„Sesės“, kurias Lietuvos žiūrovai galės pamatyti nuo rugsėjo 20 d., nukelia į vasaros savaitgalį, kurį sodyboje leidžia dviejų seserų šeimos. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, savaitgalis kaip savaitgalis – visi tokių esame turėję. Kaip ir netikėtų gyvenimo posūkių, kurių būtume norėję išvengti.
„Tai filmas apie momentus, kurie nuraibuliuoja per tavo tolimesnį gyvenimą. Bandžiau atrasti perspektyvą, kaip žiūrėti į prisiminimą, vykstantį dabar“, – sako filmą pats rašęs, režisavęs ir filmavęs L.Bareiša.
– Kai paskutinį kartą turėjome interviu – tai buvo prieš ketverius metus, tau ruošiantis su „Atkūrimu“ (2020) vykti į Berlyno kino festivalį, – daug kalbėjai apie struktūrą. Struktūra visada buvo svarbi tavo filmų dalis, bet su „Sesėm“, man regis, struktūros vaidmuo išauga kaip niekada anksčiau. Kaip atrodo tau pačiam?
– Struktūros vaidmuo pasikeitė. Anksčiau struktūra mano filmuose buvo labiau rišantis elementas, kažkas, kas suteikia formą pasakojimui. O „Sesėse“ neklasikinė, nenuosekli struktūra turi iššaukti emociją. Norėjau sukurti nuolat mutuojantį filmą. Vienu metu filmas pasikeičia tiek, kad nebegali per daug apie tai mąstyti, tačiau gali jausti. Todėl taip, struktūra tapo svarbiu elementu. Gal net svarbiausiu.
Ir šiame filme buvo labiau išvystytas ne scenarijus, o struktūra. Iki filmavimų su aktoriais dirbome ne prie scenų, bet prie santykių kūrimo. Turėjome susidarę visų personažų gyvenimo įvykių chronologiją: kada vieniems gimė vaikas, kada kitiems, kada įvyko trauma, kada verslas pasisekė, kada mirė sesių tėvai. Koks kiekvieno santykis su savimi ir su kitais trimis personažais? Ieškodami atsakymų nemažai scenų perfilmavom, antrą filmavimų savaitę vyko daug improvizacijos. Paulius [Markevičius] sakė, kad pirmą kartą važiuoja į aikštelę išvis nežinodamas, ką darysim.
Nors struktūra buvo aiški, scenarijus keitėsi: scenos buvo laisvos, dialogai tai iškrisdavo, tai atsirasdavo. Ir aikštelėj buvo daug žaidimų – aktorės ką nors pasiūlydavo, pridėdavo, transformuodavo.
– Šio projekto vystymui 2022 m. negavai finansavimo iš Lietuvos kino centro (LKC), jau po „Piligrimų“ pergalės Venecijos „Horizontų“ programoje. Argumentu kaip tik ir tapo esą per trumpas, nebaigtas scenarijus.
– O tuo pačiu metu Saulė [Bliuvaitė, kurios filmas „Akiplėša“ Lokarne pelnė pagrindinį prizą – „Auksinį leopardą“ – ir apdovanojimą už geriausią debiutą, taip pat ekumeninės ir jaunimo žiuri prizus – aut. past.] negavo finansavimo gamybai! Vėliau finansavimą gavom. Juokingas sutapimas, bet kartais taip būna. Ir su futbolininkais taip būna. Klubai atleidžia, o paskui juos nusiperka už daug milijonų.
– Dabar taip jautiesi?
– Ne (juokiasi). Šitai prisiminiau tik dabar.
Tuo metu atrodė, kad pasisekė su laimėjimu [Venecijoje], nepasisekė su finansavimu. Tarsi viskas išsilygino. Nieko tokio, toliau dariau filmą. Neleidau sau galvoti, jog tai yra apie mane. Ir kitam galėjo tokia situacija atsitikt.
Bet, manau, buvo labai naudinga, kad šitas klausimas išėjo į viešumą. Mums kaip kino bendruomenei reikia išsišnekėti, rasti kriterijus. Turime LKC, vertiname tą struktūrą, nes tik su ja mums pavyksta pasiekti rezultatų. Bet kai kurie darbo principai keičiasi, atsiranda naujų formų ir turim turėti laisvės. Nes ir europinio kino lygis auga, konkurencija didėja.
