Nors per pastaruosius kelerius metus sukurtuose video tyrinėjamos skirtingos temos: draugystė ir meilė, santykiai per atstumą, nuolatinis laiko trūkumas, mūsų ryšys su kalba, įsivaizduojamos ateities medicinos sistemos, tačiau visus filmus jungia atidumas ir jautrumas mus supančiai aplinkai bei vienas kitam. Programoje pristatomi menininkų Mildos Januševičiūtės ir Ignės Narbutaitės, Agnės Jokšės, Ellie Hunter ir Anastasios Sosunovos, Mildos Januševičiūtės ir Mišos Skalskio bei Kipro Dubausko videokūriniai. Filmus galite žiūrėti kiekvieną atskirai, o nusprendę pamatyti visą programą, užtruksite 69 minutes.
Šią programą parengęs Vilniaus senamiestyje įsikūręs Šiuolaikinio meno centras yra viena didžiausių šiuolaikinio meno erdvių Baltijos regione. ŠMC rengia įvairaus pobūdžio šiuolaikinio meno parodas ir renginius. Jame taip pat veikia Fluxus kabinetas, skaitykla, kino salė ir skulptūrų kiemas. ŠMC siekia, kad parodos ir renginiai būtų prieinami skirtingoms auditorijoms, o menininkams bei kitiems meno lauko dalyviams būtų kuriamos vertingos profesinės galimybės. Daugelis ŠMC organizuojamų renginių, ekskursijų ir edukacijos programų yra nemokami.
„Time, familiar stranger“ (2020, 5 min.)
Rež. Milda Januševičiūtė Ir Ignė Narbutaitė
„Time, familiar stranger“ – tai videomainai ir pasivaikščiojimas laiko juostomis. Laikas, kuris tęsiasi keturias minutes, bet jam papasakoti reikia dvidešimties valandų. Laikas, reikalaujantis dainos trukmės. Laikas, kuriame telpa istorija apie žiemą, kuri karšta kaip vasara ir šalta kaip pavasaris. Trumpai – tai istorija. Istorija apie atidėtus projektus ir prioritetus. Istorija apie citatą ir knygą, kurios niekas neskaitė. Istorija apie laiką, kurį praleidai skaitydamas šitą aprašymą. Istorija apie draugystę per atstumą.
Videoinstaliacijos autorės Ignė Narbutaitė (g. 1993) ir Milda Januševičiūtė (g. 1990) gyvena Vilniuje. Kūrėjos ieško būdų ir tyrinėja kaip žaidimo mechanizmai gali būt pritaikyti meninėje praktikoje, pasitelkiant autobiografines kasdienes aplinkybes kaip pagrindinį įkvėpimo šaltinį.
„Miela, drauge“ (2019, 24 min.)
Rež. Agnė Jokšė
„Miela, drauge,“ – tai kūrinys, balansuojantis tarp fikcijos ir realybės, tai laiško formos tekstas, rašytas apmąstant draugystę – platonišką meilę tarp moterų. Menininkė filme tiria neromantinio intymumo atveriamas erdves, džiaugsmus ir frustracijas, per savo pačios išgyvenimus atskleisdama žiūrovams intymų patirčių lauką.
Agnė Jokšė (g. 1993 m.) 2017 m. baigė bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijos Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedroje ir šiuo metu studijuoja magistrą Medijų menų mokykloje, Danijos Karališkojoje vizualiųjų menų akademijoje Kopenhagoje. 2019 m. jai skirtas pagrindinis „JCDecaux premijos“ prizas.
„Šešėlių liežuviai“ (2020, 15 min.)
