Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti
2018 10 04

Propagandos analitikė: „Mums reikia ne bijoti, o būti pasiruošusiems“

Netikroms naujienoms (angl. fake news) tapus šių dienų fenomenu, žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ dezinformacijos, informacinių karų ir propagandos temai skyrė specialiąją filmų programą „Post-propaganda: nuo sąmokslo teorijų iki suklastotų naujienų“. Vienas iš šios programos filmų, „Mūsų naujas prezidentas“ (rež. Maxim Pozdorovkin), atskleidžia Kremliaus propagandos ir dezinformacijos mechanizmus. Taip pat Vakarų žiūrovui padeda suprasti, ką žiniasklaidos dėka apie pasaulį galvoja Rusijos gyventojai.
Auksė Ūsienė
Auksė Ūsienė / Ievos Budzeikaitės nuotr.

Baltijos šalims Kremliaus propaganda labai gerai pažįstama dar nuo Sovietinės okupacijos laikų, tačiau anot Lietuvos karinės Strateginės komunikacijos departamente jau septynerius metus dirbančios ir prieš Baltijos šalis nukreiptą propagandą analizuojančios Auksės Ūsienės, šiandien propaganda sparčiai įgauna formas ir pavidalus, kurių nebespėjama klasifikuoti.

– Ar galėtumėte skaitytojams padėti suprasti, kuo skiriasi propaganda ir dezinformacija?

– Propaganda mes vadiname tikslingai negatyvius, iškraipančius faktus ir melagingos informacijos srautą. Tai pasiekia Lietuvą iš nedraugiškos Rytų valstybės arba jos informacinių platformų, esančių kitose šalyse. Taip pat tokią informaciją, kuri yra platinama mūsų šalyje, bet aiškiai palaiko Kremliui naudingus, tačiau negatyvius ir melagingus naratyvus Lietuvos atžvilgiu. Dezinformacija šiuo atveju yra propagandos dalis. Egzistuoja įvairios propagandos formos ir klasifikacijos. Lietuvoje jaučiamas visas jų spektras. Tai yra įvairios manipuliacinės technikos, taip pat asmenų, įvairių šalies viduje vykstančių procesų ar bendrai visos valstyvės diskreditavimas ir pan.

Dezinformacijos ir netikrų naujienų kampanijos gali būti ilgalaikės, trunkančios kelerius metus, arba trumpalaikės, siekiančios momentinio efekto. Tokia paprastai būna kibernetinių atakų metu skleidžiama informacija. Vienas paskutinių žiniasklaidoje aprašytų atvejų buvo apie tai, kad NATO naikintuvai prie Vilkaviškio numušė NSO. Iš tikrųjų, tai buvo kibernetinis įsilaužimas į naujienų svetainę, kurio metu buvo pakeista straipsnyje pateikta informacija. Žinoma, tai skamba juokingai, nes kas gi galėtų tokia naujiena patikėti.

Tačiau būta ir rimtų įvykių. Prieš kelerius metus per Lietuvoje vykusias karines pratybas buvo įsilaužta į Jungtinio štabo svetainę. Atakos metu buvo patalpintas neva vykstančių pratybų scenarijus, kuriame buvo skelbiama, jog bus puolama Kaliningrado sritis. Ši žinia pradėjo sklisti Rusijos portaluose, kaip tikra naujiena, esą Lietuva ruošiasi pulti Kaliningradą. Tokiu būdu yra bauginami ir prieš Lietuvą bei NATO nuteikinėjami Rusijos gyventojai. Propagandinėje Rusijos žiniasklaidoje ši naujiena nebuvo nušviesta kaip netikra.

„Scanpix“/„Sputnik“ nuotr./Vladimiras Putinas
„Scanpix“/„Sputnik“ nuotr./Vladimiras Putinas

– Kaip įvardytumėte propagandos skleidėjų tikslus Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse?

