Profesorius pasidalino nuomone apie Didžiosios Britanijos politiką medijų švietimo srityje bei medijų raštingumo ugdymą mokyklose.
– „Medijų raštingumas“, „medijų edukacija“ – šias sąvokas pastaruoju metu girdime itin dažnai. Ką jos reiškia? Kuo skiriasi?
– Medijų raštingumas – tai žmonių gebėjimas suprasti ir naudotis medijomis. Medijomis vadiname kiną, televiziją, socialinius tinklus, kompiuterinius žaidimus ir kitas priemones, kurių pagalba gauname ir dalinamės informacija. Tuo tarpu medijų edukacija reiškia labiau formalų procesą, apimantį mokymą ir mokymąsi. Tuomet, kai užsiimame medijų edukacija, mūsų tikslas ir yra medijų raštingumas.
– Paskaitoje minėjote, kad medijų raštingumo sąvoka nėra visų suprantama vienodai, o tai kelia sunkumų priimant švietimo politikos sprendimus.
– Jūs teisi. Žvelgiant istoriškai, medijų raštingumas – palyginus nauja ir komplikuota sąvoka. Savo daktaro disertacijoje tyriau kaip vaikai suvokia televiziją, panašiu metu pradėjo rastis straipsnių apie medijas ir smurtą. Juose buvo teigiama, kad mums reikia medijų raštingumo, kuris yra orientuotas į saugumą. Susirūpinus smurto vaizdavimu medijose problema, medijų raštingumo sąvoka atsirado politikos formavimo dokumentuose. Ji buvo pasitelkiama kaip būdas kovoti su prievarta medijose. Staiga visi pradėjo kalbėti apie medijų raštingumą, tiesa, nebuvo iki galo aišku, ką jie turėjo omenyje.
Mano manymu, daugelis politikų nepagrįstai susiaurina medijų raštingumo terminą. Man šis terminas reiškia kritinį supratimą, kompetencijas, gebėjimą naudotis medijomis, tačiau daugeliui politikos formuotojų šis terminas reiškia techninį gebėjimą (pavyzdžiui, teisingai įjungti kompiuterį) naudotis medijomis arba nurodo į saugumą internete. Medijų raštingumas tapo atsakymu į daugumą aktualių politinių problemų. Internete yra pavojų? Kas spręs šią problemą? Medijų raštingumas! Yra žmonių, kurie nedalyvauja virtualiame gyvenime? Medijų raštingumas!
Tapęs universaliu atsakymu į įvairias problemas medijų raštingumas kaip terminas prarado platesnę savo reikšmę.
– Kokį žmogų galėtumėme pavadinti raštingu medijų srityje?
– Medijų edukacija turėtų suteikti žmogui įrankius, padedančius suprasti medijas ir, žinoma, tam tikras žinias. Tikrai yra dalykų, kuriuos turime išmokti ir žinoti apie medijas. Pavyzdžiui, pagalvokime apie paieškos sistemą „Google“. Visi ja naudojamės, o kiek iš mūsų iš tiesų žino kokie yra „Google“ veikimo principai, kaip „Google“ užsidirba pinigus?
Kaskart naudodamiesi „Google“, atiduodame tam tikrą kiekį informacijos apie save – vyksta tam tikri mainai. Mums atrodo, kad gauname paslaugą už nieką, tačiau ar tikrai? Atiduodami informaciją apie save, nežinome kaip ji gali vėliau būti panaudota. Mokymosi proceso metu galime išsiaiškinti būtent tokius dalykus. Yra dalykų, kuriuos reikia suprasti ir išmokti. To padaryti negalima tiesiog būnant „paprastu medijų vartotoju ir naudotoju“.
– Tam tikra prasme savo tikslą pasiekėte – Jungtinėje Karalystėje mokyklose yra specialus kursas, skirtas medijoms – medijų studijos. Nepaisant to, viešėdamas Lietuvoje minėjote britų politikus, kurie siekia atsisakyti šio kurso mokyklose. Kokie jų argumentai?
– Mokykloje to mokome jau apie 40 metų, tačiau šis kursas niekuomet nebuvo labai pageidaujamas politikų. Viena vertus, taip atsitinka daugeliui naujų kursų, kuriuos norima įdiegti mokykloje. Pavyzdžiui, sociologijos, socialinių mokslų, psichologijos.
Medijų studijų situaciją apsunkina dar ir tai, kad medijų studijų objektu dažnai būna populiarioji kultūra, o ši netraktuojama kaip rimtas dalykas. Yra įtakingų žmonių, kurie galvoja, kad populiarioji kultūra yra visiškai bevertė. Jie nė negali pagalvoti, jog populiariojoje kultūroje apskritai galima ko nors išmokti, yra ką tirti ar studijuoti.
Neabejotina, kad įtakos turi ir politinės jėgos, valdžios kaita. Kai kurie politikai mano, kad dabartinė mokymo(si) sistema yra pernelyg liberali. Teigiama, kad anksčiau švietimas iš tiesų kažko reikalavo, o dabar vaikai tik žaidžia. Šie politikai jaučia nostalgiją seniems geriems laikams, kuomet buvo mokomasi „tikrųjų“ dalykų: lotynų, senosios graikų kalbos.
Tokie žmonės kaip buvęs Jungtinės Karalystės švietimo ministras Michaelas Gove’as mano, kad pasaulis niekaip nepasikeitė. Jie labai norėtų grįžti prie žiniomis grįstos mokymosi aplinkos – kartais atrodo, kad tai tėra tiesiog sąrašai faktų, kuriuos vaikas turėtų žinoti, ir sąrašas knygų, kuriuos jis turi būti perskaitęs. Žmonės labai nori grįžti prie pagrindų, visiškai nemąstydami apie tai, kad galbūt pagrindai pasikeitė.