Rež. Ellie Hunter Ir Anastasia Sosunova
„Šešėlių liežuviai“ – tai dviejų ekranų videokūrinys apie pasimetimą politikos ir technologijų sūkuryje. Violetinė ir Žalia – du paprasti personažai, gyvenantys galingų jėgų apsuptyje. Siekdamos apsisaugoti, kiekviena jų atsigręžia į kalbą: Žalia renka tarmes ir kalbas, mėgaujasi jų gausybe ir stengiasi užtikrinti, kad nė viena jų nepražūtų. Violetinė bando atsiriboti nuo kodifikuotų kalbėjimo būdų. Ji persikelia į miestą, kuriame nesupranta nieko, ką sako kiti, ir ima galvoti naujus pavadinimus dalykams, su kuriais susiduria. Kai Violetinė eina miegoti, Žalia pabunda, tačiau galiausiai jos susitinka akis į akį su viena kitos taktika. „Šešėlių liežuviai“ pasakojami hibridine kalba, kuria kalba tik šie du personažai.
Kūrinyje maišomos tikros ir išgalvotos istorijos, romano-leksikono „Chazarų Žodynas“ metaforos, menininkių bendradarbiavimo patirtys, kuriant šį darbą nuotoliniu būdu ir besiderinant prie skirtingų laiko juostų. Filme kalbama specialiai jam sukurta kalba.
Ellie Hunter (g. 1989 m.) yra Niujorke gyvenanti menininkė, kurianti skulptūras, videofilmus ir instaliacijas. Anastasia Sosunova (g. 1993 m.) gyvena Vilniuje ir kuria skulptūras, instaliacijas, videofilmus bei grafikos atspaudus.
„Bejėgis vaistas“ (2019, 20 min.)
Rež. Milda Januševičiūtė Ir Miša Skalskis
Videokūrinyje „Bejėgis vaistas“ plėtojamos paralelės tarp sveikatos apsaugos sistemų ir kūrybos įteisinimo formų, ateities ir prisiminimų, kūno puoselėjimo ir prasmės ieškojimo. Fikciniame filmo pasaulyje ribos tarp konvencinės ir alternatyviosios medicinos yra išnykusios, o amžinai jauni veikėjai leidžiasi į savęs paieškas.
Milda Januševičiūtė (g. 1990 m.) yra kultūros sociologė ir menininkė, gyvenanti Vilniuje ir Roterdame. Miša Skalskis (g. 1994 m.) yra menininkas, gyvenantis ir kuriantis Vilniuje, Roterdame ir Helsinkyje. Tiek kurdami atskirai, tiek dirbdami kartu, menininkai, pasitelkdami savo autobiografines istorijas, žinias, nerimą ir baimes, mėgina atrasti naują autentiškumo reikšmę šiuolaikinėje kultūroje.
„Pabėgimo trajektorijos“ (2017, 5 min.)
Rež. Kipras Dubauskas
Šiuo filmu menininkas tęsia jį dominančią požeminių miesto infrastruktūrų temą. Videokūrinyje šmaikščiai sujungiami tradicinis lenkų šokis polonezas bei kultinis septintojo dešimtmečio lenkų gamybos automobilis „FSO Polonez“. Filme regime mokyklos abiturientų grupę, šokančią polonezą Gdansko miestui būdingoje urbanistinėje aplinkoje. Skambant muzikiniam fonui, šokėjai iš savo rankų suformuoja tunelį ir pamažu pradingsta automobilio dugne esančioje skylėje. Šis apleistas automobilis, nepakeisdamas savo funkcijos, tampa transportavimo – persikėlimo – įrankiu ir fiktyvios istorijos dalimi.
Kipras Dubauskas (g. 1988 m.) baigė skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijoje ir instaliacijos magistrantūros studijas Karališkoje vaizduojamųjų menų akademijoje Gente, Belgijoje. Jis kuria filmus, instaliacijas ir gyvas interakcijas su žiūrovais, į savo kūrinius įtraukdamas įvairias socialines grupes. Menininką domina paslėptos ir nematomos aplinką ir mūsų elgesį formuojančios struktūros.
Visų kūrinių produkciją parėmė Lietuvos kultūros taryba ir Šiuolaikinio meno centras. Filmą „Miela, drauge“ taip pat parėmė „I-Portunus“ mobilumo programa, „Pabėgimo trajektorijos“ – Lažnios šiuolaikinio meno centras.