Kuriant filmą tarsi turi būti viską išrašęs, bet kartu norisi gyvumo, kuris negali būti išrašytas – turi jį atrasti aikštelėje. Tuo pačiu, aišku, aš negaliu tiesiog sakyti: duokit man pinigų, bus geras filmas. Kai teikėme antrą paraišką, aiškiau viską iškomunikavom. Be to, parengiamuosius darbus atlikome patys, iš savo pinigų, kad į gamybą ateitume jau vėlesniame etape su savo testine scena.
– Tavo darbo metodas tuo metu neįtikino ekspertų vertinimo komisijos. Kiek šiandien, jau turėdamas rezultatą, gali sakyti, kad jis pasiteisino?
– Buvo dalykų, kuriuos taip kurdamas atradau, ir kurių nebūčiau sugalvojęs išrašyti.
– Kokių?
– Būsenų. Šitas procesas leido priimti paprastesnius sprendimus, kurie man atrodo paveikesni, nei prigalvotos scenos, kuriose įvyktų nesuskambančios veikėjų metamorfozės. Arba suskambančios ne taip, kaip būčiau norėjęs.
Tai darbo evoliucija – panašų metodą filmuose naudodavau ir anksčiau. „Pirty“ (2017) buvo labai aišku, kad surinkus dešimt paauglių jie tikrai visko žodis į žodį nedarys. Turi priimti šitą procesą, susitaikyti, kad gali būti, jog bus tik vienas dublis ir tik jį naudosi. O iš kitos pusės, tik vieno ir reikia.
Baisu buvo dirbti. Baisu atsikelti ryte ir tiksliai nežinoti, kas laukia. Ypač kai turi ne tris mėnesius – kartais dirbant tokiu principu turi tiek laiko, – o dvidešimt kelias pamainas, ne daug daugiau nei „Piligrimuose“. Be to, turėjom du filmavimo etapus. Streso buvo.
– Ar ruošiantis šiam filmui kažką skaitei, žiūrėjai? Ar turėjai kažkokius atspirties taškus – ką ir kaip norėtum daryti?
– Šiam filmui daug skaičiau atmintį ir laiką. Kaip prisiminimai išlieka ar neišlieka.
Filme labai svarbi perspektyva. Tarsi žiūri kažką, kas vyksta realiu laiku, bet tai nėra realus laikus. Nors filme daug dramatiškų scenų, kurios vyksta čia ir dabar, tai, kaip jas matome, yra tarsi žvilgsnis iš šalies – atsitraukus, lyg neturint emocinio krūvio. Tai filmas apie momentus, kurie nuraibuliuoja per tavo tolimesnį gyvenimą. Bandžiau atrasti perspektyvą, kaip žiūrėti į prisiminimą, vykstantį dabar.
Šiame filme labai ryški Hong Sang-soo įtaka. Laisvumas, kai gali būti nepririštas prie daug naratyvo, emocinė gija, galinti eiti per laiką, erdves, veikėjus – tai man buvo svarbu.
– Filme yra dvi šokio scenos, tarsi pasiūlančios virš kasdienybės trumpam pakylėjantį žvilgsnį. Būtent jų pasikartojimas tampa labai svarbus visai filmo struktūrai. Kodėl būtent šokis?
– Šokis, daina iš tiesų yra tam tikras arthauzinio kino tropas, sugretinant gražius ir žiaurius elementus. Jį naudoja, pvz., Bruno Dumontas, Nicolas Windingas Refnas.
Visas filmas yra sudėtas tarsi iš atsitiktinių scenų ir savotiškų prašviesėjimų, suprantant, kad šis momentas svarbus. Tos dvi šokio scenos... Tuo metu veikėjai dar nežino, kas atsitiks, bet jauti savotišką deja vu ir nežinai – geras tai jausmas ar blogas. Klausi savęs: kodėl dabar taip reaguoju į buitinę sceną? Norėjau formaliu sprendimu išgauti akimirkos pojūtį, neredukuojamą į žodžius, kažkokiu tik kine įmanomu sprendimu atimti atsakomybę peranalizuoti filmą.
