A.Kiarostami savo filmuose trynė ribas tarp realybės ir fikcijos, dokumentikos ir vaidybinio kino, taip kurdamas savitą, poetišką, iš pirmo žvilgsnio sunkiai perprantamą kino kalbą – kaip teigė pats režisierius, jo kūryba yra kupina painiavos ir paslapties, nes būtent taip jis suprato gyvenimą.
Pagerbiant legendinio režisieriaus atminimą, aptariame tris jo filmus, kuriuos vertėtų pamatyti arba dar kartą prisiminti.
Vyšnios skonis
1997 m. sukurtas A.Kiarostami filmas „Vyšnios skonis“ pasakoja apie vyrą, automobiliu be perstojo sukantį ratus ir ieškantį žmogaus, kuris galėtų jį palaidoti. Vyras tvirtai nusprendė – jis nusižudys.
„Vyšnios skonis“ neabejotinai yra vienas drąsiausių A.Kiarostami filmų – ne tik dėl kontroversiškos temos, bet ir dėl novatoriškos formos. Klasikinis naratyvas čia pinamas su dokumentinį kiną primenančia vizualine raiška, o filme dominuoja ilgi kadrai. Visų svarbiausia, režisierius siūlo žiūrovui tapti lygiaverčiu filmo autoriumi – jam pačiam teks rasti atsakymus bei sukurti „Vyšnios skonio“ pabaigą.
Režisierius viename interviu teigė, jog šis filmas suteikia progą kalbėti apie tai, ką nutylime. „Galimybė kalbėti apie tabu, pažinti, kas tai ir kodėl tai egzistuoja, suteikė man naują perspektyvą. Meno funkcija yra suprasti, kvestionuoti, parodyti tabu tokį, koks jis yra“, – teigė A.Kiarostami.
Filmas buvo apdovanotas „Auksine palmės šakele“ Kanų kino festivalyje.
Vėjas mus nuneš
1999 m. sukurtas filmas „Vėjas mus nuneš“ pasakoja apie tris žurnalistus, apsimetančius inžinieriais, kurie atvyksta į atokų Irano kaimą. Reporteriai filmuoja mirštančią senutę bei siekia užfiksuoti vietinių gyventojų gedulo tradicijas.
„Vėjas mus nuneš“ yra poetiškas ir meditatyvus filmas – reporteriai laukia, o drauge su jais laukia ir žiūrovas, kuriam suteikiama galimybė, rodos, pačiam išgerti arbatos su vietiniais gyventojais ar pasikalbėti su kaimynais. Pribloškiančiame kraštovaizdyje nufilmuotas filmas hipnotizuoja, tačiau kaskart patikėjus pasakojama istorija, A.Kiarostami režisūra išmuša žiūrovą iš įprastos stebėtojo pozicijos.
Filmas dalyvavo Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje, kur pelnė „Sidabrinį liūtą“ bei buvo apdovanotas FIPRESCI prizu.
Kur draugo namai?
8-erių metų berniukas privalo rasti draugo namus ir grąžinti netyčia iš jo paimtą knygą – priešingu atveju jo draugas bus pašalintas iš mokyklos.
„Kur draugo namai?“ (1987), pirmasis A.Kiarostami filmas, pelnęs jam tarptautinį pripažinimą, pasakoja apie tradicinio Irano akistatą su modernybe, ir tampa pareigos, lojalumo, atsakomybės metafora. Minimalistiniame filme, neperkrautame siužetinių linijų bei dialogų gausa, A.Kiarostami pasakoja jaudinančią istoriją apie dviejų vaikų draugystę, paperkančią savo paprastumu, nuoširdumu ir švelniu humoru.
Juostoje taip pat nejusti globėjiško tono, kuris neretai yra būdingas filmams, pasakojantiems apie vaikus – A.Kiarostami, kurio filmuose vaikai neretai tapdavo pagrindiniais herojais, į jaunuosius savo personažus visad žvelgė rimtai ir atsakingai.