Religija čia suprantama ne kaip įsitvirtinusi socialinė norma ar paveldėtas įprotis. Tai yra tikėjimas, kuris yra asmeninio santykio su Dievu apmąstymas. Tačiau religija neša didelę moralinę atsakomybę. Tai atsakomybė mylėti, daryti gerus darbus ir siekti amžinojo gyvenimo, o tai nėra tokia paprasta užduotis. Religija reikalauja atsidavimo ir nusižeminimo prieš Dievą, todėl Šv. Augustinas šį darbą norėjo atidėti kitai dienai.
Tačiau šių metų festivalis „Kino pavasaris“ be jokių atidėliojimų pristato filmus, kurie nagrinėja individualų ir tikrą žmogaus santykį su Dievu, kuris žiūrovams padės iš arčiau pažinti skirtingas pasaulio religijas ir jų santykį su tikinčiuoju bei įtaka jo gyvenimui.
„Sielos takai“ („Paths of the Soul“, rež. Zhang Yang)
Filmas nukelia į Tibetą – visų pamirštą, tačiau nepaprastai kultūriškai turtingą vidurio Azijos regioną. Mažame Tibeto kaimelyje gyvenantis Nijma pasiryžta kartu su dėdę Yang’u nueiti pėsčiomis 2 tūkst. km. piligrimų kelią iki sostinės Lasos. Į metus trunkančią dvasinę kelionę nusprendžia eiti dar keli artimieji, kurie palikę namus ir kasdieninį gyvenimą, trokšta apvalyti sielas ir atpirkti nuodėmes. Yang’ui ši kelionė ypač svarbi, nes jo brolis mirė neturėjęs tokios galimybės, o jis pats niekada nebuvo išvykęs iš savo kaimelio. Ši kelionė- tai jaudinantis nuotykis, kuris taip pat yra sunkus dvasinis išbandymas jų tikėjimui – žiūrovui leis iš naujo ieškoti atsakymų į esminius gyvenimo klausimus.
„Tikkun“ („Tikkun“, rež. Avishai Sivan)
Žydų ultraortodoksų bendruomenei priklausantis Haimas Aronas yra nepaprastai atsidavęs religijai. Jam daugelis pavydi išminties ir tikėjimo stiprumo. Tačiau jo dideliam norui garbinti Dievą pastoja jo paties kūno instinktai. Vieną vakarą prausdamasis duše jis pirmą kartą gyvenime pamato savo penį erekcijos būsenos. Šis vaizdas jį taip sukrečia, kad jis paslydęs trenkiasi galva į grindis ir miršta. Su sūnaus mirtimi negalintis susitaikyti Haimo tėvas gaivina sūnų stengdamasis jį grąžinti į gyvenimą. Ir jam tai pavyksta, tačiau Haimas po šio įvykio stipriai pasikeičia. Jis tampa vis labiau abejingas Dievui ir religijai, o galiausiai Haimas įsitraukia į pasaulietinį gyvenimą.
„Kalnas“ („Mountain“, rež. Yaelle Kayam)
Tai pasakojimas apie ortodoksų tikėjimą išpažįstančia moterį, kuri gyvena su šeima ant Alyvų kalno, kur laukiama pasaulio pabaigoje ateisiančio Mesijo ir prasidėsiančio mirusiųjų prikėlimo. Jos santuoka išblėsusi, dienomis lieka namuose viena, vyras dirba, o vaikai mokosi. Vakarais ji vis dar stengiasi būti artimesnė vyrui, bet šis abejingai atstumia bet kokią žmonos iniciatyvą. Apimta nusivylimo vieną vakarą ji išbėga į kapines, kur religingą moterį maloniai sukrečia atsitiktinai pamatytos glamonės: nepažįstama pora įsigudrino pasimylėti tiesiog ant antkapio. Šis įvykis įkvepia ją dažniau lankytis kapinėse sutemus, paslapčia stebėti čia ateinančius žmones ir atrasti nežinomą nuodėmingą naktinį pasaulį.
„Klubas“ („The Club“, rež. Pablo Larrain)
Čilės pajūrio miestelyje gyvena grupė įvairaus amžiaus kunigų. Vienuolė Monika rūpinasi, kad vyrai laikytųsi moralės ir griežtų gyvenimo taisyklių. Nors jų kasdienybė užpildyta maldomis ir atgaila už praeities nuodėmes, laisvalaikiu jie treniruoja kurtų veislės šunis ir su jais dalyvauja komercinėse lenktynėse. Klausimas, kodėl šie vyriškiai atsidūrė tremtyje, lieka neatsakytas iki penktojo kunigo pasirodymo. Jam atvykus, aplink namus ima sukinėtis klaikiais kaltinimais besisvaidantis asmuo. Neatlaikęs spaudimo, naujokas nusišauna. Bažnyčia atsiunčia specialų tyrėją ištirti situacijos, tačiau ar jam tikrai rūpi tiesa?
„Apostatas“ („The Apostate“, rež. Federico Veiroj)
Gonzalą kamuoja vidutinio amžiaus krizė ir jis jaučiasi lyg vaikas. Jis myli savo pusseserę (su ja paslapčia flirtuoja nuo vaikystės), žavisi smalsų sūnų auginančia kaimyne, entuziastingai vykdo įtartinos reputacijos tėvo užgaidas ir niekaip nebaigia filosofijos diplominio darbo. Maža to, išsiblaškęs maištininkas įsisvajoja padaryti tai, ko dar nedrįso niekas kitas. Jis nusprendžia atsisakyti katalikų tikėjimo ir oficialiai išbraukti savo vardą iš Bažnyčios sąrašų. Gonzalas mąsto, kad tikėjimas yra krikšto primesta našta, neatsiklausus jo nuomonės.
„Erkino sugrįžimas“ („The Return of Erkin“, rež. Maria Guskova)
Rusų režisierės Marijos Guskovos filmas pasakoja jaudinančią istoriją apie laisvės atėmimo bausmę atlikusį ir į savo gimtąjį Kirgistano provincijos miestelį sugrįžusį Erkiną, kuris siekia atkurti bendruomenės prarastą pasitikėjimą ir pradėti gyventi iš naujo. Tačiau prarastas laikas įkalinimo įstaigoje stipriai pakeitė jo gyvenimą, todėl jis dažnai abejoja, ar įstengs tapti žmogumi, kokiu jį nori matyti visuomenė. Buvusių kalinių integravimas į visuomenę yra didelė problema ne tik Rusijoje, bet ir Europos valstybėse. Asmenys, atlikę bausmę, visuomenėje jaučiasi marginalizuoti ir ignoruojami. Todėl laisvė jiems tampa našta ne tik todėl, kad su savimi ji neša didelę atsakomybę, bet ir todėl, kad nebėra aišku ką su ta laisve daryti.
„Giesmių giesmė“ („Songs of Songs“, rež. Eva Neymann)
Ukrainiečių režisierės Evos Neymann filmas, paremtas Šolom Aleichemo „Giesmių giesme“, pasakoja apie mažą žydų kaimelį Štetlą 1905 m. Dešimtmečiai Šimekas ir Bužia čia leidžia dienas kartu. Ką jam išties reiškia Bužia, Šimekas supras tik po daugelio metų, kai studijuodamas toli nuo namų gaus laišką su žinia apie Bužios vestuves. „Giesmių giesmė“ – tai pasaka, jungianti tyrą meilę, tradicijos ir modernybės sankirtą ir atkurtą sunykusią kultūrą.