Gali filmą žiūrėti atsidavęs, bet prasidėjus sudėtingesnėms temoms įjungi galvą. O čia nesugalvosi, kodėl taip padaryta.
– Tuo pat metu negalvoti, žiūrint šį filmą, irgi negali.
– Negali. Bet jis vis vien turi kelti jausmus. Jei jį tik analizuosi, manau, jis nesukurs gražaus paveikslo – filmas turi susivesti į emocinį pojūtį. Šmėkliškas scenas, kurios vis sugrįžta, sukuriant įspūdį, kad pajautei prabėgantį gyvenimą, nors pamatei tik kelis jo epizodus. Struktūra nepadiktuoja tiesioginio naratyvo, bet peržiūrėjus filmą tu tarsi praturtėji kito žmogaus gyvenimu – ir tai nėra nei liūdna, nei linksma, nei labai tragiška ar gilu.
Toks buvo mano tikslas, bet nežinau, kaip filmą sužiūrės žiūrovai. Yra visokių jo žiūrėjimo režimų.
– Kokį vaidmenį kuriant šį pojūtį suvaidino kameros darbas ir tai, kaip kuri erdvės pojūtį?
– „Piligrimuose“ veiksmas vyko realiu laiku, jame mes veiksmą stebime iš šalies, iš trečio žmogaus perspektyvos. „Sesėse“ norėjau, kad kamera perteiktų emocinį santykį su vaizdu: per pakitusią perspektyvą, lyg iš kitos plotmės. Tarsi matant kažką neišvengiamo. Kai niekas nepasikeis – prieisi arčiau ar ne. Ir tai, manau, sukuria įdomų, terapinį santykį. Neapsimetant, kad kai kurie dalykai gyvenime neįvyksta ar galėtų neįvykti.
– Nors filmas atrodo kasdieniškas, o įtampos tarp personažų lieka prislopintos, mes visad jaučiam kažkokį nervą, kuris ir prikausto prie ekrano. Kaip filmuojant supranti, kad tą nervą turi? Ir ar tai be tavęs aikštelėje turi jausti ir kiti?
– Jausti turiu tik aš, nes tik aš galiu pasakyti, kad „turim“ (juokiasi).
Dėl to ir nusprendžiau pats būti filmo operatoriumi – kad būčiau kuo arčiau, kad nebūtų tarpininkų, kuriems reiktų bandyti viską paaiškinti. Norėjau daug intuicijos ir buvimo kartu.
Džiaugiuosi, kad dirbu su žmonėm, kurie manim pasitiki. Mano filmavimuose būna momentų, kai sakau „turim“, bet visi nesupranta ir klausia: taip sakai dėl to, kad tikrai turim, ar dėl to, kad tiesiog nori baigti?
Būna mažų scenų, kuriose vyksta maži dalykai – ta įtampa arba praeina, arba ne. Režisieriaus pagrindinis darbas ir yra pasakyti, kad „turim“. Atsakomybės prisiėmimas yra dalis to, su kuo šiame darbe sunkiausia sudealinti. Baisiausia, kai užstringi, tuomet aikštelėje atsiranda nežinomybė. Svarbu duoti atsakymus, nepermesti kitiems savo įtampų ir nepradėti visos komandos kaltinti, kad „gadina mano filmą“. Nes iš esmės jie nežino, koks tas tavo filmas. Kartais galvoji, kad jau visi turėtų jausti, bet iš tiesų tai niekas nežino, ką tu darai. Kartais ir pats nežinai.
– „Sesėse“ dalis aktorių sugrįžta: jau ankstesniuose filmuose dirbai, pvz., su Giedrium Kiela, Paulium Markevičium, Indre Patkauskaite. Tačiau sesių vaidmenys skirti aktorėms, kurių ankstesniuose tavo filmuose nematėm: Agnei Kaktaitei ir Gelminei Glemžaitei. Ar tai buvo sąmoningas sprendimas?
