Tai jau antrasis jaunos režisierės ilgametražis vaidybinis filmas. Jis pasakoja jaudinančią iš Lietuvos į Airiją emigravusios šeimos istoriją. Nors „Pilyje“ kalbama apie emigraciją, ji tarsi lieka antraplanė. Daug svarbesnė yra pačio žmogaus – ambicingo, drįstančio svajoti, siekti to, ko nori, o ne imti tik tai, ką jam duoda gyvenimas, idėja. Siužetą kuria trys moterys: mama Jolanta (akt. Gabija Jaraminaitė), jos dukra Monika (akt. Barbora Bareikytė) ir senatvine demencija serganti močiutė. Pastarąją įkūnija teatro elitui priskiriama aktorė, už darbą Gyčio Lukšo filme „Duburys“ Lietuvos kino apdovanojimui „Sidabrinė gervė“nominuota kaip geriausia antraplanio vaidmens atlikėja – Jūratė Onaitytė. Laukdami premjeros su aktore kalbamės apie naują vaidmenį kine, emigraciją ir svajones.
– Per įspūdingą daugiau kaip 40 metų trunkančią karjerą sukūrėte daugybę reikšmingų vaidmenų teatre, televizijoje, kine. Esate viena iš sėkmingiausių savo kartos aktorių. Kaip atsidūrėte „Pilis“ filmavimo aikštelėje?
– Gavau skambutį, susitikome su režisiere. Mums, aktoriams, vadinamosios baisiosios atrankos praeiti nereikėjo. Dabar jau man tenka tokia laimė ne kartą... Tuo labai džiaugiuosi.
– Kinas į jūsų gyvenimą atėjo vėliau nei teatras. Esate sakiusi, kad tai akimirkos menas, mokėjimas ištirpti toje aplinkoje. Kaip kine kuriate santykį su žiūrovu, jeigu jis iš vis yra įmanomas?
– Aš kažkada jaunystėje abejojau, ar per ekraną gali būti perduodamos visos emocijos, vidinis nusiteikimas, noras tiksliai išsakyti mintį... Po pirmo bandymo televizijoje tokių klausimų nebeliko. Kine yra specifinių momentų, kuriuos mokiausi įvaldyti per visą savo gyvenimą. Apie žiūrovus galvoju ta prasme, kad jie suprastų mano idėją, mintį, tą, ką aš savo vaidmeniu noriu pasakyti. Jeigu žiūrovas tai perskaito, tada ir atsiranda ryšys. Visada lauki kaip supras, įvertins. Teatre ryšį pajauti tą patį vakarą, o kine – tik po kurio laiko. Tiek televizijoje, tiek kine, teatre – daug skirtingų prisitaikymų. Profesionalumas ateina su praktika. Mano karjeroje ji gana ilga. Filmuotis pradėjau dar neturėdama trisdešimties...
– Emigracijoje jūsų herojė atsidūrė perkopusi šešiasdešimtmetį. Ar jūs esate prisirišusi prie savo šalies, miesto, ar, pavyzdžiui, negalėtumėte gyventi ne kokios nors vietos?
– Niekada nebuvau susiviliojusi išvykti iš savo šalies. Ir teatre esu vaidinusi emigrantę, todėl ši tema man pažįstama ir skaudi, o filmo „Pilis“ scenarijus – itin artimas. Kai prasidėjo masinis emigravimas, aš, galima sakyti, net fizinį skausmą jutau. Kai matai, kaip ištuštėja miestų gatvės, mažėja jaunų, gražių veidų... Ir mano vaidinamai močiutei nebuvo jokių abejonių, ji norėjo grįžti atgal į Lietuvą. Kalbant apie vietas: gimiau ir ilgą laiką gyvenau Vilniuje, o brendau profesinėje srityje ir šeimą sukūriau Kaune. Todėl abu miestai vienodai brangūs. Apskritai, man patinka visa Lietuvos gamta: miškai, jūra, žmonės... Man gera čia gyventi. O jeigu būna sunku, norisi būti šalia, kitam padėti, o ne pabėgti.
Teatre ryšį pajauti tą patį vakarą, o kine – tik po kurio laiko.
– Kuo šis vaidmuo skyrėsi nuo kitų, kokius iššūkius teko įveikti?
– Buvo tikrai nelengva, nors viskam pasibaigus išlieka tik geri prisiminimai. Teko plaukti ne tik jūroje. Dėl saugumo privalėjome vilkėti nardymo kostiumus, o jie labai riboja judesius, nepatogu. Prieš filmavimą treniravausi duše, pildavau šaltą vandenį, galvojau, kad bus labai šaltas vanduo Airijoje. Vis dėlto vasara pasitaikė gana šilta. Tai pat įveikiau savo baimę plaukti atviroje jūroje, nors turiu baimę, kai kojomis nesiekiu dugno. O pati sunkiausia užduotis buvo mano vaidmuo, kai perskaičiusi scenarijų supratau, kad man teks labai daug domėtis ir įsikūnyti į sergančios demencija močiutės pasaulį.
– Jūsų įkūnijama močiutė serga liga, kuri ištrina atsiminimus, pomėgius, įpročius, ji pamažu ardo žmogaus asmenybę. Ar esate savo gyvenime susidūrusi su senatvine demencija sergančiai ligoniais?