– Jeigu kalbėti apie Rusiją, kaip informacinio karo prieš Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes vykdytoją, tai pagrindinis tikslas ir siekiamybė yra paruošti Baltijos šalių gyventojus galimai okupacijai, kuri nebūtinai turi atsitikti po metų, po penkių ar dešimties. Tai gali būti gana ilgalaikis strateginis tikslas. Kremlius mato mus kaip savo imperijos sudėtinę dalį. Informacinis karas yra tas įrankis, kurio pagalba valstybę būtų galima paimti, okupuoti be ginklo. Kovoti atvirą konvencinį karą yra rizikinga – būsi pasmerktas tarptautinės bendruomenės, gyventojai priešinsis, bus daug sugriovimų, prarastos gyvybės. Toks okupacijos scenarijus gali ir nepavykti.

Kovoti atvirą konvencinį karą yra rizikinga.

O štai informacinis karas, nors yra brangus, bet ilgalaikėje perspektyvoje tai vis tiek gerokai pigiau nei kariauti ginklu. Kai palauži piliečių valią priešintis ir paveiki juos propaganda, tuomet įmanoma padaryti tokį poveikį, jog demokratiniais procesais būtų išsirinkta tokia valdžia, kuri pasuktų šalies geopolitinę kryptį į priešingą pusę. Arba galimas ir toks scenarijus, koks nutiko Kryme: šalis, kurios piliečiai buvo paveikti propagandos, nesugebėjo tinkamai ir laiku reaguoti į prasidėjusią karinę operaciją bei vėliau sekusią okupaciją bei aneksiją.

– Nuo kada Lietuvai aktuali propagandos problema?

– Mes, Baltijos šalys bei Ukraina, turime ilgametę okupacijos periodo patirtį ir tokią propagandą suprantame žymiai geriau. Konkrečiai tai, kas informacinėje erdvėje vyksta dabar, mes siejame su Putino atėjimu į valdžią ir jo įsitvirtinimu. Tačiau maždaug 2006-ais metais mūsų specialistai fiksavo pirmuosius informacinių operacijų bei manipuliacijų bandymus. Lūžis pasijuto po Gruzijos-Rusijos karo, o didžiausias suaktyvėjimas Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse vyksta nuo 2014-2015 metų, kai prasidėjo karas Ukrainoje.

Arvydo Grišino nuotr./Maidanas Kijeve
Arvydo Grišino nuotr./Maidanas Kijeve

– Kokiomis priemonėmis šiandien Lietuvoje kovojama su propaganda?

– Iš esmės, dirba nemažai valstybinių institucijų: Lietuvos kariuomenė, Valstybės saugumo departamentas, Antrasis operatyvinių tarnybu departamentas prie KAM. Jos viešina kasmetines grėsmių ataskaitas, tuo pačiu ir informacines grėsmes. Dirba ir atskiros ministerijos bei Vyriausybė. Be abejo, su propaganda kovoja ir įvairios visuomeninės organizacijos, apie tai rašo bei kalba žurnalistai, politikai, mokslininkai, atskiri patriotiškai nusiteikę piliečiai.

Pagrindinis mūsų ginklas yra viešumas. Esame demokratinė valstybė. Negalime meluoti, bet galime informuoti, kad tai vyksta. Žinoma, turi prisidėti ir Švietimo sistema. Jau vaikai turi būti mokomi, kaip atpažinti informacines grėsmes. Jie turi išmanyti medijų raštingumą ir suvokti, kad informacija internete nebūtinai atitinka faktus, kad ten gali būti pavojų.

Prevencija taip pat labai svarbi. Kaip sako vienas mano kolega: mes nuolat turim laistyti žemę, kad joje nebūtų gaisro. Mes turime transliuoti savo gyventojams mūsų naratyvus, o numatydami galimas atakas – apie jas įspėti. Tokiu būdu „žemė būtų šlapia“ ir informaciniai gaisrai nebeįsipliekstų.

– Kokios buvo didžiausios dezinformacijos atakos Lietuvoje Jūsų darbo šioje srityje laikotarpiu?