– Iš tiesų su Gelmine jau esam dirbę, ji buvo „Pirty“, bet montaže jos personažę iškirpau. Ji vaidino vyresnę sesę, kuri pirko paaugliams alkoholį.
„Seses“ kastinguot pradėjom nuo vyriausios sesės. Apie Agnę [Kaktaitę] žinojau anksčiau, nors kine ji kaip ir nevaidinus, iš teatro išėjus – būtent aplink ją bandėme rasti kitus tris suaugusiuosius. Iškart atėjo Gelminė – jos abi su Agne baigusios studijas pas [Aidą] Giniotį, turėjo daug patirties, greit suclickino. Dažnai pagalvodavau apie Gelminę, nes ji visiška kino profesionalė, su ja gali dirbti ir labai tiksliai, ir daug improvizuoti. Šiam filme faktiškai ja labiausiai ir rėmiausi – visi kiti personažai turėjo savus pasaulius, ir režisuojant scenas Gelminė dažnai buvo ta ašis, ant kurios daug statydavau.
Agnei į porą labai tiko Giedrius, jie grupiokai. Ir apskritai Giedrius man dažnai primena tą vidutinio amžiaus, vidutinių pajamų miestiečio tipažą. Rašant geriausiai įsivaizdavau jo personažą. Ir tai tarsi tęstinumas to paties uždaro psichologinio tipažo, kurį jis vaidino „Piligrimuose“.
Norėjau, kad ketvirtas personažas būtų kovotojas. Iš pradžių ieškojau profesionalių kovotojų, bet jautėsi, kad neprofesionalus aktorius bandomas prijungti prie profesionalų, kurie iš pusės žodžio vienas kitą supranta... Pradėjau abejoti šituo sprendimu. Galvojau, ką daryti, ir prisiminiau Paulių [Markevičių]. Taip sutapo, kad jis turėjo laisvą vasarą, galėjo pasiruošti vaidmeniui: penkiskart per savaitę ėjo treniruotis, valgė virtą mėsą ir ryžius. Visiškai fiziškai transformavosi. Paulius labai intuityvus aktorius: per treniruotes jis perėmė kovotojų manierizmus, pradėjo kitaip vaikščioti, šnekėti, bet visa tai darė labai natūraliai, neperspausdamas.
Epizodiniams vaidmenims faina turėti žmones, kuriuos žinai ir pasitiki. Tarkim, Indrės [Patkauskaitės] tekstas... Labai sudėtinga jį pasakyti (juokiasi). O ji tai pasako taip natūraliai, taip švelniai. Bet šitam filme dirbau ir su daug epizodinių aktorių, kurių anksčiau nebuvau sutikęs, ir man su jais dirbti labai patiko.
– Sakai aiškiai žinojęs, jo nori, kad vienas iš personažų būtų kovotojas. Tai stipriausiai išreikšta profesinė tapatybė, kitų personažų profesiniai keliai lieka antrame plane, apie juos galime nugirsti tik nuotrupą kitą. Gali papasakoti apie šį sprendimą?
– Ilgai rinkausi sporto šaką, bet norėjau, kad vienas personažas būtų sportininkas. Žmogus, įvaldęs fizinį pasaulį, kontroliuojantis savo kūną ir visiškai užtikrintas savo buvimu čia ir dabar. Ne visos sporto šakos tai turi. Pavyzdžiui, krepšininkas, aišku, sportiškas, bet neturi įgūdžių, kuriuos galėtų tiesiogiai perkelti į realybę. O kovotojas su savimi neša net tam tikrą krūvį. Tai jautėsi ir kastinguojant tikrus kovotojus.
Man atrodė, kad toks personažas sukuria įdomią dinamiką. Šalia jo kiti vyrai kitaip jaučiasi.
Atsimenu, turėjau mokykloj draugą, kuris buvo kovotojas. Jam atėjus į vakarėlį, atrodydavo, visi kažkaip ramiau pradeda šnekėti (juokiasi). Nors pats žmogus yra ramus. Ir Paulius – jis juk ramiai sėdi. Bet nors jis ramiai sėdi, šalia jo kitiems ramiai nesisėdi.
– Ar finansinę skirtį tarp dviejų šeimų buvai numatęs iškart?