– Kaip Jūsų minėti politiniai pokyčiai veikia požiūrį į medijų studijas mokyklos programoje?
– Iš to ką kalbėjau, turbūt aišku, kad esant tokioms politinėms nuotaikoms medijų studijos atrodo kaip blogis, nes tai atrodo nerimta ir nesunku. Tai modernus, šiuolaikiškas dalykas, kuris nė nekvepia klasika ir pagrindais, kas nebūtinai yra tiesa, nes daugelis medijų gyvuoja jau daugybę metų.
Kitas kraštutinumas, tai mėginimas sugriežtinti medijų mokymąsi mokyklose. Medijų raštingumo ugdymas virsta reikalavimu žinoti paprastus faktus apie medijas, gebėjimu atskirti koks teoretikas kokią citatą apie medijas pasakė ir tiek. Tai kalimas atsiskaitymui, o ne medijų raštingumo, kuris be kitų dalykų apima ir kritinį mąstymą, ugdymas.
– Manau, dažnai susiduriate su klausimu: ar mes turėtume studijuoti Shakespeare’ą, ar „Twitterį“ ir TV serialus?
– Tarsi neįmanoma būtų šitų dalykų suderinti. Jeigu mokomės apie kultūrą, tuomet ar galime apsiriboti tik pjesėmis? Jeigu mokomės apie Shakespeare’, galbūt galėtume ne tik skaityti tekstą, bet ir žiūrėti įvairias ekranizacijas kine.
Apskritai nėra tokios didelės skirties tarp populiariosios ir aukštosios kultūros. Pamąstykime, kodėl Shakespeare’as turi būtent tokį statusą? Kaip jis populiarinamas? Nežinau, ar jūs buvote šio rašytojo gimtinėje, bet ta vieta – atskiras pramogų parkas, paskirtas vien Shakespeare’ui. Mes sukamės Shakespeare’o industrijoje: matome jo atvaizdus, girdime mitus ir pasakojimus. Tam tikra prasme ir didūs autoriai yra tam tikros konstrukcijos, įsišaknijusios populiariojoje kultūroje.
Pagrindinis literatūros analizės objektas yra tekstas. Tuo tarpu medijų studijos nagrinėja filmus, kompiuterinius žaidimus ir kitas medijas. Vis dėlto dalis analizės principų yra bendri, pritaikomi ir populiariosios kultūros fenomenams ir kūriniams, kurie laikomi aukštosios kultūros dalimi.
– Diskusijose apie medijų raštingumą dažnai girdime žodį „kritiškas“, „kritiškai vertinti medijų turinį“? Kas čia turima omenyje?
– Problematiškas žodis. Visi norime būti ir kritiški, ir raštingi. Visgi kartais, kai apkaltiname kažką esant nekritišku, norime pasakyti tik tai, kad jis viso labo mums nepritaria.
Manau, kad tai yra didžiulė problema ne tik visuomenėje, bet ir mokyklos klasėje. Kai analizuojame medijas, mes, mokytojai, turime savo nuomonę: kokius objektus pasirinkti, kaip juos analizuoti, kokias išvadas turėtų padaryti mokiniai. Tuomet kyla pavojus versti vaikus atspėti, kas dedasi mokytojo, t.y. autoriteto, galvoje. Norime, kad mokiniai būtų kritiški, bet iš tiesų norime, kad jie mums pritartų.
Tuo tarpu šiuolaikinėje medijų kultūroje neįtikėtinai sunku rasti vieną visus tenkinančią išvadą ar kūrinio interpretaciją. Ši nuomonių įvairovė priverčia įsisąmoninti savo prielaidas. Supratame, kad žvelgiant iš kitos perspektyvos, tą patį reiškinį galima vertinti ir kitaip. Kritiškumas ir reiškia nuolatinį savęs klausinėjimą, refleksiją, nuolatinį savo prielaidų suvokimą.
Tačiau kritiškumas neturėtų virsti cinizmu. Neturėtumėm manyti, kad visos naujienos yra netikros (angl. fake news), kad visi manimi manipuliuoja, kad nėra faktų, viskas sukonstruota, kad negali niekuo pasitikėti. Žmonės turėtų žinoti, jog kiekviena medija yra šiek tiek šališka. Taip pat turėtų suvokti, kad medijų industrijoje yra daug turtingų ir galingų žmonių, turinčių savo interesus. Tačiau galim rinktis – kurios medijos labiau šališkos, o kurios mažiau? Išsilavinęs žmogus turi būti skeptiškas, be ne ciniškas medijų atžvilgiu.
Klausimus uždavė žurnalistė Kristina Tamelytė. Pokalbį spaudai parengė Jelena Šalaj.
2017 metų pavasarį profesorius lankėsi Vilniuje medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ kvietimu, dalyvavo LR Seimo organizuotoje konferencijoje, skirtai visuomenės medijų raštingumui, bei vedė mokymus mokytojams, dalyvaujantiems Britų tarybos ir „Meno avilio“ projekte – „Dideli maži ekranai. Medijų raštingumas Lietuvos mokyklose", įgvendinamame bendradarbiaujant su Ugdymo plėtotės centru. Tai yra Britų tarybos kultūrinių ryšių programos, vykdomos visose trijose Baltijos šalyse, dalis. Projektu siekiama ugdyti Lietuvos mokytojų ir vyresniųjų klasių mokinių medijų raštingumą. Ypatingas dėmesys kreipiamas į audiovizualines medijas ir mokiniams patrauklius medijų produktus (TV laidas, filmus, reklamas, kompiuterinius žaidimus, socialinius tinklus).