– Tie atvejai, ironiškai kalbant, kartais stebina fantazija, o kartais būna ir labai piktinantys. Vienas tokių – kariuomenės vado žodžių apie NATO perfrazavimas. Neva NATO yra ne gynyba, o grėsmė. Tokia žinutė buvo paskleista 2016-ų metų liepos mėnesį prieš Varšuvos NATO viršūnių susitikimą, kur buvo sprendžiamas klausimas ar dislokuoti papildomus batalionus Baltijos šalyse ir Lenkijoje. Taip pat netikra naujiena, kad Lietuvos kariuomenė pratybose naudoja nuodingas medžiagas, nuo kurių mirė civiliai asmenys.

Alfredo Pliadžio nuotr./ Kariai
Alfredo Pliadžio nuotr./ Kariai

Dar vienas iš plačiau žinomų atvejų buvo netikra naujiena, teigianti, kad Vokietijos vadovaujami NATO priešakinių pajėgų bataliono kariai Lietuvoje išprievartavo nepilnametę vaikų namų auklėtinę. Panašaus pobūdžio dezinformacinės atakos buvo fiksuotos ir kitose kaimyninėse Europos valstybėse. Lietuvoje ši „žinutė“ buvo bandyta išplatinti mūsų šaliai jautriu metu. Iškart po įvykusios tragedijos, kuomet nuo sumušimo mirė mažametis berniukas ir Seime buvo svarstomas smurto prieš vaikus įstatymas.

Tačiau labiausiai užsitęsusias propagandos kampanijas, intensyviai prieš Lietuvą vykdomas nebe pirmus metus, išskirčiau dvi. Viena skirta perrašyti Sausio 13-osios istoriją, o kita – diskredituoti 1944 – 1953 m. partizaninį „karą po karo“ Lietuvoje. Ypač partizanų vadovybę ir šiuo metu vieną pagrindinių vadų, Aldolfą Ramanauską - Vanagą.

Stebime nuolatinį šių kampanijų tęstinumą. Netgi visai neseniai pasirodė straipsnis viename iš propagandinių portalų, teigiantis, kad nuotraukos iš Sausio 13-osios sovietinės karinės agresijos prieš civilius Lietuvos piliečius yra falsifikuotos. Yra buvę straipsnių teigiančių, kad patys lietuviai kišo žmones po tankais, kad galima būtų nufotografuoti ir vėliau platinti tas nuotraukas pasaulyje, o propagandinio pasakojimo kaip „savi šaudė į savus“ jau net nereikia pristatyti. Dauguma žinom kas, kokiais kanalais bei priemonėmis jį platino. Šios dvi tęstinės propagandos kampanijos ne atsitiktinės – jos skirtos mūsų laisvės kovų diskreditavimui. Dar gilesnis jų tikslas – neigti valstybingumo legitimumą.

Apskritai reikia pastebėti, kad informacinės atakos suaktyvėja Lietuvai svarbių švenčių ar įvykių metu, minint sukaktis ar kitas valstybės istorijai svarbias datas, o taip pat Rusijai vykdant karines pratybas.

– Dezinformacija Lietuvoje dažnai yra susijusi su Lietuvos, kaip silpnos valstybės, įvaizdžio kūrimu. Tačiau pasitaiko ir realų pagrindą turinčių nuomonių, kritikuojančių esamą Vyriausybę, Seimo sprendimus, valstybinių institucijų veiklą. Kaip atskirti, kas yra dezinformacija, o kas yra kritika?

