Visas „Kino pavasario" naujienas skaitykite 15min.
„Šūvis į Ahedės kelį“
Nadavas Lapidas, mano galva, yra vienas įdomiausių šiuolaikinių režisierių ir jo balsas gali palaikyti moralę sunkiu metu, nes kaip ir ankstesniuose savo filmuose jis dar kartą kalba apie maišto prieš sistemą, kuriai oponuojama, prasmę. Galimai tai radikaliausias jo filmas. Kaip visada stilingas, kaip visada paliekantis žiūrovo galvą prisipildžiusią minčių.
„Onoda: 10 000 naktų džiunglėse“
Hiro Onodos istorija per vieną naktį tapo naujai aktuali. Nes ta beprotystė, į kurią buvo pasinėręs fanatiškasis japonų karys, kai pasibaigus karui dar 27 metus šventai tikėjo tebevykdąs misiją, primena dabartį ir gerai iliustruoja prarają, skiriančią pasmerktą Rusijos tironą nuo viso likusio pasaulio. Be kita ko, tai puikus filmas, traukte įtraukiantis į liūdną Onodos vienatvę ir taikliai tyrinėjantis karo pėdsakus žmogaus psichikoje.
„Elkis teisingai“
Ypatinga proga Spike'o Lee kino energija pasikrauti nuo didžiojo ekrano. Vienas ankstyvesnių jo filmų spinduliuoja laisve ir pokyčius nešančiu įsiūčiu ir kalba apie bendruomenių koegzistavimą apsunkinančią meilės ir neapykantos kovą. Kaip gyventi kartu, kai šalia esantis kaimynas niekina tavo egzistenciją, kaip rasti vidinių jėgų visad elgtis teisingai? Mano galva, nepraleistina galimybė atrasti arba naujai pažiūrėti šį filmą.
„Žodis – grybams“
Šį kartą rekomendacija visai ne apie filmo formą, bet apie jo turinį. Šiandien grybų pamokos apie persipynusius viso ko saitus ir kiekvienam krentančią atsakomybę už visumą, yra ypač svarbios. Gyvenam laikais, kai bet kokios egocentriškos mintys neturi prasmės, koegzistavimo pamokų niekada nebus per daug. Tad žodis grybams!
„Balkoninis filmas“
O Pawełas Łozińskis mus moko žmogiškųjų pamokų ir duoda patį nuostabiausią pavyzdį, kaip kartais paprastas, pastangų nereikalaujantis pasmalsavimas apie kitą gali apdovanoti. Domėkimės vieni kitais ir dalinkimės istorijomis, kurias turime, nes tai turtina. Tai bene viltingiausias festivalio filmas. Rodos, pačiu laiku.
„Alkarasas“
Šį filmą norisi rekomenduoti ne tik todėl, kad jis siūlo daug šviesos, šilumos ir režisierės talentas dirbant su neprofesionaliais aktoriais bei vaikais žiūrovams dovanoja itin intymų laiką su herojų šeima, bet ir todėl, kad susitapatinimas su jo veiksmu padeda geriau suvokti skausmą, kurį atneša žemės ir nuo tapatybės neatsiejamo gyvenimo būdo atėmimas.
„Amerikos istorijos: maistas, šeima ir filosofija“
Kiek mažiau žinomo kamerinio Chantal Ackermann filmo emocinė paletė nepaprastai plati, o žiūrėjimo patirtis savaip pramoginė. Žydų diasporos pavyzdys sudėtingesniais istoriniais etapais gali tapti įgalinančiu, ir nors pieno ir medaus žemė kiekvienam liks skirtinga, primenama, kad gyvenimą ir laimę galima kurti visur.
„Kalendorius“
Tai dar vienas filmas, tyrinėjantis sumišusios tapatybės klausimus ypač stilingu ir žaismingu būdu. Ryšys tarp vakarietiškojo pasaulio ir šalies ant Europos ir Azijos slenksčio, trūkčioja, dalis esmės pasiklysta vertime, tačiau smalsumas ilgainiui tik auga. Šis Atomo Egoyano filmas man tapo vienu gražiausių metų atradimų.
„Herojus“
Pats metas istorijoms apie herojus, kad ir mažus, kad ir vietinius, nulipdytus ne visai pagal vadovėlį, nes šiandien svarbu vertinti individualias šviesos apraiškas ir tikėti jų nešama verte pasauliui. Farhadi naujasis filmas nenusileidžia ankstesniems savo personažų kompleksiškumu ir kvapą griaužiančios įtampos dramaturgija.
„Memoria“
Tikiu, kad daugeliui šios rekomendacijos nė nereikia, nes „Memoria“ jau kelerius metus buvo vienas laukiamiausių filmų pasaulyje. Weerasethakulas darsyk sukūrė filmą, kuris žiūrovą paliečia, paveikia, sujudina iš vidaus ir palieka kitokiu. Tai kone mistiška patirtis, kurią sunku nusakyti žodžiais, tačiau lengva pakviesti jos nepraleisti, rekomenduojama – pačiame didžiausiame ekrane.
Visas „Kino pavasario" naujienas skaitykite 15min.