– Laimei, iki filmavimo kol kas artimai neteko susidurti. Tačiau ruošiantis vaidmeniui daug domėjausi, žiūrėjau dokumentinius filmus, apie ligą skaičiau iš medicininės pusės. O po to teko įsijausti. Prisipažinsiu, buvo nelengva išlaikyti kitą vidinę būklę, tuo pačiu bendrauti ir vėl grįžti į vaidmenį. Tai man buvo iššūkis, todėl ruošdavausi, jaudindavausi prieš filmavimus.
– Ar sutiktumėte su teiginiu, kad mūsų visuomenėje apie protinę negalią turinčius žmones kabama puse lūpų?
– Ko gero, taip. Sužinojau, kad tai ne tik gilios senatvės liga, bet ir užklumpanti jaunesniame amžiuje. Tai labai klastinga liga. Nėra tiksliai aišku, dėl kokios priežasties ji atsiranda. Medicina dar neišrado vaistų jai pagydyti, situacija tik palengvinama medikamentais. Manau, apie tai reikia kalbėti daugiau, nes dažnai į pirmuosius ligos simptomus žiūrima pro pirštus, viskas nurašoma „senatviniam marazmui“. Pirmasis ligos periodas yra labai svarbus, nes paskui, kai liga įsibėgėja, būna sunku ir ligoniams , ir artimiesiems...
– Kaip apibūdintumėte orią senatvę?
– Ir jaunytėje, ir dabar žaviuosi senais žmonėmis, kurie sugeba nuoširdžiai šypsotis. Tada ir jų veidai šviečia! Ką galiu pasakyti apie burbančius sau po nosimi ir gyvenimu nepatenkintus senolius? Negana to, kad jau estetikos nebėra veide, o dar tos rupūžės iš burnos šokinėja... Manau, kad reikia kiek įmanoma atviriau žiūrėti į pasaulį. Man patinka stebėti jaunus žmonės, jie man įdomūs. Žinoma, yra visokių aplinkybių ir atvejų, senukams reikia atskiro dėmesio, tuomet jie atsilieps savo patirtimi, išmintimi. Svarbu vengti didaktikos, nes kiekvienas norime mokytis iš savo klaidų. Jeigu kartais norisi paburbėti, mokausi susivaldyti, nes pyktyje tiesos nėra.
– Iš konteksto galima suprasti, kad filme vaizduojami motinos ir dukters santykiai įtemti ne tik dėl senolės ligos. Beje, su aktore Gabija Jaraminaite tai jau ne pirmas motinos ir dukters vaidmuo. Pati turite dukrą. Ką jums reiškia šeima?
– Šiame filme motinos ir dukters santykiai buvo rimtesni, reikalaujantys didesnio profesinio išmanumo. Šeima yra atsvara, tavo prieglobstis. Bet dažnai mes per daug iš artimųjų reikalaujame ta prasme, kad primetame savo požiūrį, įsitikinimus. Norime artumo, bet dažnai kankiname vienas kitą ribodami laisvę. Norisi pagelbėti, patarti, tačiau ar visada būtina? Reikia stebėti save, kad netaptum per dideliu egoistu, pririšančiu prie savęs.
Gyvenimas – ne visada pasaka su laiminga pabaiga. Tad svajonėmis negyvenu.
– Močiutės likimas – dramatiškas. Trauka prie vandens lyg magnetas... Ji niūniuoja lietuviškas dainas, savo mintimis tarytum grįždama į gimtinę. Kiek dramos jūsų pačios gyvenime?
– Aš siekiu ramybės ir vidinės harmonijos, tačiau nuo pat jaunystės beveik visi mano vaidmenys buvo dramatiški. Galiu teigti, kad viskas nuo manęs ir manyje – drama. Todėl būdama jautrios prigimties kasdienybėje stengiuosi elgtis priešingai: taikau svarstyklių principą. Man padeda knygos, o būdama gamtoje randu nusiraminimą. Jeigu negaliu ištrūkti iš namų, mano žvilgsnis pro buto balkoną visada ieško dangaus platybių... Mano profesijos žmogui vienatvės dienos būtinos, padedančios išsivalyti mintis, išsiravėti piktžoles, atsakyti į klausimus, apie kuriuos lėkdamas tiesiog nespėtum permąstyti.
– Bendrąja prasme filmas apie svajojantį ir nepaisant nepalankių aplinkybių drįstantį eiti link savo svajonės žmogų. Apie ką svajojate jūs?
– Gyvenimas – ne visada pasaka su laiminga pabaiga. Tad svajonėmis negyvenu. Tiesiog turiu tikslą, kurį pasiekti reikia didelio pasiruošimo ir darbo. Suprantu, kad labiau nuo manęs priklauso ateitis (kažkiek palieku likimui, aplinkybėms, aukščiausiajam), todėl savo pasaką kuriu veikdama, o ne svajodama. Tai, kas priklauso nuo mūsų, galime bandyti pakeisti, o ko negalime – belieka pozityvus mąstymas. Ko gero, aš esu iš tų realistų... (juokiasi).