– Taip, tai buvo svarbu. Yra fiziškumas ir yra kita pusė. Dažnai žmonės sąmoningai arba nesąmoningai kuria įtampą kitiems dėl savo materialinės padėties, kapitalistinio pasaulio kaukių, kurios yra tam tikra pasyvi agresijos forma. Kam tau tos prabangios mašinos reikia? Tau jos reikia, kad aš ją pamatyčiau.
Norėjau, kad keturi personažai būtų tarsi keturi tipai. Vienas žmogus valdo fizinį pasaulį, bet yra atitrūkęs nuo emocinio. Kitas žmogus nevaldo fizinio pasaulio, bet valdo pinigus – jie yra išraiška to, kad supranti pasaulį racionaliai. Yra žmogus, kuris iš išorės silpniausias, jauniausias, bet psichologiškai yra tvirčiausias. Ir žmogus, kuris, atrodytų, viską supranta, bet kažkas iš vidaus jį graužia, vidinis pasaulis jį suparalyžiuoja.
Iš šių skirtingų tipų, iš to, kaip jie skirtingai tvarkosi su gyvenimu, turėjo kurtis filmo dinamika.
– Vaikų dinamika kitokia – tarp nuobodulio ir destrukcijos.
– Man vaikystė – nuobodulys. Vaikystėj tiesiog sėdi ir lauki...
– ...kol prasidės gyvenimas.
– Taip. Man norėjosi, kad vaikai filme nebūtų tiesiog priedas prie suaugusiųjų, kaip kine dažnai nutinka. Aišku, jie yra ansamblio dalis, bet norėjau, kad suprastume jų psichologiją. Su vaikais dirbau atsargiai – mane ribojo etika, tai, kiek vaiką gali privesti prie tam tikrų situacijų. Buvo svarbu sukurti jiems saugią aplinką, vaikai turėjo savo asistentę, kuri buvo atsakinga ir už jų kastingą – Ugnę Šiaučiūnaitę.
– Užsiminei apie skirtingus galimus filmo žiūrėjimo režimus. Man atrodo, kad ir filmo pavadinimai – lietuviškas ir angliškas, – pasiūlo skirtingus žiūrėjimo fokusus. „Drowning Dry“ nurodo į fizinę būklę (antrinis, sausasis skendimas), „Sesės“ mūsų dėmesį kreipia į personažes. Kuris iš šitų fokusų šiandien tau pačiam atrodo artimesnis? Ar tau šis filmas yra labiau „Drowning Dry“ ar „Sesės“?
– Man – „Sesės“, nes tai originalus pavadinimas. Ir „Sesės“ iškart nurodo į tai, apie ką yra filmas – apie žmonių išgyvenimus.
Festivaliuose filmas matomas kaip meno kūrinys – „Drowning Dry“, nors nurodo į realią fizinę būklę, tuo pačiu turi ir simbolinį lygmenį, tampa metafora to, kas vyksta su kiekvienu personažu, – manau, kad šiuo požiūriu toks tarptautinis pavadinimas yra tinkamesnis, nes jis veda prie galimos filmo analizės.
Šiek tiek gaila, kai filmas turi intelektualaus festivalinio kino etiketę, kuri atbaido dalį žiūrovų. Stengiuosi to vengti, nes Lietuvoje gyvenantys žmonės filmą tikrai žiūrės kitaip. Filmą savo kalba visada patiri betarpiškai. Tu žinai, kokie tie personažai, žinai, ką jie kalba. Ir nesuprasi, pavyzdžiui, tų vidinių niuansų scenoje su krepšinio žiūrėjimu ir Maksvyčiu, jei nesi lietuvis.
– Ką tau pačiam davė šio filmo kūrimo procesas?
– Šitas filmas man padėjo neišprotėti po Venecijos ir „Piligrimų“. Normaliai pradėjau dirbti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, susidėliojau prioritetus šeimoj, santykiuose. Ir supratau, kad kinas yra profesija – nebus, kad kiekvienas filmas yra svarbiausias dalykas tavo gyvenime. „Sesės“ viskas sudėliojo į savo vietas.
