Turėdavę dideles pirmo arba antrojo aukšto patalpas, namo šeimininkai, tikėtina, dėl skirtingų priežasčių, nuspręsdavo tapti centrine, šviečiančia miestelio vieta – kino teatru. Gal manydami, kad žmonėms reikia pramogų ir iš to pavyks lengvai užsidirbti, gal patiems patikdavo būti kultūrinių įvykių dalyviais, o gal juos įkalbėdavo koks atvykėlis, kino misionierius, leistis į nelengvą avantiūrą, apie kurios rizikas ir pavojus sužinoma po kelerių metų.
Net jei namo šeimininkas patalpas išnuomodavo, biurokratiniai rūpesčiai buvo neišvengiami. Taip pat tekdavo rūpintis kino teatro ūkio reikalais – patalpomis, kino įranga. Kasmet, norint gauti leidimą kino teatro veikimui, negalėjo išsisukti nuo vietinės komisijos apžiūros. Mėnesiais trukdavo „popierinis“ bendravimas su Apskrities viršininku, su Statybų ir sauskelių komisija, o pajutus neteisybę, užtarimo buvo ieškoma pas Vidaus reikalų ministrą. Kai kuriems šeimininkams pavykdavo įtikinti vyriausią inspektorių dėl tam tikrų nuolaidų, trūkumams pašalinti terminų atidėjimo. Tačiau nieko blogo nenutikdavo ir jei metai iš metų žiūrovai sėdėdavo ant suolų, o ne ant kėdžių, kaip liepta, jei krosnis kūrendavosi ne tinkamoje vietoje.
Būti kino teatro savininku reikėjo ne tik daugybės kino teatro reikalų išmanymo – nuo gebėjimo bendrauti su valdininkais, vietiniais žmonėmis iki kino įrangos, filmų platinimo sistemos, jei pats kino teatro savininkas imdavosi jam vadovauti. Ir nors tarpukariu kino teatruose dažniausiai šeimininkaudavo vyrai, tačiau buvo ir moterų, kurios šalia kitų rūpesčių, didesnę savo gyvenimo dalį paskyrė kino teatrui.
Palas
Marijampolietis Leiba Rozenbergas, su šeima gyvenantis mūriniame name, buvo ne tik verslus, bet ir atviras naujovėms. Kai kino mechanikas iš Rygos Leopoldas Kvasniauskas jam pasiūlė išnuomoti antrąjį namo aukštą elektro-teatrui, L.Rozenbergas sutiko. Taip 1911 m. Marijampolėje buvo atidarytas pirmas kinematografas „Luna“. (1) Padaręs savo darbą, L.Kvasniauskas iškeliavo kitur sklesti gerąją žinią apie kiną, o „Luna“ ėjo iš vienų nuomininkų rankų į kitas.
Po Pirmojo pasaulinio karo, gyvenimui Marijampolėje tekant taikiuoju režimu, jau užaugusi Rozenbergų dukra Rachelė, nusprendė ir vėl antrame namo aukšte atidaryti kino teatrą. R.Rozenbergaitė sutarė, kad Marijampolės inžinierius Jonas Vitenburgas parengtų kinematografo brėžinį. (2). 1922 rugsėjo mėn. projektas jau buvo R.Rozenbergaitės rankose. Nusiuntusi jį kartu su prašymu įrengti kino teatrą į Lietuvos atstatymo komisariatą, greitai sulaukė palankaus atsakymo.
Į kino teatrą „Palas“, adresu Vytauto g. nr. 27, marijampoliečiai pakviečiami 1923 m. spalio 17 d. (3). Salė buvo jauki, talpinanti apie 110 žmonių. (4) Ir nors „Palas“ nuomavo Mejeris Markusas, R.Rozenbergaitei kasdien jautė kino teatro pulsą. Netrukus miesto sode buvo pastatytas medinis dviaukštis trobesys, kur be restorano, buvo įrengtas kino teatras. Tokia kaimynystė nedžiugino „Palas“ savininkės, tačiau dar labiau ji sunerimo, kai šeimininkavimu „Naujame kine“ ėmė rūpintis mokytojas, intelektualas Albinas Iešmanta (1926). Jis vienu žingsniu vis lenkdavo „Palas“. Būtent „Naujame kine“ marijampoliečiai pirmą kartą „išgirdo“ kiną. Nors tuo metu brangiausią garsinį filmą „Atlantic“ (1929) apie „Titaniko“ tragediją Marijampolės publika pamatė dviem metais vėliau nei Amerikos, tai nebuvo svarbu. (5) Miestui sparčiai augant, po kelerių metų netoli „Palas“ atsidarė dar vienas kino teatras – „Rambynas“. Ir nors jis buvo naujausias, tačiau R.Rozenbergaitė pamačiusi, kaip kaimynams sekasi, suprato, kad jie jos „Palas“ neaplenks.
