Remigijus Šimašius: „Teko žiūrėti „Detropiją“ („Detropia“, rež. Heidi Ewing, Rachel Grady) – filmą apie buvusią Detroito utopiją – pažadėtąją žemę, sparčiausiai augantį miestą pasaulyje. Ir apie miesto entropiją – chaosą ir degradaciją. Ir dar šiek tiek apie viltį, atkaklumą, ir stoišką laikyseną negandų fone.
Turiu pripažinti, kad šio filmo peržiūros ėmiausi su šiokiu tokiu įtarumu. Kai kas sužlunga (o šiuokart juk sužlugo ne tik automobilių pramonė, bet ir didžiulis miestas), tai neretai tiesiog puolama surasti kaltus, ir juos nulinčiuoti – nei pasigilinus kas ir kodėl, nei išklausius kitą nuomonę. Džiaugiuosi, kad šis filmas ne toks. Jis neieško priežasčių. Ir tai gerai, nes vargu ar visiems įdomu stebėti polemiką apie tai, kas kaltas. Jis tiesiog rodo žmones, kurie atsidūrė tarp globalizacijos ir nelaimingų atsitiktinumų girnų.
Vaizdai apokaliptiniai – griaunami namai, ištuštėję prabangūs rūmai, gatvės per tuščios, tarsi kokiam Novosibirske, gamyklos ir uostai apleisti, prarandamos darbo vietos. Žmonės beviltiškai kabinasi į esamą padėtį ir netiki, kad viskas griūna. Profsąjungos susirinkime niekas, panašu, net nepagalvoja, kad gamykla tikrai bus uždaryta, jei nesutiks su atlyginimų mažinimu. Žmonės, kažko beviltiškai laukia iš valdžios, ir išjuokia jos planus. Galiausiai riaušės su dešimtimis žuvusių ir masiškai degantys namai. Kartu tai filmas apie tai, kad žmonės neįtikėtinai prisitaiko. Didžioji dalis detroitiečių per dešimtmečius išvyko kitur. Kita dalis vis dar randa ką veikti mieste – kad ir ardyti namus metalo laužui. Tačiau ne tik.
Filmas „Detropija“ yra apie Ameriką, kuri visą laiką išskleidžia veiklos ir optimizmo sparnus net po katastrofos. Iš bankrutavusios autopramonės gyvenę žmonės netgi gana optimistiškai svarsto, kad užsienyje gamina geras dvigubai pigesnes mašinas, kurias įpirks amerikiečiai. Jauni menininkai džiaugiasi, kad Detroite gali sau leisti kurti bei gyventi taip, kaip nebūtų galėję niekur kitur.
„Detropija“ – liūdnas filmas su gražiais liūdnais vaizdais. Tačiau turbūt tik toks ir tegali būti filmas apie viltį ir niekad nepasiduodančią Amerikos dvasią.
„Detropija“ – liūdnas filmas su gražiais liūdnais vaizdais. Tačiau turbūt tik toks ir tegali būti filmas apie viltį ir niekad nepasiduodančią Amerikos dvasią. Tai filmas ne tik apie Detroitą. Tai filmas apie Vilnių, į kurį mes sparčiai žingsniuojame, ir į kurį nužingsniuosime, jei laiku nebus padaryti radikalūs pokyčiai,“ – sako seimo narys Remigijus Šimašius.
Filmą „Detropija“ bus galima pamatyti: spalio 22 d. 17.30 val. kino centre „Skalvija“ Vilniuje, spalio 25 d. 19.15 val. kino centre „Multikino“ (1 salė) Vilniuje, lapkričio 5 d. 18.00 val. kino centre „Cinamon“ Kaune.
