta akibrokštas – žiūrovai pamato vieną šlykščiųjų scenų, kada protagonistui, būsimam vilkolakiui, prasideda kūno transformacijos ir keisčiausiose vietose (išduosiu, net ant akies obuolio) ima augti plaukai. Žiūrovams nieko nebelieka, tik išspjauti popkornus, susikibti rankomis ir viena akimi užsimerkti, kad greičiau iškęstų vaizdinį potyrį, kol visas tas bjaurizmas juos tems lauk iš komforto zonos.
Tiesa, „Tedį“ ir kitus septynis festivalio filmus žiūrėti su šeima bus dar patogiau, nes „Žiemos ekranai“ šį vasarį įsižiebs ne kino teatruose, o žmonių namuose, tai yra, virtualioje erdvėje, „ŽMONĖS Cinema“ ir „Skalvijos“ internetinėse filmų platformose.