Ir tikrai, kino ekrane, Angolos sostinėje Luandoje, nuo pastatų krenta oro kondicionieriai. Nėra taip jau lengva tokioje situacijoje ieškoti veikiančio oro kondicionieriaus savo perkaitusiam viršininkui, kaip tai daro pagrindinis filmo herojus Matasedas.
„Pagrindiniai filmo personažai nujaučia, kad niekas nieko čia nepadarys, ir kad jiems ką nors daryti beprasmiška, nors šefas putojasi – mano kondicionieriai nekris! Kuo greičiau sutaisot! Bet šefas ir jo kapitalizmo logika yra atskiras ir gana tolimas pasaulis. Kaip ir valdžia, kuri tuoj sudarys ekspertų komisijas, jos atvažiuos, ir – jūs tik pamanykit! – viską išsiaiškins. Turbūt neverta nė sakyti, kad jokios komisijos nepasirodo. O jei ir pasirodytų, juk tik apsijuoktų. Valdžia gyvena radijuje, televizijoje, kažkur virtualybėje. O kur gyvena filmo personažai? Savo pasaulyje, savo sapnuose ir prisiminimuose...“ – įspūdžiais dalijasi Rimantas Kmita.
Jis pasakoja apie pagrindinius filmo personažus – Matasedą ir Zezinją, kurie dirba kažkokiame daugiabutyje, žinoma, aptriušusiame, tvarko ten ūkio reikalus. Simpatiškiausia rašytojui pasirodė tai, kad personažų vidiniai rūpesčiai, jausmai, žinoma, prasilenkia su šeimininko, vis staugiančio, kad reikia sutaisyti oro kondicionierius, tikrove. Kapitalizmas šiame filme Rimantui Kmitai priminė toli aidintį griaustinį.
„Filmas yra lėtas, – sako. - Siužeto čia tik tiek, kad Matasedas prispirtas bando parodyti, kaip jis stengiasi sutaisyti tą šefo oro kondicionierių. Bet kai apie filmą sakome, kad jis lėtas, dažniausiai turime galvoje, kad jis ir melancholiškas. Šis režisieriaus Fradique kūrinys yra smagus, ironiškas ir lėtas. Gal net poetiškas. Filmo pradžia sufleruoja portugalų kalbos žodžių „oras“, „kondicionierius“ ir „oro kondicionierius“ reikšmes. Tos reikšmės įvairiausiai ir kibirkščiuoja jungiantis giliems kameros kadrams, puikiai muzikai ir keistoms namo gyventojų replikoms“.
Filmą „Oro kondicionierius“ rašytojas pažiūrėjo festivalio pradžioje. „Per visą festivalio laiką šis filmas man vis gerėjo atmintyje. Spotifajuje sukosi Aline Frazão muzika, atmintyje keitėsi Luandos vaizdai ir vis kibirkščiavo personažų frazės apie vaikystę, karą, ir tai, ko negalime nei matyti, nei girdėti. Elektros prekių parduotuvės savininkas, grįžęs iš karo, toliau kariauja su pasauliu ir kuria alternatyvą – žalių augalų oazę ir prisiminimų archyvą kompiuteriuose“, – sako ir prisipažįsta pastaruoju metu pavargęs nuo filmų ir spektaklių, kurie bando išspręsti pasaulio problemas. Gal kaip tik todėl tokia režisieriaus alegorija jam pasirodė daug įtaigesnė už dokumentiką. O, rodos, visiškai nuo aktualijų atsiribojęs ir savo magišką pasaulį kuriantis pasakojimas, tam tikra prasme tampa baisiai aktualus.
Filmą „Oro kondicionieriai“ iki balandžio 18 dienos galima žiūrėti naujame „Kino pavasario“ virtualiame kino teatre, naujos kartos televizijos TELIA TV filmų nuomoje ir namų kino platformoje „ŽMONĖS Cinema.