Jurgis Didžiulis: „Žiūrint filmą „Meras“ („El Alcalde“, rež. Emiliano Altuna, Carlos F. Rossini, Diego Osorno) man iškilo klausimas – kada tikslas pateisina priemones? Ar kiekvienam galioja vienodos taisyklės? Šis filmas žiūrovui gali virsti asmeninių vertybių išbandymu. Kartais filmuose rodomi blogiečiai lyg apsikeičia vaidmenimis ir tampa sąlyginai teigiamais herojais. Nors ir įstatymais uždrausta veikla, jie siekia visuomenei svarbių bei artimų tikslų, o jų elgesys kinta iš smerktino į pateisinamą. Tarkime, kova su korupcija – nusikalstamumas? Dažnai kalbama, jog policija nesusitvarko, valstybės reguliavimo aparatas šlubuoja, todėl tie, kurie yra pasirengę šias problemas išspręsti, yra pasitinkami atlaidžiai ir viltingai. Tikintis geriausio rezultato, užmerkiamos akys prieš pasirinktą kovos formą.
Meras vienu metu gali būti charizmatiškas herojus, o kitą akimirką – žmogus, peržengiantis mums suprantamas ir įstatymu reglamentuojamas leistinų veiksmų ribas. Jo tikslas – miesto ir miestiečių gerovė. Tik kokiu būdu tos gerovės reikia siekti? Mero personažas – geras ar blogas? Belieka kiekvienam spręsti pagal save. Apima jausmas, jog pats režisierius filmo metu taip pat mėgino sau atsakyti į šį klausimą.
Drauge su pagrindinio herojaus paveikslu piešiama ir bendra politinė situacija, su ja susiję veiksmai ar priimami sprendimai. Parodoma, jog politikoje ne viskas yra juodu ant balto, o atvirkščiai - daug kas yra taip susipynę, kad spalvos susilieja į vientisą pilką. Puikai matosi, kad tose visuomenėse, kuriose yra daug smurto, gėrio ir blogo linija tampa neaiški, ji pasimeta.
Drauge su pagrindinio herojaus paveikslu piešiama ir bendra politinė situacija, su ja susiję veiksmai ar priimami sprendimai.
Šiame filme kiekvienas galės persvarstyti ir paklausti savęs – kada ir koks tikslas pateisina priemones? Ar kovai su narkotikais galime pasitelkti nusikalstamas grupuotes, papirkti policiją, galiausiai net žudyti? Žmonės dažnai nebeskiria gėrio nuo blogio, nors tuo pačiu metu kovoti su nusikalstamomis grupuotėmis kuriamos naujos. Jiems belieka pasirinkti pusę, kurią jie palaiko, su kuria jaučiasi saugūs ir, žinoma, tikėtis, jog jų pasirinkimas yra teisingas. Čia kaip loterija, tik kokia yra pralaimėjimo kaina? Kiekvienam tai asmeninis ir subjektyvus atsakymas, kuris greičiausiai liks asmeninių svarstymų platformoje. Galų gale kas šiame pasaulyje teisus – moralus ar amoralus?“ – savo įspūdžiais po matyto reginio pasidalino atlikėjas Jurgis Didžiulis.
Filmą „Meras“ bus galima pamatyti: spalio 24 d. 20.45 val. ir spalio 25 d. 19.15 val. kino teatre „Pasaka“ (Mažoji salė) Vilniuje, lapkričio 5 d. 20.00 val. „M. Žilinsko dailės galerijoje“ Kaune.
Tarptautinis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ Vilniuje vyks spalio 22 – 30 d. kino teatruose „Pasaka“, „Skalvija“ ir „Multikino“. Lapkričio pradžioje dalis festivalio programos keliaus į Kauną, Klaipėdą, Šiaulius bei Panevėžį, taip pat aplankys Marijampolę, Alytų ir Anykščius. Į visus festivalio seansus žiūrovai gali patekti patys nusprendę, kiek verta mokėti už bilietą (įėjimas – bent 1 centas). Daugiau informacijos -festivalio svetainėje www.nepatoguskinas.lt.