Vietinis savaitraštis „Suvalkietis“, paskelbė, kad „Palas“ „sezoną pradėjo visai gražiu šviesgarsiniu paveikslu „Operos balius“, kur vyriausią rolę vaidina moterų mėgiamas artistas Jonas Petrovičius. Svarbiausia, kuo atremontuotas ir sutvarkytas „Palas“ gali didžiuotis, tai didžiulis (7 nr.) light-ton aparatas naujausios „Bauer“ sistemos. Tokie aparatai Lietuvoje yra retenybė, dėl to ir filmų herojai gana aiškiai kalba ir dainuoja. <...> Savininkė p-lė Rozenbergaitė pasiryžusi vengti visokios pinkertovščinos ir stengsis demonstruoti tik gerus garsinius paveikslus“. Be to, „Palase“ netrukus bus pastatytos naujos kėdės, pagamintos Jonavos dirbtuvėse. Ir nors „visokie kriziai“ 1931-aisiais siautė, trys Marijampolės kino teatrai dėl miestelėnų pasistengė ir įsirengė garsinio kino aparatūrą. (6) Ir „Palas“ R.Rozenbergaitė, ir „Sodo kinas“ („Naujas kinas“), lydėdami sunkius metus, nepamiršo pirmame „Suvalkiečio“ puslapyje žmonėms palinkėti laimingų ir linksmų Kalėdų. (7)
1939 m. giedrą rugpjūčio 24-ąją R.Rozenbergaitę tarsi trenkė žaibas, kai sužinojo, kad Marijampolės apskrities viršininkas Statybų ir sauskelių viršininkui pareiškė, kad „Palas“ veikimą reikėtų tuoj sustabdyti, nes trūkumai „tiek stambūs, kad sudaro aiškų nuolatinį pavojų lankytojams“. (8) 41-erių R.Rozenbergaitė, kuri septyniolika metų rūpinosi savo kino teatru, neketino nusileisti. Surašė skundą ir nusiuntė Vidaus reikalų ministrui, kuriame paaiškino susiklosčiusią vietinę situaciją: „Tiek metų kino teatrui veikiant nebuvo jame nei vieno gaisro, nė vieno nelaimingo atsitikimo; mano kino teatras lankomas inteligentijos. Atsiradus konkurentui, kurio kino teatras pataikauja bulvaro publikos skoniui, nes jis ir pats toks bulvaras, – dviems kino teatrams pasidarė ankštoka Marijampolės mieste ir todėl imtasi pastangų mano kinoteatrą kompromituoti ir uždaryti“. (9)
Visu pažadus valdininkams R.Rozenbergaitė ištęsėjo ir „Palas“ vėl rodė kiną iki... sovietų užėjimo. Tačiau nebeteko kino teatru rūpintis ir kai į Marijampolę įžengė vokiečiai.
1941 m. rugsėjo 1 d. R.Rozenbergaitė su kitais žydais buvo nužudyta Šešupės vingio slėnyje. (10)
Aza / Žvaigždė
Nors Kalvarijos „Azos“ („Žvaigždė“, 1924–1939) savininkai buvo verslininkai Emilija ir Juozas Karnažickai, tačiau visais kino teatro reikalais rūpinosi E.Karnažickienė. Sutuoktiniai turėjo didelį mūrinį namą pagrindinėje Prekybos gatvėje (dab. Laisvės g.), per kurią ėjo Varšuvos – Peterburgo kelias. Vien šioje Kalvarijos gatvėje, kiekvieno namo pirmame aukšte buvo skirtingos krautuvėlės, įvairios dirbtuvės, verslo įmonės, kirpyklos, fotoataljė, kelios arbatinės, du traktieriai, knygynas „Žibintas“ ir... vienintelis Kalvarijoje kino teatras „Aza“. (11)
E.Karnažickienė, kaip ir prieš porą metų marijampolietė R.Rozenbergaitė, užsakė kino teatro salės brėžinį tam pačiam Marijampolės apskrities inžinieriui Jonui Vitenburgui. Ilgai netruko ir kino teatro „Aza“ atidarymas buvo palaimintas. 1924 m. žiemą dvejos centrinės pirmo aukšto durys atsivėrė Kalvarijos kino žiūrovams. (12) Vos du laiptelius palypėjus iš gatvės buvo patenkama į du laukiamuosius. Iš jų durys vedė į salę, kuri buvo per visą namo ilgį. Joje draugiškai susėdę galėjo tilpti apie 140 žmonių. Tačiau pro kraštines kraštines namo duris galėjai patekti pas laikrodininką M.Diskandą (13), o dešinėje buvo C.Bubleskaitės krautuvėlė, kurioje ji prekiavo įvairiausiais rankų darbo gaminiais.
„Azos“ salė buvo pagrindinė kalvariečių susibūrimų vieta, nors kinas čia sukosi ne kas vakarą. 1931-ųjų išvakarėse Kalvarijos „žymesnioji visuomenė“ susirinko palydėti senus metus ir sutikti naujus. Salę puošė Vytauto Didžiojo ir Respublikos Prezidento A.Smetonos paveikslai. Šventiniame vakare grojantis šeštasis šaulių būrio dūdų orkestras išjudino susirinkusiuosius šokiams. Po to puotauta, daug pasakyta kalbų, prilinkėta. Baigiantis iškilmėms gražiai pakalbėjo mokytojas Adamsas. Jis visiems priminė pavergtą Vilnių ir brolius vilniečius, o šaulys J.Kelerta padeklamavo eilėraštį, skirtą Vilniui. Prieš pat Naujuosius orkestras sugrojo „Mes be Vilniaus nenurimsim“. (15)
Ne vien šventės ir linksmybės „Azą“ lankė. E.Karnažickienei teko 1933-aisiais krizės metais „Azą“ trumpam uždaryti. (16) Norėdama išbristi iš sunkmečio, E.Karnažickienė viename kino teatro fojė įrengė kepyklą. Truputį sutriko Marijampolės burmistras Maurukas, Kalvarijos inžinierius Abramavičius, policijos nuovados viršininkas Zarauskas, ugniagesių komandos viršininkas Stepelis, apskrities gydytojas Bagdonas, atėję į kino teatro apžiūrą, pirmame fojė radę įrengtą bulkinę, o antrojoje nebelikus kasai. „Iš ten stovinčių staliukų, tikėtina, patalpa naudojama kaip užkandinė“, – akte parašė komisija. (17)
„Azos“ ir kepyklos šeimininkė, norėdama vienu ypu nušauti du zuikius, prisidarė papildomų rūpesčių. Daugiausiai problemų kėlė kino teatras. Reikėjo ne tik sutvarkyti senus, nesandarius langus bei lentomis užkalti duris, pro kurias žiemos metu smarkiai pūsdavo vėjas, ne tik įrengti nuolatinę elektros transformatorinę, bet išsiaiškinti, kodėl „ekrano vaizdai per tamsūs ir neryškūs“. Apžiūros komisija jai liepė iš kino salės pašalinti sieninę maisto spintą, o kepyklą nuo fojė atskirti siena. E.Karnažickienė kažką sutvarkė, kažko ne, tačiau 1937 m., prašydama naujo leidimo kino teatrui veikti, prašo pakeisti ir pavadinimą – vietoj „Azos“ į „Žvaigždę“. Tada pasikeičia ir gatvės pavadinamas į Laisvės. (18)
Atrodytų pagaliau E.Karnažickienė, galėjo ramiai sau kepti bandeles ir rodyti kiną, bet tuo metu pamatus naujam kino teatrui Kalvarijoje ėmė kasti broliai Daugirdai. Ir ne tik – kasėsi ir po E.Karnažickienės „Žvaigžde“. 1939 m. kovo 20 d. Marijampolės apskrities viršininkas gavo anonimišką, ranka rašytą laišką, kuriame pareiškiama, jog „dauguma kalvariečių, ypatingai lietuvių, yra nepatenkinti svetimtaučių nekorektišku elgesiu ir per plačių teisių panaudojimu savo verslo reikalam“. Kalvarijos visuomenė prašė padaryti reikiamus žygius, kad nekiltų bereikalinga konkurencija naujam kino teatrui. (19)
Marijampolės apskrities viršininkas neturėjo jokių skrupulų nei dėl marijampolietės R.Rozenbergaitės „Palas“, nei kalvarietės Karnažickienės „Žvaigždės“. Statybos ir sauskelių inspektorius atspausdino kino teatrų savininkėms kone identiškus raštus. Komisijos manymu, kino teatrui „Žvaigždė“ leidimas veikti turėtų būti atimtas ir toliau neduotas, nes šį kino teatrą sutvarkyti neįmanoma, o menki patvarkymai yra bereikalingas lėšų eikvojimas. (20)
Ir jei R.Rozenbergaitė Vidaus reikalų ministrui parašė skundą, tai E. Karnažickienė prašymą: „Aš laikau Kalvarijoj kinoteatrą tam pačiam name jau 16 metų. Jokių katastrofų bei gaisrų NIEKAD NEBUVO. Per visą tą laiką tai buvo vienintelis kultūringas centras, kuriuo nemokamai pasinaudodavo ir visuomenės organizacijos, kaip šauliai, ginklų fondų valdyba ir kt.“ Nors E.Karnažickienė ir pamėgino paaiškinti, kad dabar jai tapus našle be kino teatro neišgyvens ir, kad šiuo metu ji nelabai galėsianti kažką pagerinti savam kino teatre, tačiau Kalvarijoje Daugirdamas atidarius modernią „Oriją“, nutarimas uždaryti senąjį kino teatrą pasirašomas. (21)
Odeon / Mėnulis
Morta Kvedarienė nebuvo Žagarėje kino pionierė. Šiame Latvijos pasienio miestelyje, Vilniaus gatvėje 1923 m. kino teatrą buvo atidaręs O.Herlingas, o ir prieš karą, tikėtina, su kinu žmonės buvo susipažinę. (22) Tačiau M.Kvedarienė buvo viena iš nedaugelio Lietuvoje kino verslu susidomėjusių žmonių, pirmą nepriklausomybės dešimtmetį ryžusis specialiai pastatyti kino teatrą.
1927 m. gegužės 31 d. M.Kvedarienė nusiuntė kino teatro brėžinius Vidaus reikalų ministerijai per Šiaulių apskrities statybos komisiją, paprašydama leisti Žagarės mieste pastatyti kinematografą. (23) Nei metai nepraėjo ir į naujai pastatyto fachverko kinematografo namą 1928 m. vasario 14 d. įžengė garbinga komisija. Iš Šiaulių atvyko apskirties inžinierius Gumeniukas, Policijos vadas Černiauskis, prisijungė ir vietinis – Žagarės burmistras Stasys Vėsulas. Kad namas neatrodytų kaip paprasta kaimo troba, virš įėjimo ir išėjimo simetriškai buvo padaryti dekoratyvūs stogeliai su bokšteliais. Komisija liko patenkinta, nors dar buvo nebaigtų darbų – iki vasaros reikėjo išdažyti grindis, lubas ir sienas. (24) Kaip tyčia O.Herlingo name buvusį kinematografą nusprendė atgaivinti Gelmanas Jakobsonas. (25) Ir nors leidimą gavo, bet atsidarius M.Kvedarienės virš 200 žiūrovų talpinančiam „Odeonui“, kinas nebeišsisuko.
Naujasis M.Kvedarienės kino teatras stovėjo šonu į Turgaus aikštę ir fasadu į Turgų gatvę. „Odeono“ šeimininkė neturėjo laiko rūpintis kino programa, kaip ir darbuotojais, todėl kino teatrą išnuomavo. Filmai čia dažniausiai sukosi penktadienį ir sekmadienį 8 val. 30 min. vakaro. M.Kvedarienei ne dažnai pavykdavo nueiti į kiną ir būdavo labai nesmagu, kai būtent laikraštyje „Žagarės aidas“ perskaitydavo kokio tai Žagarės „svečio“ įspūdžius. Atseit, nuėjęs į vienintelę Žagarėje meno įstaigą, kur žmonės susirenka maloniai praleisti vakarą, jautėsi patekęs „lyg atsiprašant, į tvartą tarp kiaulių, nes dalis publikos yra tiek išauklėta, kad visai nesivaržydama spjaudo „semičkų“ nuolupas“ kur papuola. Kartais net į akis, veidą, nekalbant apie nugarų apspjaudymą per kino seansą.“ (26) Ir nors kitame laikraščio puslapyje anonsuojamas „Odeone“ būsiantis „grandiozinis paveikslas iš pasaulinio karo „Mirties legionas“ („Marokas“, 1930) su Hariu Kuperiu (Gary Cooper) ir Marlene Dietrich, vargu, ar kas po „svečio“ pasisakymo užsinorėjo pažiūrėti „kančių tragedijos“ ir juolab... būti apspjaudytam. (27) Pagaliau, ko tikėtis iš žagariečių žiūrovų, kai, pasak krašotyrininko Juozo Šliavo, karčemų Žagarėje buvę kas antrame name prie turgavietės ir po 1-2 kiekvienoje gatvėje.
Pagaliau, ar gali žagariečiai žinoti, kaip elgtis kino teatre, kai švaros ir tvarkos taisyklės neiškabintos?! „Odeono“ kino teatrui tuo metu vadovavo vokietis Eretas Kunstmanas (28), kuris gyveno toli nuo kino teatro – Švetpolės dvare, kur palivarkoje (garinėje alaus darykloje) alumi rūpinosi jo brolis Robertas Kunstmanas, plaičiai išgarsėjęs aludaris.
Sunku buvo našlei M. Kvedarienei (po vyro mirties tapusiai Briedienei) paaiškinti Statybų ir sauskelių vyriausiojo inspektoriui, kad didiesiems trūkumams kino teatre ištaisyti reikia ilgesnio termino, o tvarkant ir smulkiuosius, nebeliko pinigų, – 1935 m. rudenį guodėsi šeimininkė. (29) Leidimas „Odeonui“ veikti buvo pratęstas.
Tačiau po metų M. Kvedarienė-Briedienė ėmėsi pokyčių – užsakė diplomuotam statybos technikui V. Adomaičiui naują kino teatro brėžinį. Atsišviežinęs kino teatras atsidarė kitu pavadinimu „Mėnulis“. (30) Jame buvo įrengtas bufetas, už jo kambarėlyje sėdėjo sargas, kuris prižiūrėjo rūbinėje paliktus apsiaustus, o ir pačius žagariečius. Dabar žmonės į kiną eidavo pasipuošę. (31) Salėje iš suolų buvo sustatyta trylika eilių. Numatytos geresnės vietos ložėse, viena jų skirta policininkui. M. Kvedarienė-Briedienė buvo patenkinta ir rami, nes dabar kino aparatinėje buvo viskas, kas priklauso – kino projektorius, filmo susukimo aparatas, užrašų aparatas ir kita, kino rodymui reikalinga įranga. (32)
Kai 1939 m. liepos 24 d. apsilankė apžiūros komisija, kurią sudarė po atstovą iš Šiaulių ir Joniškio, kino teatras tąkart nesulaukė jokių priekaištų. Na tik vieną, nedidelį – nuo kino teatro atidarymo tebestovėjo suolai, ant kurių susispaudę galėjo susėsti virš 230 žmonių. Burmistras J. Briedis pažadėjo, kad suolai bus pakeisti kėdėmis. (33) Tačiau jie tebebuvo ir atėjus sovietams, o netrukus ir vokiečiams. Tačiau „Mėnulyje“ ant jų jau niekas nebesėdėjo.
Ar susikirto kada „Palas“, „Žvaigždės“, „Mėnulio“ savininkių keliai, ar persimetė vienu kitu žodžiu apie kino teatrų rūpesčius, galima tik spėlioti. Tikėtina, kad Kaune jos galėjo dalyvauti kino teatrų savininkų suvažiavimuose, kuriuose buvo stengiamąsi bendrai išspręsti visiems iškilusius sunkumus, ypač pereinamuoju iš nebylaus į garsinį kiną laikotarpiu. Aišku viena, kad nei R. Rozenbergaitei, nei E. Karnažickienei, nei M. Kvedarienei-Briedienei ar kitiems kino teatrų savininkams bei jų vedėjams kinas nebuvo lengvas verslas, tačiau daugybei žmonių tarpukariu suteikęs galimybę pamatyti didesnį pasaulį.
Lietuvos kino centro dalinė parama knygos apie Lietuvos kino teatrus rengimui.
Išnašos:
- „Marijampolės istorijos puslapiai“ (Rimvydas Urbonavičius, Terra Publica, Kaunas, 2023, 88 p.)
- LCVA, F1622, A3, B89
- T. p.
- T. p.
- „Suvalkietis“, 1931 m. kovo 15 d.
- „Suvalkietis“, 1931 m. gruodžio 6 d.
- „Suvalkietis“, 1931 m. gruodžio 27 d.
- LCVA, F1622, A3, B89
- T. p.
- https://www.marijampole.lt/naujienos/4/prisiminti-marijampoles-zydai:4360
- „Kalvarijos gatvių istorija“ (Alvydas Totoris, Marijampolė, 2022)
- LCVA, F 1622, A 3, B 91
- „Kalvarijos gatvių istorija“ (Alvydas Totoris, Marijampolė, 2022)
- T. p.
- „Suvalkietis“, 1931 m. sausio 11 d.
- LCVA, F 1622, A 3, B 91
- T. p.
- T. p.
- T. p.
- T. p.
- T. p.
- LCVA, F622, A4, B2
- LCVA, F1622, A3, B131
- T. p.
- LCVA, F622, A4, B2
- „Žagarės aidas“, Žagarė, 1931 m. VIII, nr. 9
- T. p.
- F 1622, Ap 3, B 131
- T. p.
- T. p.
- Iš Romualdos Vaitkienės prisiminimų
- F 1622, Ap 3, B 131
- T. p.