– Kremliaus kuriamoje propagandoje itin daug dėmesio yra skiriama diskredituoti Lietuvą kaip valstybę. Angliškai yra toks terminas failed state, kuris reiškia nepavykusi valstybė. Tai tokį mūsų šalies įvaizdį ir bando įtvirtinti Kremliui pavaldūs propagandistai. Nors po išėjimo iš Sovietų Sąjungos, Lietuva daugeliu parametrų yra aukštesnėse pozicijose, nei Rusija. Pavyzdžiui, socialiniais parametrais, atlyginimais, gyvenimo trukme, ar net tualetais, įrengtais butuose ir namų viduje, o ne lauke.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Laikraštis
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Laikraštis

O paprasčiausias būdas atskirti kritiką nuo dezinformacijos ar kitos rūšies propagandos, yra atkreipti dėmesį ar kritikuojamas sprendimas ar asmuo ad hominem – jo išvaizda, būdo bruožai, netgi tėvai, šeima. Pavyzdžiui, dažnai propagandinėje spaudoje aprašoma mūsų valstybės vadovų praeitis, klijuojamos tam tikros etiketės, o ne kritikuojami jų priimti sprendimai. Arba jei ir kritikuojami sprendimai, vykdoma vidaus ar užsienio politika, tai kartu su ta kritika negatyviai aprašomas pats asmuo, pateikiami ne visai vykę jo foto nuotraukų kadrai. Tokie atvejai jau yra bandymai diskredituoti šalį per vadovus, priversti žmones nebepasitikėti nei jais, nei institucijomis. Kritika, o ne dezinformacija, gilinasi į sprendimus, analizuoja jų poveikį bei vertina sprendimų alternatyvas, tačiau nežemina paties žmogaus.

– Kokia yra jūsų nuomonė apie pagrindinius žiniasklaidos kanalus Lietuvoje? Ar kartais nesusidaro įspūdis, kad žiniasklaida bando ne informuoti, o įbauginti? Ar tokio pobūdžio žiniasklaida gali būti naudinga skatinant visuomenės informatyvumą ir sąmoningumą? Ar nėra rizikos, kad tokiu būdu gali būti pasiektas atvirkščias rezultatas?

– Mes gyvename demokratinėje sistemoje, tai reiškia, kad informacinės platformos pačios pasirenka, kokias naujienas publikuoti. Lazda turi du galus. Kartais atrodo, kad bandoma žmones įbauginti. Kita vertus, labai svarbu, kad žmonės suprastų, jog pavojus yra realus. Po Šaltojo karo, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, sklandė abejonės, kam apskritai Lietuvai reikalinga kariuomenė. Tačiau šiandien mes matome, kas atsitiko Moldovoje su Padniestre, taip pat su Gruzija, su išsilaisvinti norėjusia Čečėnija, o galiausiai ir su Ukraina. Akivaizdu, kad Rusija elgiasi agresyviai.

Tik dėl to, kad pas mus niekas nesproginėja, dar nereiškia, kad karas nevyksta.

Žinoma, kažkas gali išsigąsti, bet mes patys renkamės ką skaityti. Galbūt galėtume kaip tik sakyti, kad Rusijos bijoti nereikia, nes vienas šios valstybės tikslų yra mūsų bauginimas. Mums nereikia bijoti, bet reikia būti pasiruošusiems. Kalbėti apie tai kas vyksta ir imtis atitinkamų veiksmų – stiprinti gynybą, švietimą ir kultūrą. Mes jau gyvename informacinio karo sąlygomis, ne taip aštriai kaip Ukraina, bet tik dėl to, kad pas mus niekas nesproginėja, dar nereiškia, kad karas nevyksta. Taigi bendrąja prasme visuomenės informavimą apie įvairias grėsmes laikau geru dalyku.

– Pabaigai norėčiau paklausti, kaip apibūdintumėte, kas yra tiesa?

– Tiesa man yra melo nebuvimas.

Informacinių karų ir dezinformacijos temoms skirtos specialiosios festivalio „Nepatogus kinas“ programos „Post-propaganda“ filmus Vilniaus kino teatruose bus galima išvysti jau nuo spalio 4 d., o iki spalio 28 d. festivalio dokumentika bus rodoma dar vienuolikoje Lietuvos miestų.

Tradiciškai, įėjimas į visus „Nepatogus kino“ seansus ir renginius yra auka nuo 1 euro cento.

Daugiau informacijos – čia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos