„Vieną kartą Anatolijoje“ (Once Upon A Time In Anatolia, 2011), „Trys beždžionės“ (Three Monkeys, 2008), „Metų laikai“ (Climates, 2006), „Vienišius“ (Distant, 2002) – tai kino perfekcionistu vadinamo režisieriaus darbai, kuriuos anksčiau rodė festivalis „Kino pavasaris“. 2014 metais filmas „Žiemos miegas“ N.B.Ceylanui pelnė „Auksinę palmės šakelę“. Į Kanų kino festivalį jis grįžo su nauju jauno žmogaus ir jo šeimos gyvenimo epu „Laukinė kriaušė“.
Filmo anonsas:
Poetas, dramaturgas ir žurnalistas Mindaugas Nastaravičius dalijasi savo įspūdžiais apie „Laukinę kriaušę“.
„Jis iš tų romanų, kurių neapibūdinsi keliais sakiniais“, – filme ištaria jaunas rašytojas, nesėkmingai bandantis išleisti debiutinę prozos knygą. Baigęs mokslus universitete, jis grįžta namo, vadinasi, ir į būtąjį laiką, kuriame santykiai su tėvu, miestelio mokytoju, sudėtingi kaip ir rašytojo pastanga apibūdinti, apie ką jo knyga, kodėl jis apskritai rašo.
Šis filmas iš tokių, kurių neapibūdinsi keliais sakiniais, todėl renkuosi porą žodžių – kūryba ir atmintis. Tai filmas apie lūkestį, kad tavo knygos laukia pusė pasaulio, nors iš tiesų ji kol kas įdomi tik tėvui ir motinai – pagrindiniams tavo atminties veikėjams, kuriuos mielai išstumtum iš esamojo laiko scenos, bet nedrįsti arba nepajėgi, nes prisiminimų šaknys tvirtos ir gilios kaip laukinės kriaušės – net ir ją iškasus, nupjovus, išvertus mes nepamirštame, kur ji kadaise žydėjo.
Plačiau apie filmą ir jo seansus didžiuosiuose šalies miestuose skaitykite čia.
